Kaip mes įsimylėjom Malaiziją (I dalis)

Prieš gerą mėnesį atvykom į Malaiziją. Buvo maždaug taip:

Indijos epizodo pabaiga

Kuopėmės savo name Varkaloje ir atidavinėjom daiktus kaimynams bei jų berniukams. Pastarieji ypač paskutinėmis dienomis įsigudrino pas mus užsukti sugalvodami tam vis naują priežastį: tai valgyt atneša, tai pažaisti nori, ar šiaip pas mus pabūti sugalvoja… Jiems juk įdomu – mažu dar ką nors jiems duosim ar padovanosim 🙂

Prieš skrydį

Epizodas vis dar tas pats. Gegužės 4-osios rytas. Ketvirtą ryto į duris pasibeldžia mūsų pažįstamas taksistas ir kaimynų mama, močiutė ir vienas iš berniukų. Lyg išvažiuotume kažkur toli toli ir nebegrįžtume. Na, gal jie ir teisūs. Iki Trivandrumo oro uosto – apie 1 valanda kelio (850 rupijų – 50 Lt).

Belaukiant AirAsia lėktuvo jaučiamės ypatingai. Lyg Indijos epizodas būtų tolimoje praeityje. Jau gyvenam naują gyvenimą. Neužilgo būsim Malaizijoje!

Esam įpratę, kad į lėktuvus jau niekas nebeleidžia įsinešti didesnio nei 100ml buteliuko su skysčiu. Pasirodo tame oro uoste tos taisyklės neegzistuoja. Be problemų pro apsaugą prasinešam 2 litrus vandens. Jėga, nenutrokšim!

Išsidrėbę sėdim ant kėdžių. Per salę žygiuoja rimtas rimtas apsaugos komandos vadas. Šlept, šlept, šlept… Prieina prie manęs ir sako

– Ar turi savo kompiuterį?

Aš „o, šūdas” ir nulekiu pas apsauginius. Pamiršau aš jį, nes liepė elektroniką išimti iš kuprinės ir skanuoti atskirai.

Kuala Lumpuras

Su miniakais vaikštančių panų seniai nebuvom matę. Mums apie tai priminė Kuala Lumpuro oro uostas. O vietinė laiko zona priminė pasukti laikrodžius 2,5 valandos į priekį.

Malaizijos sostinėje pirmas 4 dienas apsistojom bute, kur gyvena lietuvės Eglė, Audronė, suomė ir brazilas. Kaip ir kiekvienoje naujoje šalyje mūsų didžiausias noras – apsilankyti maisto parduotuvėse ir turgeliuose. Kadangi maistą paprastai gaminamės patys, visuomet įdomu susipažinti su galimybėmis.

Labiausiai džiaugėmės su žalialapių daržovių įvairove. Nuo to laiko kas dieną valgom taip vadinamą Green Smoothie. Lietuviškai būtų gal Žalias Kokteilis. Nusiperkam kilogramą ar daugiau žalių lapų ir su blenderiu sumaišom su daug vaisių. Gaunasi žiauriai sveikas malonaus skonio kokteilis.

Mūsų tikslas Malaizijoje – susirasti namą arba butą nuomai. Tik vat, neapsisprendžiam kur?

Kamerono Aukštumos (Cameron Highlands)

Jei visa Malaizija tropinė ir karšta, tai Kamerono aukštumos – puiki vietelė atsivėsinimui. Šitame regione daug fermerių, kurie augina įvairiausias daržoves ir braškes. Kamerone yra keletas miestelių, tačiau dauguma keliautojų buriasi Tanah Rata gyvenvietėje, kur daugiausia hostelių įkandamakaina.

Atvykom po pietų. Kur rasti kokį nors butą mėnesio nuomai? Išėjom ant trasos ir tranzuojam. Sustoja mašina su vaikinukais. Klausiam kur jie važiuoja, nors nelabai žinom ar norim mes iš viso kur važiuoti. Ta proga, kad bendraujam, pasiklausiam ką jie patartų buto paieškos klausimu. Davė porą telefonų, kur nuomoja kambarius turistams. Ne, netinka. Sustabdom kinų porelę. Jie mums siūlo butą už 800 ringitų (685 Lt). Jėzus, nu ir kainelės. Sustabdom dar vieną kiną. Jis nieko nežino, bet susiskambina su čia gyvenančia drauge ir palieka jos telefoną. Po pusvalandžio mums nežinant ta mergina mūsų jau ieško miestelyje. Mes nusiperkam SIM kortelę ir susisiekiam su ja. „Jau susitariau dėl buto, kur jūs esate?” Privažiuoja ji su savo mažu automobiliuku, kuriame trys tortai motinos dienos progai ir daug daiktų. Tortus ant kelių, kuprines šiaip ne taip sutalpinam ir kažkur važiuojam. Nei mes žinom kas ji, nei ji žino kas mes. Jėga! Mašinoje susipažįstam – tai juk mokytoja vardu Ting. (Beje, kelioms dienoms praėjus ji mumis vis dar rūpinosi komunikuodama SMSais)

Priveža prie triaukščių namų komplekso, kuriame nuomojami butai. Mažiausia kaina, kurią pasiūlo administratorė – 1000 ringitų (850 Lt). Kažkas čia ne taip. Išsiaiškinam, kad butai dažniausiai nuomojami dienai, tad mėnesiui maža kaina atiduoti tiesiog neapsimoka.

Ką gi, nakvosim kol kas viešbutukyje. Pasirodo atvykom šeštadienį, kai visi hosteliai užkimšti. Aplankėm bene visus miestelyje, ir radom tik vieną vietą – „Twin Pines”, kur už 20 ringitų (17 Lt) gavom trikampę palėpę, kurioje telpa dvigulis matrasas, mūsų kuprinės ir mes susilenkę ant matraso. Lietuviai paskutinį kartą čia lankėsi prieš gerus metus. Na o paskutinį vakarą čia besisvečiuojant pavyko mūsų keliai susikirto su dar trim lietuviais: du vaikinukai su ASUS netbooku ir mergina. Nepamenu vardų, bet minėjo, kad Delyje (Indijoje) atlikinėjo praktiką.

Turistai Kamerono aukštumose eina į gamtinius turus, o mes kiekvieną dieną tranzuodavom vis į kitą kaimelį pasidairyti galimybių ką nors išsinuomoti. Vietiniams sunkiai sekėsi suprasti, kad mes norime gyventi kaip ir jie – kukliuose apartamentuose, ar namelyje. Teigdavo, kad paprastų namų ar butų niekas nenuomoja, ypač 1-2 mėnesiams, ir dažniausiai mus nukreipdavo į turistams orientuotus butus, kurių kaina, mūsų nuomone, – kosminė.

Tad po keletos dienų nutarėm paieškas tęsti kur nors kitur. Tik vat kur? Pavartę po ranka pasitaikiusias brošiūrėles, nusprendėm važiuoti į Perak provincijoje esantį miestelį Taiping, kuris reklamuojamas kaip šalies lietingiausias miestelis ir dar vadinamas taikos miestu.

PASAKOJIMO TĘSINYS: Kaip mes įsimylėjom Malaiziją (II dalis).