Būriuotojų pasaulis (gruodžio 16 – sausio 14)

Trimarane „Aransas” pragyvenome gerą mėnesį. Visą tą laiką dirbom remontuodami laivą. Laisvą dieną turėjom tik per Kalėdas. Šios šventės proga kapitonas Stiuartas mums padovanojo 2 dienas viešbutyje, tad turėjome progą šiek tiek atsipūsti. Bet tik šiek tiek. Naujus metus sutikome ant laivo denio. Tikėjomės pasimėgauti tolumoje sprogstančiais fejerverkais, tačiau dangus buvo tylus ir ramus, ne taip kaip Lietuvoje.

Sunku nupasakoti ką tas savaites dirbome. Tai padažydavom, tai pagręždavom ką nors, tai kokią skylę užtaisydavom, ar kokią detalę laive pakeisdavom į naują. Paprastai dirbdavom tik mes ir Stiuarto pažįstama Sintija (Cynthia), kuri daugiausia taisė su elektronika susijusius gedimus.

Stiuartas – žmogelis baisiai neorganizuotas ir viską pamirštantis. Todėl kai kuriuos darbelius vietoje jo planuotų dviejų dienų, atlikdavom per dvi savaites, arba taip ir palikom neužbaigę. Jam labiau rūpėjo kabinti moteris, bendrauti su kitų laivų savininkais arba netikėtai išsiruošti į pliažą. Negana to, dažnai į laivą jis ateidavo 7 val. ryto (jis gyveno viešbutyje). Pradėdavo ką nors remontuoti dėl vaizdo, o kai mes atsikeldavom, sugalvodavo eiti į viešbučio restoraną pusryčiauti. Tada po dviejų valandų vėl prašmėžuodavo pro šalį, išsipasakodavo ką jis nori nudirbti šiandien ir po pusvalandžio vėl dingdavo. Vakarop, kaip taisyklė, jo nebematydavom, o jeigu jis ir sugrįždavo, tai nupasakodavo ką jis nori remontuoti ateinančią dieną. Kitos dienos rytą pamiršęs savo planus, griebdavosi to, kas šaudavo į galvą tik atsikėlus, o vėliau prašydavo manęs padaryti tai, ką pats prisižadėdavo darysiąs prieš kelias dienas. Mes įtariam, kad Stiuartas turėjo išlepintą jaunystę,ir iki dabar jis yra pripratęs, kad už pinigus visuomet atsiras kas jam reikalus suorganizuos ir darbus nudirbs. Tačiau, kai jis bus vienas lauke – vargu ar pinigai išgelbės. Stiuartas sako turintis informatiko išsilavinimą, dabar užsįma nekilnojamo turto verslu ir turi kapitono licenziją 200 tonų sveriantiems laivams. Šiuo metu jis pradeda nekilnojamo turto 4 metų projektą Santa Liucijos saloje Karibų jūroje. Kartu su partneriais, jis ruošiasi įkurti kompleksą turistams su golfo lauku ir marina būriuotojams (prieplauka būriniams laivams). Papildomai jie pastatys mokyklą. Matyt, tai dalis kyšio tai mažai valstybei 🙂

Jau pirmomis pažinties su Stiuartu dienomis, mes įgavom Gus ir Kat pravardes (tariasi „gas” ir „ket”). Mat, jam taip buvo lengviau nei vadinti mus ilgais vardais. Šiomis pravardėmis buvom žinomi tarp visų kitų laivų, su kuriais teko susipažinti per tą mėnesį Meksikoje.

Gruodžio 16, kai susipažinome su kapitonu Stiuartu ir jo draugais, jie užklausė kur mes nakvosime. Pasakėm, kad pliaže ieškosim vietelės palapinei. Mūsų naujasis kapitonas ilgai negalvojęs pasiūlė apsigyventi trimarane. Tad visą laiką iki pat Kubos mes su Katja buvom įsikūrę sąlyginai didelėje kabinoje laivo gale su, pasak Stiuarto, karališko dydžio (king size) lova.

Prieš pat Kalėdas į mariną, kurioje buvome apsistoję, atplaukė didžiulis baltai geltonas katamaranas. Jo kapitonas – drūtas 36-ių metų australietis taip pat turintis ir Didžiosios Britanijos pasą. Stiuartui jis užsiminė, kad gali pasidalinti skaitmeniniais jūrų žemėlapiais. Tai aišku buvo nelegali kopija, todėl ne viskas sklandžiai veikė ir į pagalbą buvau iškviestas aš. Nuo tos dienos prasidėjo mano ir Katjos turas per skirtingus laivus padedant instaliuoti piratinę žemėlapių kopiją. Be to, kai kurie būriuotojai turėjo ir kitų netradicinių problemų su kompiuteriais, todėl buvo prašoma mūsų pagalbos.

Nuo Kalėdų per kitas porą savaičių teko apžiūrėti skirtingus laivus ir labiau įsijausti į laivų pasaulį. Lankėmės kartą pas milijardierių Hakimą (Karim Hakimi). Jis kilęs iš Irano, tačiau gyvena Kanadoje, kur turi optikos parduotuvių tinklą – www.HakimOptical.ca . Šitame tinklapyje galima įskaityti, kad Hakimas turi net kunigaikščio titulą, tačiau bendravimas su juo paprastas kaip su studentu. Jo draugė, o gal žmona – elegantiška, turbūt 25 metus už jį jaunesnė, moteris iš Rumunijos – Kamila.

Hakimo motorlaivis, vardu „Hakim” – tai grandiozinis prabangus namas ant vandens. Laivas turi 8000 galonų (31200 litrų) talpos konteinerius degalams. Palyginimui, didelis katamaranas teturi 200 litrų, o trimaranas „Aransas” – 120 litrų talpos bakus. Pasak Hakimo, nuolatos veikiantys elektros energijos generatoriai per valandą suryja apie 100 litrų degalų. Tuo tarpu pasiplaukiojimas šiuo laivu kainuoja 400 litrų per valandą, jei greitis 12-14 mazgų (22-26 km/val). Plaukiant keliais mazgais greičiau – degalų sunaudojimas padvigubėja.

Hakimas su Kamila gyvena ir laive, ir Kanadoje. Isla Mujeres saloje Meksikoje jie apsistoję jau trečius metus. Kas dvi savaites skrenda atgal į Kanadą, kur Hakimas tvarko verslo reikalus, ir po dar dviejų savaičių abu sugrįžta į laivą. Pas juos lankėmės kelis vakarus, nes man prireikė laiko išsiaiškinti minėtos piratinė programos subtilybes. Atsisveikinant Hakimas mums padovanojo italų kompanijos www.Sover.it saulės akinius. Ši dovana buvo pačiu laiku, nes manieji plastmasiniai akinukai, prieš dvejus metus atitarnavę ir Afriką, jau atrodė kaip atliekų lankstinukas.

Prieš išplaukiant į Kubą, beveik kas vakarą užsukdavom į australiečio katamaraną. Čia as pastoviai trenkdavausi į kabinos staktą, todėl australietis pradėjo mane pravardžiuoti „too long” („per ilgas”). Katja, atitinkamai, buvo pavadinta „too šort” („per trumpa”). Katamarano kapitonas – užaugęs vaikų namuose, būdamas paaugliu žaidė profesionalų regbį ir vėliau keletą metų dirbo Australijos kariuomenėje. Jis žino kas yra teisinga ir kas ne. Pas dantistą dantis taisosi be nuskausminamųjų, nes nori kontroliuoti kiekvieną gydytojo veiksmą. Pasakojo, kaip lapkričio mėnesį kertant Atlanto vandenyną užpūliavo vienas dantis. Vienintelis būdas numalšinti skausmą ir išgyventi likusias dienas iki dantisto – pragręžti dantį pačiam. Australietis išsitraukė iš savo įrankių lentynos prietaisą nepamenu kam skirtą, tačiau besisukantis jo galas priminė stomatologo grąžtą. Niekas iš pakeleivių neišdrįso jam padėti, todėl vyrukas pasiėmė veidrodį ir pats išgrėžė skylę dantyje, taip nuleisdamas pūlius lauk. Ar jūs turėtumėt tiek drąsos?

Kai Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) 1990 metais iš kalėjimo buvo paleistas Nelsonas Mandela, šis vyrukas buvo vienas iš dviejų karininkų, kurie turėjo užtikrinti Mandelos saugumą. Jei kartais žiūrėsite filmuotą medžiagą apie šio Afrikos herojaus išlaisvinimą – mūsų naujasis pažįstamas bus vienas iš dviejų apsauginių už Mandelos nugaros. Šiai misijai Australijos kariuomenė jį atrinko dėl galimybės suprasti keletą kalbų. PARe baltieji kalba afrikaans kalba, kurioje australas galėjo nesunkiai gaudytis.

Dabar vyrukas gyvena iš būrinių laivų verslo. Perka senas jachtas, katamaranus ir atlikęs kapitalinį remontą – laivus parduoda. Taip pat, ne uraganų sezono metu jis plaukia į Belizą ir ten su savo katamaranu plukdo turistus, norinčius praleisti saulėtą popietę laive, užkąsti firminių blynelių, pasideginti saulėje ir atsigaivinti šaltais gėrimais. Toks malonumas vienam turistui Belize kainuoja 120 USD (Meksikoje vos 50 USD), o į katamaraną ant tramplynų išsidrėbti gali virš dvidešimt žmonių. Atskaičius mokesčius kelionių organizatoriui ir valstybei, nuo kiekvieno turisto galima uždirbti apie 80 USD. Visai neblogai, ar ne? 😉 Tik pirmiausia už pusę milijono dolerių reikėtų nusipirkti tą katamaraną.

Australas iš Meksikos ruošėsi keliauti į Belizą, kur šiais metais be pasiplaukiojimo verslo ieškos žemės prie vandens, kurioje svajoja pastatyti viešbutį, restoraną ir nedidukę mariną būriuotojams. Australijoje jis irgi turi nemažai žemės, nes būdamas paaugliu jis nuolatos bėgiodavo per vieną privačią valdą, kurios savininkas buvo diedukas neturintis giminaičių. Kai pastarasis pasimirė – savo valdas perdavė mūsų pažįstamui.

Marina, kurioje gyvenome, turėjo ir laivų dirbtuvę – didelį kiemą, kuriame su krano pagalba ir mūsų „Aransas” buvo dviems savaitėms iškeltas ant paviršiaus. Šitame kieme gyvena amerikietis Tomas su žmona Megan iš Kanados. Jie jau ketvirtus metus savomis rankomis stato didžiulį 63 pėdų (19 m) ilgio katamaraną, kuriame dominuoja medis. Kol kas jie užbaiginėja tik dvi pagrindines laivo ankštis su gyvenamomis patalpomis. Toliau reikės konstruoti centrinę kabiną ir visus stiebus. Tomas spėlioja, kad gal dar dviejų metų užteks. Kai jie pradėjo statybas, manė kad per metus tep-lep ir užbaigs, tačiau galo dar toli gražu nesimato. Dabar ši jauna šeimynėlė gyvena statomame laive, naudoja vandens žarną dušui ir valgyt verda lauke po stogeliu. Iki šiol Tomas į laivą jau investavo 180 tūkst. dolerių. Pasak vieno katamarano kapitono, tas ankštis Tomas galėjo nusipirkti iš laivų gamyklos už dvigubai mažesnę kainą.

Laivo dizainą už porą tūkstančių dolerių Tomas ir Megan pirko iš šio dizainerio: www.wharram.com . Ten ieškokite laivo modelio PAHI 63. Katamarano pavadinimo statytojai dar nežino, bet mąsto apie „Godzilą”. Mes jiems siūlėm išrinkti vikingų vardą, nes ankščių forma primena laivus prieš šimtus metų. Kai laivas bus užbaigtas, jo nuleidimo į vandenį ko gero susirinks pasveikinti šimtai žmonių, nes kiekvienas apsilankęs pas Tomą ir Megan tik ir kalba apie norą pamatyti šitą kūrinį jūroje. Tuo tarpu mes irgi jau užsirezervavom pasivėžinimą jų laive 🙂

Isla Mujeres saloje dar svečiavomės ir pas amerikietį Kytą (Keith), kuris, nekęsdamas JAV sistemos, pardavė viską ką turėjo, susikrovė reikalingiausius daiktus ir dabar plaukia į Čilę, kur pirks namą ir ten gyvens. Jo sūnus prieš kurį laiką nuvyko pakeliauti po Europą. Bičeliui irgi akys atsivėrė ir daugiau nebenori sugrįžti į savo gimtinę. Užtat jis dabar užsibrėžė įkurti budistų centrą Estijoje.

Buvo dar vienas milijonierius atplaukęs į mariną. Tai anglas Alanas (Allan), kuris su jauna žmona iš Rumunijos gyvena JAV. Jų milijoną dolerių kainuojantis katamaranas vadinosi „Ocean Mandalay”. Šis anglas užsįma lėktuvų pardavimais. Nusiperką kokį boingą iš gamyklos, tada skrenda pas Afrikos valstybės prezidentą, susitaria, kad perves apvalią sumelę į prezidento sąskaitą Šveicarijos banke ir bac – netikėtai ta Afrikos šalis nusiperka iš Alano lėktuvą. Ne itin švarus biznelis, bet milijonieriumi patapti galima.

„Ocean Mandalay” turėjo pagalbininką Karlą (Carl). Šitas nedidukas vyrukas dėvintis didelius akinius su manimi nuolat bandydavo kalbėti ispaniškai, nors jis pats ir amerikietis. Jo ispanų tarimas turėjo siaubingą akcentą. Aš, praktiškai, nt 3 kartus perklausęs nieko nesuprasdavau. Retkarčiais Karlas prabildavo angliškai, bet paprastai pasakydavo ką nors ne į temą. Kaip anksčiau minėjau, teko daug svečiuotis skirtinguose laivuose ir praleisti valandas instaliuojant jūrų žemėlapius. Žodžiu, vieną naktį aš sapnavau, kad į mūsų laivą ateina tas keistasis Karlas su savo laptopu… Man tai buvo viršūnė. Nebenorėjau aš daugiau matyti tų kompiuterių…

Owen and Adam

Kelios dienos prieš išplaukiant į Kubą į mūsų trimaraną užsuko du broliai amerikiečiai Ovenas (Owen, 26) ir Adamas (Adam, 25) beieškantys laivo link Karibų salų. Lygiai taip pat kaip ir mes su Katja 🙂 Stuartas sutiko juos paimti, todėl į Kubą susispaudę plaukėme penkiese. Tiesa, mes su Katja vis dar turėjom karališką lovą, todėl skųstis negalėjom.

Dieną prieš mums išplaukiant, link Belizo pajudėjo ir anksčiau minėtas. Pradžioje su savo grandioziniu katamaranu jis planavo būriuoti vienas, tačiau vėliau persigalvojo ir pakabino skelbimą viename iš hostelių miestelyje. Netrukus prisistatė jaunas amerikietis, kuris išplaukimo dieną, matėsi, labai nervinosi. Ir buvo ko, nes tas australas – griežta, temperamentinga ir kartais nelengva asmenybė.

Po trijų dienų motorinio plaukimo į Kubą, Havanos marinoje teko susipažinti su naujais laivais ir jų ekipomis, bet apie tai – kitame pasakojime.