Užpuolimas – šį kartą tikras (balandžio 3)

balandžio 4, 2007  
Temos: Kosta Rika

happy family

happy family

Antradienį atsisveikinome su Rože ir Madži iš Žemės Rožes Fermos ( www.earthrosefarm.org ).
– Linkiu, kad šiandienos tranzavimas būtų visų laikų sėkmingiausias ir įdomiausias! – taip laimino Madži, atvežęs mus į San Isidro miesto galą. Buvo jau vėlyva popietė, tad žinojom, kad keliavimui teturime vos dvi valandas.

Su vaikinuku, kuris dirba pamesto avialinijų bagažo vežiotoju, atvažiavome į Cartago miestą (20 km nuo sostinės). Buvo tamsu, apie pusė aštuonių vakaro. Mus paleido Cartago priemiesčiuose, ant kelio link ugnikalnio Irazu. Buvo vėsoka. Tad prieš žingsniuodami toliau, apsidabinome šiltesniais rūbais.
– Jaučiuosi labai reprezentatyviai,- tariau Katjai. Visi mano drabužiai buvo švarūs ir dailūs, tad iš tikrūjų, jaučiausi lyg eičiau į pokalbį dėl darbo. Be to, San Isidro miestelyje šiandien nusipirkau naujo dizaino plastmasinius sandalus. Jų mada atkeliauja iš JAV. Ten jie baisiai populiarūs jau 1-2 metus. Nežinau, gal ir Lietuvoje juos galima sutikti. JAV jų kaina – 30 dolerių, tuo tarpu Kosta Rikoje šis kinų plastmasės gabalas tekainuoja 8 USD. Panamoje, girdėjau, galima įsigyti vos už 4 dolerius. Sandalai labai lengvi, tikrai patogus,  dailūs ir saugo kojų pirštus nuo sumušimų, nes yra uždari.

Taigi, gerą pusvalandį ėjom keliu ieškodami žolės palapinei. Aplinkiniai rajonai atrodė gan vargani. Radom tamsią laukymę, kurioje galbūt būtume galėję pasistatyti palapinę. Įžengėm į tamsumą, toliau nuo kelio, ir pamatę akmenimis nusėtą lauką, apsisukom atgal link greitkelio. Tamsumoje pastebėjom žmogų, kuris staiga ėmė artėti link mūsų. Aš tai tikrai maniau, kad tai bus smalsuolis norintis žinoti ko gi mes ieškom.

Liko 10 metrų iki kelio. Pusiau apšviesta. Pasirodė tas vyrukas. Rankoje turėjo lazdą. Čiupo Katjos karutį, tačiau šis pavirto ir guma pritvirtinta kuprinė pasviro į šoną, taip sustabdydama karutį. Varganai atrodantis jaunuolis ėmė reikalauti pinigų. Aš, su 25 kg ant pečių ėmiau jį atakuoti su nežmoniškais garsais. Nedaug ką galėjau padaryti, nes ant priekio taip pat turėjau mažą kuprinukę su maistu ir kamera. Vanojo jis man pagaliu į kairę ranką, vanojo dar kelis kartus, bet jaučiu, kad smūgius atlaikė didžioji kuprinė. Užpuolikas vėl bandė čiupti karutį. Tuo tarpu Katja puolė ant jo tiesdama rankas į veidą. Jie abu judėjo vis arčiau kelio. Ten buvo šalikėlės griovys, į kurį pirmiau įdribo užpuolikas, o paskui jį ir Katja. Pastaroji buvo įsikibus į jo drabužius, todėl tas sviėde Katją didelio akmens link. Aš skubėjau į pagalbą. Lipau į griovį, ir… o šūdas, ten pilna dvokiančio vandens. Dar iki šiol drabužiai dvelkia ta smarve. Per vandenį skubėjau link užpuoliko ir kažkur ten pamečiau savo kepurę. Tuo tarpu Katja susitrenkė kairės kojos blauzdą į akmenį ir toliau judėti nebegalėjo. Iš skausmo verkdama ėmė šauktis pravažiuojančių mašinų pagalbos (buvom 2 m nuo kelio), o aš, vis dar turėdamas sunkią kuprinę ant pečių šiaip ne taip išsirioglinau iš griovio ir gąsdinau užpuoliką. Buvom prie pat kelio. Sustabdžiau mašiną. Bailys užpuolikas susigėdo, ėmė slėpti lazdą už nugaros ir rodė mašinoms, kad tos važiuotų toliau. Be to, tas lazdininkas pastoviai lemeno „dinero, plata“. Maždaug, duok babkių. Netgi tada kai aš sustabdžiau mažą sunkvežimį, jis vis žiūrėjo vargšo akimis ir meldė „plata plata“…

Sunkvežimyje buvo du vyrai su vaiku iš kaimo netoli ugnikalnio. Užpuolikas pabėgo, vairuotojai padėjo Katjai išlipti iš duobės, o aš nuskubėjau prigriebti karučio su kuprine, kad koks kitas blogietis jų nenugriebtų. Vairuotojas Rolando skubino mus lipti į mašiną, nes, pasak jo, tai buvo pavojingas narkomanų ir benamių rajonas ir todėl yra pavojus, kad netrukus pasirodys ir daugiau plėšikų. Ropštėmės į mašiną ir girdėjom, kaip iš tamsumos į mus skrieja akmenys…

my great blue wheelchair in Cartago hospital after the attack

my great blue wheelchair in Cartago hospital after the attack

Kadangi Katja sunkiai galėjo vaikščioti, nusprendėm jos būklę patikrinti miesto ligoninėje. Mes draudimo, aišku, neturime, tad už paslaugas buvom pasiruošę mokėti šimtus dolerių. Katja buvo įsodinta į invalido vežimėlį ir išvežta į užkulisius. Padarė jai 3 rentgeno nuotraukas ir paskutinis daktarėlis viską įvertinęs pranešė, kad tai tik didelė rimta mėlynė, ir lūžimo nėra. Katja atsisakė bet kokių nuskausminančiųjų chemikalų ir buvo įvertinta, kad gyjimas užtruks apie 4 dienas.
– Kiek mums kainuos konsultacijos? – užklausėm to daktarėlio.
– Hm, tai kad aš nežinau. Klauskit registracijoje.

Ten mums pranešė, kad atsakinga moteriškė, priėmusi mūsų registraciją (paminėjom ir apiplėšimą), mums autorizavo nemokamą konsultaciją. Wow, koks malonus siurprizas!

Sėdom į taksi ir su jo pagalba suradome viešbutuką vietiniams už 15 dolerių nakčiai. Katjos žaizdos gydymui mums reikėjo ledo. Taksistas pasisiūlė jį mums surasti. Buvo vėlu, apie pusę dešimtos. Laukėm laukėm mes to vairuotojo, bet jis taip ir nepasirodė…

Viešbutyje vakarais nėra vandens, tad Katja žaizdą vėsino su mūsų geriamu vandeniu. Beje, viešbučio darbuotojas nugirdęs mūsų istoriją pareiškė, kad pinigų neims. Čia dėl Katjos sunkaus vaikščiojimo nusprendėme praleisti ir antrą naktį. Antrą dieną čia jau dirbo kitas registratorius, ir į jo klausimą „ar susimokėjote už pirmą naktį“ atsakėme neigamai. Bet ne esmė 🙂 Svarbu, kad esam laimingi ir užjaučiam tą užpuoliką, kurį gyvenimas verčia būti desperatišku.

Katja taisosi, vaikšto lėtai, bet vis daugiau. Tuo tarpu aš užpuolimo metu gavau randą kairėje rankoje ir pasitempiau vieną iš raumenų dešiniajame petyje, tad dabar ranka nėra labai lanksti, bet manau po kelių dienų viskas susitaisys.

Šiandien, ketvirtadienį, ruošiamės palikti Cartago miestą, tik dar nežinom į kurią pusę važiuosim. Po interneto skambinsim keliems žmonėms ir tada jau matysim.

Saulėti linkėjimai,
Augustas & Katja

Komentarai

  1. samarietis sako:

    ale, kaip tikri piligrimai.. net uzjauciantys uzpuolika.