Tacna, Dengė, maliarija, leptospirosis – kas kur kada ir kaip
Mes Tacna miestelyje jau šiek tiek užsibuvom. Pirmomis dienomis svarbiausia buvo apsilankyti pas kai kuriuos daktarus, o paskui gerą savaitę išnaudojau prigaus interneto progą ir programavau asmenybės testų tinklapį, kurį su draugu ir viena psichologe-rašytoja iš JAV ruošiamės netrukus paleisti.
Tacnoje pirmas dienas apsistojom pas svetingumo klubo narį Alessandro. Tiksliau, buvom apgyvendinti ant trijų aukštų namo stogo esančiame kambarėlyje. Turėjom už kampo vandenį ir kriauklę, tačiau kiek sudėtingiau su tualetu. Kiekvieną kartą reikėdavo leistis aukštu žemiau ir belstis į butą pas Alessandrą, mat tik ten buvo klozetas. Mes šiaip daug vandens geriam, tad belstis kas dvi-tris valandas nedrįsom. Ijungėm meniškumą. Na, ne itin meniškai pasielgėm ir dažniausiai sysą darėm į ant stogo rastą kibirėlį nuo dažų. Kiekvieną kartą po ritualo į kriauklę gelsvą sirupą išpildavom ir viską tvarkingai išplaudavom, kitaip tariant įkalčius užglaistydavom. Juk esam išsilavinę… Tik jei pas Alessandrą lankysitės, būkit geri, neišduokite mūsų paslapties.
Po keletos dienų persikraustėm pas Oskaro (Oscar) šeimyną. Oskaras – tai iš Taknos kilęs
daktaras, kurį vasario pradžioje susipažinome džiunglių kaimelyje ant Napo upės kranto – Angoteros. Su juo pastoviai palaikydavom ryšį, ypač kai džiunglėse aš susirgau maliarija ir kitomis ligomis. O kadangi dar būnant Angoteros mums Oskaras pasakė „kai būsit Taknoje – ten jau turit namus – galėsit apsistoti pas mano šeimyną”, tad jo kvietimu ir pasinaudojom. Šiek tiek daugiau apie Oscarą (angliškai) rasite mūsų „Sujunkime pasaulį” projekto puslapyje.
Šiaip ne veltui pradėjau apie daktarus. Šioje žinutėje norėjau trumpai pasidalinti paskutiniais mėnesiais persirgtų ligų ataskaita. Na o čia skaitykite apie Peru ligonines kiek detaliau.
Gal pirmiausia pradėkime nuo to, jog mūsų ligų virtinę Peru teritorijoje inicijavau aš susirgdamas kažkuom neaiškiu. Kaip jau žinot Iquitos džiunglių didmiestyje pradėjau karščiuoti ir 4 dienas iš eilės daktarai nelabai žinojo kas man darosi. Nežinojo ką patarti, tad diagnozavo pradžiai Dengės (tropinę) karštligę, tačiau daug jos simptomų neturėjau. Na, bent jau mes kiek lengviau pasijautėm. Galiausiai garsiai skelbiau, kad sirgau Denge ir maliarija (pastarąją kraujyje rado šešta dieną). Tomis dienomis buvau įtrauktas į tyrimų programą, kurią vykdo JAV jūrinių pajėgų mokslinis centras NAMRI (nesu tikras kaip išsišifruoja). Jei konkrečiau, jie paėmė mano kraują ir pažadėjo per mėnesį išsiaškinti ar aš iš tikrųjų sergu Denge (tyrimas užtrunka kelias savaites). Tuo pat metu Iquitos ligoninės epidemologijos skyrius paėmė mano kraują ligos pavadinimu Leptospirosis tyrimams. Šitos ligos taip greitai neatpažinsi, jai diagnozuoti reikalingos 3-4 savaites.
Taigi, ten kažkur džiunglėse maniau, kad sergu Denge ir maliarija, tačiau po mėnesio, kai jau buvom Limoje, sužinojau, kad:
A. Dengės rezultatas – NEIGIAMAS
B. Leptospirosis – TEIGIAMAS
Jei Dengei gydymo nėra (ji pati pasitraukia), tai Leptospirosis yra gan pavojinga jei ji nepadabojama iš anksto. Čia šioks toks užburtas ratas gaunas – šiai ligai diagnozuoti prireikia 20-30 dienų, o laiku nepradėjus gerti atitinkamų antibijotikų (doxiciclino), šis parazitas gali gana rimtai įsiskverbti į kepenis, inkstus ir visur kitur, ko pasekmėje žmonės net ir miršta. Leptospirosis parazitą kartais nešioja užkrėsti gyvūnai – tokie kaip žiurkės, šunys ir kiti (labiau aktualu tropikuose). Žmonės šią blogybę gali gauti geriant užkrėstą vandenį, arba, pavyzdžiui, gyvūno sysalui patekus ant atviros žaizdos odoje.
Aš Leptospirosis apsikrėsti turėjau du šansus:
1. Per vandenį. Angoteros kaimelyje vieną dieną taip ilgai ir baisiai lijo, jog nusprendėm prisirinkti didelį kiekį lietaus vandens, kurį vėliau dezinfekavome ir gėrėme. Kai nuo vietinės sveikatos centro pastato (Oskaro ofiso) į puodus rinkom vandenį, Oskaras mus perspėjo – „gan ilgai neturėjom lietaus, tad stogas pilnas žiurkų išmatų, jei renkat vandenį, palaukit šiek tiek kol stogas apsiplaus… O jei atvirai, šio vandens nerekomenduočiau.”.
2. Per kiauras tapkes. Viena iš mano mandrų šlepečių, kurias pirkau prieš metus Kosta Rikoje, jau ilgiau nei pusmetį puikuojasi maža skylute pade. Tad jei vaikštau be kojinių, pro tą skylutę lenda dulkės ir gatvės purvas. Praktiškai visuomet su jomis vaikščiojau ir kelionėje per džiungles. Ten kaimeliuose gyvendavom pas žmones, tad jei eidavau į tualetą (kai toks būdavo) ar tiesiog ant žemės, neabejotinai galėjo būti nuo gyvūnų sysalų likusių bakterijų, tarp kurių gal puikavosi ir Leptospiroziukai. Tiesa, nepamenu kad būčiau turėjęs didelių žaizdų ant kojų, tačiau ten mus kelias savaites kankino mikroskopiniai padarai isangos, kurie kandžiojo mūsų kūnus. Besikąsant jų įkandimus galėjau į vidų įkasyti ir kokią neigiamą bakteriją nuo pado.
Jau būdami Limoje NAMRI (JAV tyrimų centro) ofise abu pasidarėm Leptospirosis testus. Man tai buvo antras-kontrolinis pasitikrinimas (tuo metu 10 dienų gėriau antibijotiką doksicikliną), o Katjai – pirmas kartas, nes maža ką, gal ir ji serga. Po mėnesio sužinojom, jog abiejų rezultatai NEIGIAMI. Ir ačių dievui, kaip sakoma…
Tai, kad aš džiunglėse pasigavau maliarijos ir leptospirozis parazitus, o Katja išliko „gyva” – mano naivumo kaltė. Nieko aš ten nesisaugojau, nes gyvenimas buvo toks ramus ir nerūpestingas, toks relaksinis ir malonus, kad daugiau nieko ir nenorėjau… Šiaip su malonumu sugrįščiau į Napo upės regioną. Ten daug Taikos.
Taigi, viską apibendrinant keičiu savo ligos istoriją. Oficialiai pranešu, kad vasario-kovo mėnesiais buvo užpuolusi pavojingoji Maliarija p. F
alciparum ir Leptospirosis parazitai. Dengės, pasak JAV tyrimo centro mokslininkus, nebuvo.
Gyvenkime sveikai!
PS: Ryt, antradienį susitinkam su aplink pasaulį keliaujančiais Danielium ir Gražina, ir į Čilę sugrįžtam trečiadienį, ten keliausim į San Pedro de Atacama, kur viena kelionių agentūra yra užsisakius internetinį tinklapį. Pakeliui žadam sustoti Atacamos oazėje įsikurusiame Pica kaimelyje.
bukit atsargus su ligomis tokiuose krastuose ir saugokites!!