Kai norai neišsipildo… (sausio 14)

Taigi, šeštadienį (sausio 14) susiruošėme į kaimelį žemėlapio pabaigoje – Porvenir. Drasiai prisipažinsiu – iki to akligatvio taip ir nenusigavom. Pirmiausia užtrukome gal dvi valandas klaidžiodami po miestą ir ieškodami nelemtos gatvės kuri pasikeičia šunkeliuką link Porveniro. Paklausėm pirma vieno gatvės pardavėjo kur mums eiti. Pasukę ta kryptim, po puskilometrio dar kartą užklausėm ar gerai keliaujame. Savaime suprantama, turėjom sugrįžti ir eiti į kitą pusę. Tokie klaidžiojimai vargino, nes naujai užklausti žmonės mus ir toliau gainiojo… Bėda buvo, kad kiekvienas savaip spėliojo kur galėtų būti tas keliukas. Tiesa, kiti siūlė eiti į autobusų stotį, bet jiems keliavimo autostopu pa-aiškinimas atrodė nesuprantamas, todėl teko improvizuoti ir kurti kad neva keliaujame pėščiomis ir dideli atstumai mums teikia nepakartojamą pasitenkinimą. Iš kitos pusės, mus vis labiau ir labiau viliojo važiuoti į vietą, iki kurios niekas nežino krypties.

Vienoje gatvelėje darėm eilinį atsipūtimą. Prie parduotuvėlės privažiavo prekių tiekėjai su krovininiu mašiniuku. Pamaniau, kad tokie vairuotojai yra išmaišęs keliukus ir gal mums konkrečiau pagelbės, todėl paprašiau Katjos, kad pakalbėtų su jais. Vairuotojai nebuvo iš kelmo spirti ir nurodė mums ieškoti kelio link kaimelio Arancho Viejo.

Su pora mašinų sustabdytų mieste pagaliau atsidųrėm ant reikiamos gatvės. Buvom sustabdę nedraugiškai atrodančius policininkus, vėliau vienas motociklistas mus bandė atkalbėti važiuoti ta kryptimi, neva ten nėra labai saugu…

Visai netrukus sustojo paprastas dažytojas su tuščiu benzo baku, kuris važiavo čia pat į namus. Pasak jo, Porvenir kaimelyje, į kurį mes bandėm nusigauti, nieko gero. Nors jis ir už 40 km, tačiau jau po 7 km yra kaimas kuriame visi suverčia savo šiukšles ir kelias toliau beveik nenaudojamas. Geriau, sako jis, važiuokite į Isla Blanca (Balta sala). Tai labiau 30 km ilgio plonas kyšulys, o ne sala. Dažytojas buvo vienišas, mėgo nuotykius ir neturėjo labai ką po darbo veikti, todėl pasisiūlė mus pavežėti į tą pusę, į kurią norėsime.

Pasirinkome Isla Blanca nes susigundėme tuo, jog į ten atvažiuoja tik žinantys reikiama šunkeliuką. Vėliau savo pasirinkimu visai nesigailėjom. Žemėlapio gale, kur baigiasi Balta sala, keliolika žmonių mėgavosi apgriuvusioje kavinukėje. Juos aplenkę paėjome gal šimtą metrų baltu baltu smėliuku ir nusprendėm čia ir pasilikti. Naujasis draugas dažytojas vis dar buvo su mumis. Na, jei kartais persigalvotume ir norėtume sugrįžti į miestą.

Baltos salos kyšuliuką labai greit pamilome ir net negalvodami, kaip reikes sugrįžti į miestą, atsisveikinom su savo vairuotoju.

Buvo apie 4 val. vakaro. Tempti pradeda apie šeštą, todėl lukterėjom kol kas salą paliks tie kelioliką lankytojų, ir atidarėm nakvynių palapinėje sezoną…

Taigi, tą dieną mūsų norai nukeliauti į Porvenir taip ir neišsipildė, tačiau labai nesigailėjome, nes saloje nakvojome beveik vieni, o prieš tai galėjom gėrėtis tradiciniu, tą kartą oranžiniu, saulėlydžiu į jūrą.