Užpuolimas (rugpjūčio 28)

Ech, kaip gera pagaliau išsikapstyti iš tos makalyninės Belizo šalies, kur parduotuvės neturi pasirinkimo, radijas groja tas pačias devynias dainas, verslu užsįma kinai, menonitai ir amerikiečiai, ir šalis neturi vieningos kultūros. Šiandien mes jau abiem kojom Gvatemaloje. Pirmiausia užsibrėžėm nusigauti iki Kobano (Coban) miesto, kur tikėjomės surasti imigracijos ofisą, kuriame galėtume save legalizuoti, nes kirtome šalies sieną neoficialiame sienos kirtimo poste.

Prieš du metus Pietų Afrikos Respublikoje susipažinom su gvatemaliečiu Gustavo, kuris dirbo įvairiuose vystymo projektuose. Kažkada jis mums minėjo, kad Kobane turi giminių, kuriuos mes galėtume aplankyti. Gustavą kontaktavome emailu prieš keletą savaičių, todėl manėm nuvažiuosim į tą miestą ir Interneto kavinėje pasitikrinę savo el. paštą mūsų draugas jau bus atsiuntęs savo reikiamus kontaktus.

Iš žolėto lauko, kuriame praleidome pirmąją naktį Gvatemaloje, žaislus susirinkom prašvitus. Surinktą lietaus vandenį susipylėm į butelius, šlapioje žolėje nusiplovėm morką bei obuolius pusryčiams ir vėl buvom pasiruošę kelionei. Varteliai, dėl kurių taip nerimavau praeitą naktį, buvo tvirtai užsklęsti ir arklys tikrai niekur nepabėgo. Po lietingos nakties žvyrkeliu nuo kalvos tekėjo maža srovelė vandens, kuria Katja pasinaudojo veido apsiprausimui. Ko tik neprisigalvojam mes kai neturim kasdieninių patogumų…

Ėjom keliu tikėdamiesi surasti patogią vietą tranzavimui. Buvo keista, kad per pusvalandį keliu nepravažiavo nė viena mašina. Pakelėje gyvenanti šeima mums paaiškino, kad dėl liūčių naktį upelis, Santa Cruz kaimelio pradžioje kertantis žvyrkelį, gerokai patvino ir kol kas jis yra mašinų nepravažiuojamas. Tos šeimynėlės prašėm, kad priglaustų mūsų šiukšlių maišelį, kurį kiek pabodo tampytis. Baisiai nustebom, kai jie mums pasakė „meskit tas šiukšles šalia kelio – visi taip daro”. Ir iš tikrųjų, pakėlė buvo pilna šiukšlių… Na, mes taip nekultūringai nesielgiam ir mūsų šiukšlės kuriam laikui patapo šiukšlės-keliauninkės.

Įsitaisėm ant vienos kalvos, kur netrukus sulaukėm mikroautobusoo. Dėl patvinusios upės kaimelyje, lengvųjų mašinų kol kas nesitikėjome, o be to kuo greičiau norėjom palikti šią nedraugišką vietovę. Nusprendėm su mikruške pasivahinėti apie 15km iki Čakte (Chacte) kaimelio ant didesnio greitkelių. Mikroautobusas riedėjo per kalvotas apylinkes, karts nuo karto įveikdamas patvinusius upelius kertančius žvyrkelį. Vienoje gyvenvietėje ištinęs sraunus upelis buvo gan sudėtinga kliūtis vairuotojui, kuris turėjo net stabtelėti prieš prįmant sprendimą kirsti ar ne. Keleiviai irgi išsižioję stebėjo procesą. Laimei, avarijos nenutiko ir sėkmingai įveikėm kliūtį. Autobuse skambėjo gvatemalietiška muzika, kuri, po penkis mėnesius klausytų devynių tų pačių dainų Belize, liaudiškai išsireiškus, buvo atgaiva širdžiai.

Čakte kaimelyje kažkaip nublūdijom į priešingą galą, kur pasigavom mašiniuką, kuris atvežė atgal į pradinį tašką. Sugaišome valandą, bet juk keliaujam atsipūtę, niekur neskubam.

Kitame kaimelio gale ėdėm bananus ir laukėm kas mus pavežtų Kobano link. Sustojo eilinis pikapas su krūta išvaizda, plačiais ratais ir bezdančiu duslintuvu. Tai buvo raumeningas kietas jaunuolis su keliomis tatiūruotėmis bei marškinėliais be rankovių. Mašinoje dar sėdėjo kiek vyresnė žmona ir dar vienas jaunuolis, gal koks trečias brolis. Mes su Katja įsitaisėm pikape ir visą kelią burzgiančiai lėkėm vingiuotu greitkeliu. Važiavom su jais turbūt apie penkias valandas. Karts nuo karto sustodavom skirtinguose kaimuose, kur ta porelė vis ką nors nusipirkdavo – tai vandens, tai krevečių dežutę, tai benzino, tai trisdešimt didelių bananų (platanų), tai ant vieno aukšto tilto per plačią upę jiems reikėjo pasidaryti momentinę nuotrauką su fotorgafu, kuris atrodė besąs moteriškės tėvukas. Vienoje tradicinėje stotelėje jie mus pavaišino tokiais tešliniais suktukais su mėsa. Na, mes pradžioje prįmdami vaišes užklausėm ar ten nėra mėsos – „ne nėra, viduje tik daržovės” pąiškino moteriškė iš mūsų mašinos. Aš įkandau pirmą suktuką ir atradau maltą mėsą. Katja iš karto susiraukė, o aš nusprendžiau mūsų vežėjų neįžeisti ir suvalgyti tą mėsą. Tuo tarpu Katja išsirankiojo gabaliukus be mėsos. Tiesą pasakius, mano skrandis po metų vegetarizmo nelabai suprato ką aš ten jam daviau virškinti ir kitą valandą turėjau kentėti pilvo kaprizus…

Su kieto bičo kietu tipo sportiškai bezdančiu pikapu nusigavom iki El Rancho gyvenvietės. Čia gyvenimas virė kaip ir Čakte – mažas pakelės turgelis, transporto mazgas, užkandėlės-zabigalavkos ir taip toliau… Nakvynės ieškotis šioje vietoje visai nesinorėjo. Iki Kobano buvo belikę 125 km kalnuoto kelio, tačiau jam laiko nebeturėjom. Su fermerių mašina pasivėžinom apie 20 km iki posūkio į artimiausią kaimelį Morazan. Už šimto metrų matėm didelę S_hell degalinę, o aplinkui smėlėtas kalveles su spygliuočiais. Paėję kiek atgal greitkeliu, perlipom per sugadintą spygliuotą tvorą ir greit pasislėpėm už medžių, kad nebūtume matomi nuo kelio. Čia palikę savo turtą, saugodami drabužius nuo spygliuotų šakų lindom pro krūmus kiek giliau kur įmatėm mažą plotą palapinei.

Nedraugiški medžiai ir krūmai braižė rankas, bet mes visgi nusižiūrėjome slaptą vietelę palapinei. Kai sugrįžome prie kuprinių, per medžius pastebėjom šalikelėje sustojusią mašiną. Vyrai darė sysalą palei krūmus, o viena moteriškė lipo per spygliuotą tvorą ir ieškojo privačios vietelės, kur galėtų pasikalbėt su nykštukais. Deja, jai nepasisekė, nes pasuko mūsų kryptimi. Ji pamatė mus, o mes jai draugiškai pamojavom. Jai nieko kito neliko kaip mums nusišypsoti ir grįžti į mašiną…

Kaip ir visada, turėjome kovoti su laiku. Iki prietemos buvo likę gal pusvalandis. Rankomis išrankioję spygliuotų krumų nuolaužas ant išdžiuvusios žolės nieko neįtardami pasistatėm palapinę. Buvom nusikalę, todėl norėjom atsipūsti ir pailsėti. Aš iš karto lūžau, o Katja tuo metu sugalvojo išsimaudyti. Dvi dienos sunkių žygių Katją privertė atrasti apsiprausimo būdą su minimaliu kiekiu vandens. Į plastmasinę dėžutę įpilus apie stiklinę vandens ir jame mirkydama mažą rankšluostėlį ji sugebėjo apsivalyti visą kūną. Prabudęs aš irgi nusprendžiau išbandyti jos išradimą.

Po „dušo” apie dešimtą vakaro traukė miegas ir tingulys, tačiau žūt būt turėjom kuom nors užpildyti mūsų tuščius skrandžius. Turbūt jau ketvirtą dieną vargiai buvom ką nors padoraus valgę, nes nebuvo galimybės išsikeisti pinigų. Kuprinėje radom porą bulvių ir morką, kurias Katja pasiryžo griaužti žalias, bet aš pasisiūliau užkurti mūsų viryklėlę.

Buvo jau tamsu, žibintuvėlio baterijos seko, todėl su degtukų, o vėliau ir žvakės pagalba ruošiau daržoves virimui. Turėjau pastoviai trepsėti, nes į sandalus ropštėsi skaudžiai besikandžiojančios skruzdės. Buvo taip gera vėl lįsti į palapinę ir kasytis įkandimus… Į puodą įmetėm porą kubelių daržovių bulijono ir eksperimentuodami įmaišėm šiek tiek avižų dribsnių. Tai buvo daugiau ne eksperimentas, o maisto atliekų efektyvus panaudojimas kovai su alkiu. Buvom ir vėl nusikalę, todėl po kuklios vakarienės nulūžom net padoriai nenusirengę ir nesulindę į miegmaišius…

Mane prižadino Katjos aikčiojimai. Ji skundėsi, kad kažkas ją kandžioja. Su senkančiu žibintuvėliu pamatėm skruzdžių greitkelį mūsų palapinėje. Jos zujo ant Katjos kuprinės, tik niekaip nesupratom kuom jos ten susidomėjo ir pro kur jos patenka į palapinę. Geresniam mūsų teritorijos apšvietimui rizikuodami sudeginti palapinę naudojom degtukus ir žvakę. Skruzdėles bandėm deginti, purkšti purškalu žaizdoms ir specialiu dezodorantu veido valymui. Iš užpurkštos vietos jos lyg pasitraukdavo, tačiau netrukus ir vėl sugrįždavo. Naikinti šiuos gyvius su rankomis būt buvus nesibaigianti savižudybė…

Kovoti su užpuolikėmis skruzdėlėmis buvo beviltiška… Mąstėm, gal reikia kraustytis į smėliu padengtą vietą arčiau kelio. Pasižiūrėjom į laikrodį – dvi valandos nakties! Mes buvom lužę ilgiau nei dvi valandas!!! ir iki šiol neatlikom privalomų vakaro apeigų – dantų valymo ir kasdieninio nugaros masažo Katjai, kuris buvo ypač svarbus po pastarųjų dienų varginančios kelionės. Kraustyti palapinės ir visų mūsų daiktų į kitą vietą su žvake nesiryžom…. Pakuotis ir eiti į degalinę irgi neskambėjo protingai…

Pastebėjom, kad skruzdėlės nelipa ant mūsų termarestų (pripučiamų kelioninių matracų)… Į ramesnį palapinės kampą perdėjom likusias maisto atliekas ir ryžomės užpuolikes palikti jų valiai, o patys bent šiek tiek pamiegoti. Nors buvo nakties vidurys, limpančiomis akimis ir kovodamas su miegu šiaip ne taip atlikau nugaros masažą Katjai. Apie trečią nakties aš persikrausčiau į palapinės pusę su skruzdėlėmis ir apsisiautę miegmaišiais vėl lūžom saldžiam miegui…

Ryte atsikelti buvo sunku, bet delsti negalėjom, nes palapinėje vis dar karaliavo skruzdėlės. Džiaugėmės, kad jos mūsų labai neapvalgė, ir tik darė ekskursiją Katjos kuprinėje. Per naktį jos savo teritoriją praplėtė iki palapinės stogo ir palei sienas iki mano kuprinės. Iš tikrųjų, taip ir nesupratom, kas sudomino mūsų užpuolikes, nes maisto kampas taip ir liko nepaliesta. Atsargiai pakavomės daiktus ir nešėm juos kuo toliau nuo nakvynės vietos.

Evakuacijos metu iš greitkelio mus pastebėjo viena mašina, kuri ėmė signalizuoti. Mes nereagavom. Vairuotojas pavažiavo kiek atbulomis ir sustojo ties sugadinta spygliuota viela. Iš mašinos išlipo vyras su pistoletu ant diržo. Jis ko gero buvo iš vietinės policijos. Iš jo sužinojom, kad didelis metalinis aprūdijęs konteineris netoli tos vietos kur statėmės palapinę vis dar turi šiek tiek benzino, todėl teritorija yra kontroliuojama ir saugoma. Tam vyrukui mūsų istorija atrodė pakankama, ir jis paliko mus ramybėj.

Regionas buvo kalnuotas ir nuklotas sausa smelėta žeme. Lietaus pastaruoju metu čia turbūt nebuvo. Virš sausos žemės zujo įvairūs vabzdžiai ir laukinės bitės. Vieną jų bepakuodamas palapinę sugebėjau užkliudyti ir aš. Ta nelaboji įkando man į koją, bet apart mažo gelimo, jokių kitų įkandimo žymių nesimatė. Buvom gerokai išvargę, ir tik svajojom apie erdvius S_hell’o tualetus bei degalinės parduotuvę su karšta arbata. Prieš paliekant skruzdėlių atakuotą nakvynės vietą dar viena nelaba bitė sugebėjo įgelti Katjai į pirštą. Pastarasis ištino ir sukeltas skausmas buvo visų pastarūjų dienų sunkaus žygio kulminacija… Katjos kantrybė baigėsi ašaromis…