Kaip mes įsimylėjom Malaiziją (II dalis)

birželio 11, 2010  
Temos: Malaizija

PASAKOJIMO PRADŽIA: Kaip mes įsimylėjom Malaiziją (I dalis).

Praktiškai dūrėm pirštu į atsitiktines brošiūras apie Malaiziją ir nusprendėm namo paiešką tęsti Taiping mieste.

Mums neįprastas autobusų maratonas:

  1. Tanah Rata (Cameron Highlands) –> Ipoh (Perak provincijos sostinė) – bilietas 10 ringitų (8,5 Lt) – 2 valandos.
  2. Naujoji autobusų stotis Ipohe –> Senoji sotis (kitame miesto gale)
  3. Ipoh –> Kamunting (jaunas miestelis netoli Taiping) – 8,4 Rm (7,2 Lt) – ~1 valanda.
  4. Kamunting –> Taiping

Taiping

DSCF1289

Fighting for the place in Taiping bus station

Numetam kuprines ant suolelio stotyje. Įkvėpiam karšto oro ir stebim kaip du vyrukai prieina prie dviejų vaikigalių ant mopedo ir išjungę motorą konfiskuoja raktelius, ima apžiūrinėti mopedą, bendrauja su abiem, kažkam skambina ir vėliau išsiveda vaikus už kampo. Matyt civiliai policininkai tvarką daro.

DSCF1534

Triangle basin in Malaysian houses. For what?

Turistinės informacijos centre susibendraujam su solidaus amžiaus vyruku. Jis mums nurodo pigiausias vietas nakvynei ir pažada paklausinėti draugų dėl buto nuomos (iš jo nieko nepešėm). Apsistojam viename iš kinų bendrijos svečių namuose. Pirmo aukšto nėra. Antram aukšte – salė užsiėmimams ir, žinoma, stalo tenisui, o trečiame – kambariai nuomai. Už 30 ringitų (25,6 Lt) gaunam didelį kambarį su dviem lovom, kondicionierium, dušu ir į kampą įmontuotu trikampiu vertikaliu dubeniu (kam jis?).

Taipingas mums nuo pat pradžių pasirodė labai mielas ir jaukus. Viską galima pereiti pėstute, žmonės nuostabūs, draugiški… Daug Malaizijoje mėgstamų taip vadinamų Food Court (maisto salių), kuriuose bendri stalai ir daug virėjų su savo mini virtuvėlėmis. Tik vat, vegetariško virėjo nesuradom. Kai kuriose vietose buvo siūloma 5-15 skirtingų patiekalų, kaip bufetas, tačiau ką nors nemėsiško praktiškai nebuvo.  Jalan Taming Sari gatvėje radome krūvelę indiškų restoranų. Čia galėjom pavalgyti ir vegetariškai, tik gana aštrokai (Indijos epizodo deja-vu).

Namų agentūra

Vienoje prekybos centro parduotuvėje bendravom su pardavėja ir išdavėm mūsų kėslus įsikurti Taipinge.

– Palaukit! – sako ji – mano vyras yra namų pardavimo agento klientas. Gal ten ką nors jums pasiūlys.

DSCF1356

Street in old town of Ipoh

Taigi, po valandos kitos atsidūrėme agento ofise. Mūsų biudžetas 400 ringitų, bet jie vis tiek pradėjo bendravimą nuo trijų kambarių buto už 1000 ringitų, kurio kaina artėjant vakarui krito iki 900. O tuo tarpu kol jie reklamavo tą butą, per savus pažįstamus rado dar kelis pasiūlymus.

– Čia mister Augusta, o čia misis Augusta, – taip mus agentė pristatė vienai iš butų savininkių.

400 Rm (342 Lt) mėnesiui – didelis kambarys su erdviu įstiklintu balkonu 3-jų kambarių bute, prie pat Taiping Lake Garden – didelio parko su ežeru. Gal but buvęs ir nieko šis pasiūlymas, tik jautėm, kad tas kambarys tiek daug tikrai nevertas. Ir dar – įtariam, kad Malaizijoje žmonės įpratę savo būstus (ar bent jau virtuves) plauti užpilant begalę vandens ant grindų ir braukiant vandenį iki nutekėjimo angos. To buto virtuvė neturėjo tokios angos, tad savininkė pamanė, jog jei mes gaminsimės sau valgyt – jos įsivaizdavimu ant grindų besitaškantis aliejus – nebus kaip išplauti ir grindims tai nepatiks (primenu, kad vietiniai dažnai maitinasi maisto salėse – food courts). Galiausiai šitas variantas natūraliai atkrito.

Kitas pasiūlymas – tai vidutinio dydžio kambarys su dvigule lova name, kur kelias dienas per savaitę nakvoja savininkė. Kaina – 300 Rm (257 Lt). Šitą variantą iš karto atmetėm, tačiau moteriškė užsiminė, jog turi namą ir Ipoh mieste, kur galėtų išnuomoti 2 kambarius už tą pačią kainą. Nuo to momento susidomėjom Ipohu. Buvo šeštadienis (gegužės 15). Parašėm laiškus keletui CouchSurfing narių Ipohe prašydami nakvynės kitai dienai ir išdėstydami mūsų misiją. Dar tą pačią dieną gavom skambutį iš kinės vardu Junice, kuri teigė, jog jos bendradarbis turi namą, kurį galbūt galėtų mums išnuomoti. Kontaktą turim, nakvynės dar neturim, bet sekmadienį tikrai važiuojam į Ipoh!

Taiping – mes tave mylim, ir kad meilė tau nenublėstų, važiuojam šturmuoti Ipoh.

Likusieji CouchSurfing nariai atsiliepė praėjus kelioms dienoms, tačiau visi buvo pasiruošę vienaip ar kitaip pagelbėti! Nuostabūs žmonės!

Ipoh

Sekmadienis. Neįsivaizduojam kur praleisim ateinančią naktį. Junice su savo mašina prigriebia mus autobusų stotyje. „Važiuojam parodysiu savo bendradarbio namą“, sako. Raktelių ji neturi, bet bent jau iš išorės susidarysim įspūdį. Veiksmas vyksta šiauriniame miesto priemiestyje Bercham. Apie 10-12 km nuo centro. Čia nemažai gyvenamųjų rajonų su paraleliomis gatvėmis. Dviaukščiai namai sulipdyti vienas prie kito. Mūsų taikinys priešpaskutinėje – dvyliktoje gatvėje ir pačiame jos gale (apie 50 namų). Privažiavom namą ir nujautėm – mūsų paieškos baigtos. Tiesa, visi čia turi mašinas arba mopedus, nes viešo transporto nėra. Artimiausia autobuso stotelė – 2,5 kilometro. „Nieko, dviračius įsigysim“, pasiūlė Katja. Beliko laukti 16:00, kai savininkas Mr. Lim galės mums aprodyti namo vidų. Apie vidurdienį su Junice papietaujam vegetariškame restorane, kuriame gausu įvairiausių tipų „mėsų“ iš sojos – viščiukas, žuvis, džiovinta mėsa ir dar daugiau… Užsimenam mūsų draugei apie tą moterį kinę, kuri siūlė 2 kambarius už 300 Rm. Junice pasisiūlo jai paskambinti ir išsiaiškinti vietą (na, argi nenuostabūs tie malaiziečiai ;)) Kelias minutes jos kiniškai bendrauja telefonu… Išsiaiškina, kad moteriškė gyvena tame pačiame Bercham priemiestyje. Tad susitikti su ja net nebėra prasmės, nes už tą pačią kainą mes turim šansą gauti visą namą. Bet kokiu atveju, esam dėkingi, kad ji pasitaikė mūsų kelyje, nes jei ne ji, gal į Ipoh ir nebūtume užsukę.

Mr. Limo laukėme didžiuliame Jusco prekybos centre. Prisijungėm prie kažkokios parduotuvės wifi interneto ir emeiluose perskaitėm, kad ryt poryt į Ipohą atvažiuos Andrej – keliautojas iš Lietuvos tranzuojantis į Naujają Zelandiją, kurio internetinį dienoraštį sekėm jau kurį laiką. Žinoma, pasikvietėm jį į svečius, nors ir patys namų dar neturim… Nusiuntėm trumpą žinutę, kad tranzuotų iki Bercham, o paskui jau kaip nors suirasim vienas kitą, nors ir patys visiškai nesiorientuojam.

Mr. Lim

IMG_8475

Our house front view

Vėlyvą popietę susitinkam Mr. Lim. Jis pasirodo ne vienas – su žmona, močiute ir trim vaikais (vienas ne jo). Pasižiūrėjo į mūsų bagažą ir pasikasė pakaušį – kaip gi čia mes visi į jo mašiniuką tilpsim. Na, ne mašiniukas ten pas jį, o visa mašina – juk šeima didelė. Mūsų griozdiškos kuprinės spaudė mūsų visų kelius, bet vis tik iki namo nuvažiavom gana sėkmingai.

Savininkas užtrunka 5 minutes kol susiorientuoja raktų gausoje ir atrakina keturis užraktus (vartai ir dvejos durys). Pirmas įspūdis – fantastika! Namas dviaukštis, viso 4,5 kambarių ir didelis holas, plius virtuvė. Tiesiog, idealu! Jamam!

Vakare nepakartojamoji Junice pasisiūlo mus nuvežti iki Tesco Extra – didelio supermarketo esančio už 5 kilometrų nuo namų. Čia tą kartą susiperkam viską ko reikia įsikūrimui name.

Mes namuose!

IMG_8486

Together with Andrej - hitch-hiker from Lithuania

Pirmadienis. Jaučiamės, kaip namie. Nenuostabu, juk mes namie! Junice nuveža į dviračių parduotuvę Ipoh senamiestyje pasižvalgymui. Ilgai neužtrunkame, nes paskambina Andrejus, kuris mūsų laukia Tesco Extra prekybos centre. Vėliau jis pasakoja, kaip naktį miegojo palapinėje kažkur netoliese. Mano gimtadienio proga visi drauge sukertam tiramisu ledų dėžutę. Junice mus sugrąžina į namus. Prasideda naujas gyvenimo etapas su pirmuoju mūsų namo svečiu – Andrejum, kuris pas mus ilsėjosi visą savaitę.

Taigi… per 12 dienų pabuvom keturiose Malaizijos vietose, susipažinom su dešimtimis žmonių, šypsenomis apsikeitėme su dar šimtu ir per vieną dieną Ipohe susiradom puikų namą.

Malaizija yra nereali! 😉

Komentarai

  1. Jovita sako:

    Super super!!!