Atsakymai į klausimus apie mūsų gyvenimą

Prieš daugiau nei metus, 2008 m. balandį, kai buvome Čilėje, su mumis susisiekė žurnalistė iš žurnalo „JI” ir paprašė atsakyti keletą klausimėlių. Tą ir padarėm. Vėliau apkarpytas tekstas pasirodė minėtame žurnale (2008 m. 06 mėn. 23-29 d., Nr. 26), tad nusprendėm visus atsakymus patalpinti ir čia. Galbūt bus įdomu jums pasiskaityti ir susipažinti su mūsų mąstysena.

Augustai, jau vienuolika metų klajojate po pasaulį. Nuo ko viskas prasidėjo?

Kai įstojau į Matematikos fakultetą Vilniaus Universitete, jaučiau, kad man kažko trūksta. Žavėjo istorijos apie keliones autostopu iki Prahos, Berlyno ir kitų Europos miestų, tad su draugu nusprendėm nutranzuoti į Palangą. Pamenu, kaip sunku ir keista buvo iškelti nykštį pirmą kartą. Kelionė į pajūrį buvo totalus fiasko. Po pusės metų laikraštyje „Pirmadienis” mama rado skelbimą apie naujai įkurto Vilniaus autostopo klubo prezentaciją (1997 sausį). Renginyje sudalyvavau ir nusprendžiau įsijungti į šio klubo gretas. Jau nuo kito savaitgalio tapau aktyvus klubo narys, organizavom savaitgalio keliones į kaimynines šalis bei sportinio autostopo varžybas. Netrukus supratau tai ir yra ko man trūko – laisvė, pažinimas, nuotykiai. Taip ir užsikabliavau.

Kada pirmą kartą kirtote Lietuvos sieną ir kur tuomet vykote?

Pirmą kartą autostopu į užsieni išsiruošiau 1997 vasarį. Kartu su pora kitų autostopo klubo narių važiavome į Varšuvą organizuoti pirmosios tarptautinės autostopo konferencijos. Tai nebuvo pirmoji pažintis su užsieniu. Dar vidurinėje mokykloje lankiau turistų būrelį su kuriuo važiavome į Minska ir Karpatų kalnus Ukrainoje. Taip pat šokau tautinių šokių ansamblyje „Ugnelė” su kuriuo gastroliavom Rusijoje, Lenkijoje, Latvijoje ir Graikijoje.

Kelionės jums – pomėgis, gyvenimo būdas ar…?

Iš pradžių tai buvo tik pomėgis. Laisvalaikį visuomet investuodavau kelionėms. Per paskutinius 5 metus šis hobi transformavosi į gyvenimo būdą, ypač po to, kai 2003 vasarą Ispanijoje susipažinau su Katja. Tiek ji, tiek ir aš turėjom tą pačią svajonę – pažinti pasaulį. Jai pabaigus studijas 2005 rudenį, pirmiausia du mėnesius apsukom ratą Europoje aplankydami seniai matytus draugus, ir galiausiai 2006 sausio 13 (penktadienį) atskridome į Meksiką, nuo kurios pradėjome laiko apribojimų neturinčią klajonę per pasaulio žmones.

Ką apie jūsų pomėgį keliauti mano artimieji?

Manau, jie yra laimingi, nes žino, jog gyvenu tokį gyvenimą, apie kurį svajoju. Savo pasakojimais ir skambučiais nuolatos palaikau ryšį, tad virtualiai esame netoliese vienas kito. Kitaip tariant – jie keliauja kartu su manimi. Ne paslaptis, jog keletą atvejų teko būti be ryšio kelias savaites, ko pasekoje gavau barti 🙂

Esate išmaišęs kone pusę pasaulio. Ar skaičiuojate šalis, kuriose jau teko pabuvoti?

Esu informatikas, tad skaičius mėgstu 🙂 Žinoma, kad vedu sąrašą ir šalių kuriose vienaip ar kitaip yra tekę pabūvoti. Šiuo metu esu aplankęs 55 šalis – Europoje, 14 šalių Lotynų Amerikoje įskaitant Kubą, 6 šalys Afrikoje, taip pat įskaičiuoju Turkiją ir Kiniją.

Ar dažnai grįžtate į Lietuva?

Nuo 2000-ųjų rudenio, kai išvažiavau mokytis magistro į Daniją, Lietuvoje esu retokas svečias. Po dviejų metų studijų įsidarbinau tame pačiame Ąlborgo universitete. Į Lietuvą buvau grįžęs 2003. Planavau ilgai neužtrukti, nes norėjau su visomis santaupomis emigruoti į Kiniją. Ten planavau ieškotis darbo, bandyti įsikurti. Koją pakišo tais metais Aziją užpuolęs SARS virusas. Regionas išgyveno ekonominę krizę, tad planų ten važiuoti atsisakiau. Tada nelabai entuziastingai bandžiau ieškotis darbo, tačiau atėjus vasarai su draugu nusprendėm išlėkti į Ispaniją ir sudalyvauti 3 savaičių tarptautinėje savanoriško darbo stovykloje. Po šios stovyklos mašina keliavome po Ispaniją, ir Saragosoje susipažinau su vokiete Katja. 2004 metais laimėjau konkursą 4 mėnesių savanoriškam darbui Pietų Afrikos Respublikoje. Prieš projektą du mėnesius keliavau Rytų Afrikoje. 2005 metais vėl sugrįžau į Danija uždarbiauti ir metų gale ir vėl buvau kelyje.

Danijoje apsigynėte informatikos magistro diplomą. Neviliojo sėslus gyvenimas ir programuotojo darbas kokioje nors garsioje kompanijoje?

Tiesą pasakius, pabaigus magistrą Danijoje (2002 m.), buvau šiek tiek pasimetęs. Labiausiai norėjosi keliauti, tačiau spaudžiamas socialinių „standartų” – „būtina” dirbti pagal specialybę, sėslus gyvenimas yra „norma” ir panašiai – pasimečiau. Profesorius Danijoje kalbėjo su užuominomis apie doktorantūrą, su draugais Lietuvoje galvojom apie interneto paslaugų kompanijos kūrimą, tačiau mane vis tiek labiausiai traukė pasaulio pažinimas. Suviliojo profesoriaus pasiūlymas kelis mėnesius padirbėti universitete, neva, kad turėčiau daugiau laiko pamąstyti ir susidėlioti prioritetus. Gavęs diplomą 2002 liepą keliavau Kinijoje. Šalis ir žomių paslaptingumas mane taip suviliojo, jog supratau ko noriu – emigruoti į Kiniją! Per artimiausius 8 mėnesius dirbdamas Danijoje taupiau pinigus ir ieškojau informacijos apie gyvenimą Kinijoje. Deja, kaip jau minėjau, dėl SARS Kinijos plano teko atsisakyti. Ispanijoje susipažinus su Katja supratau, kad užtenka blaškytis ir turiu ruoštis gyvenimo kelionei per pasaulį.

Banglentininkai laukia savo gyvenimo bangos, žvejai – gyvenimo žuvies. Kaip manai, kokia turėtų būti gyvenimo kelionė ir ar jautiesi ją jau pagavęs?

Taip, aš jaučiuosi, kad gyvenu taip, kaip man buvo ir skirta. Gyvenu svajonėmis, vadovaujuosi nuojauta ir intuicija. Visa tai padeda sukurti gerą nuotaiką, beribės laisvės pojūtį ir, svarbiausia, džiaugsmą.

Kokio tipo keliautojas esate – norite aktyviai pailsėti, pažinti įvairių žmonių ar kuo daugiau pamatyti?

Man kelionėje svarbiausi – žmonės. Stengiuosi įsijausti į jų kasdienybę gyvendamas kartu su jais. Žinoma, įdomu kartais aplankyti ir turistines vietas – pastatus, griūvėsius, aktyvias pramogas, tačiau jos neatskleidžia šalies realybės, galbūt parodo veitos istoriją, tačiau retai kada atspindi dabartines problemas ir džiaugsmus. Mane domina šios dienos realybė.

Nuo ko turi pradėti žmogus, siekiantis tokiu iššūkių, kaip jūsiškiai?

Ką pasiūlytumėte pradedančiam keliauti žmogui, kad iš kelionės jis parsivežtų kuo daugiau smagių įspūdžių?

Patarčiau iš anksto nieko nesitikėti ir neturėti išankstinių nusistatymų. Tai padės mėgautis kiekvienu kelionės momentu.

Ne paslaptis, kad kelionės – ne pats pigiausias malonumas. Gal ir nemandagu klausti, tačiau kiek reikia dirbti, kad galėtumėte ištisus mėnesius klajoti po nepažintus kraštus?

Patirtis rodo, kad keliauti yra pigiau, nei gyventi sėsliai. Vien susikurti sėslų gyvenimą, įvairūs mėnesiniai mokesčiai – kaštuoja žymiai daugiau nei gyvenimas kelyje. Mes kartu su Katja per mėnesį keliavimui išleidžiam apie 1000-1200 Lt (dviems). Mums transportas ir nakvynė paprastai nekainuoja – keliaujam autostopu ir nakvojam pas vietinius arba palapinėje.

Pinigai – tai labai opi problema ilgalaikiams keliautojams, tad mes nieko neslepiam, nes norime dalintis savo patirtimi. Apie kelionės finansus detalią ataskaitą esame surašę mūsų tinklapyje: FAQ: Pinigai – kaip finansuojame kelionę arba „iš kur tiek pinigų”?.

Jei trumpai, kelionę 2006 metais pradėjome turėdami 27000 litų, kurių dauguma uždirbau per 8 mėnesius darbo Danijoje. Prieš pradedant klajones 22000 litų sudėjome į švedų investicinį fondą EastCapital. Investicijos sėkmingai augo apie 30% ir per dviejų metų laikotarpį susigrąžinome 29000 litų. Šiai dienai, investuoti pinigai jau baigėsi.

Be santaupų, gyvename iš mažų įplaukų, kurias aš gaunu programuodamas internetinius tinklapius. Taip pat kelis centus prisiduriame rašydami straipsnius lietuvių ir anglų kalbomis. Kaip ten bebūtų, dabar jau esame mažoje krizėje, nes santaupų turime vos 2-3 mėnesiams, o minėtos įplaukos kelionės išlaidų pilnai nepadengia. Šiuo metu ieškome informacijos apie galimybes padirbėti turizmo ir kituose sektoriuose Čilėje, Argentinoje ar bet kur kitur. Paieškas vykdome internetu, bendraujame su vietiniais bei kitais ilgalaikiais keliautojais ir taip ieškome skirtingų variantų.

Gyventi keliaujant – tikrai įmanoma, neatmetant būtinybės ieškoti darbo kelionės metu.

Kokį keisčiausią darbą esate dirbęs keliaujant?

Nelabai daug teko dirbti. Keistų užduočių nebuvo apart senų užrudijusių varžtų iškrapštymas iš prastai prižiūrėto trimarano (trijų dalių jachtos). Tiesa, kartą gan įdomiai jaučiausi, kai poilsiavietės, kurioje 5 mėnesius nemokamai gyvenom Belize, savininkas paprašė su sunkvežimiu nuvažiuoti į miestą ir nupirkti apie 500 kg cemento maišų. Niekada nebuvau vairavės sunkvežimių, o, be to, ir vairuotojo teisių tokių neturiu. Bet kokiu atveju, kelionėje incidentų nepasitaikė ir policija nesusidomėjo.

Kaip planuojate savo kelionės lėšas ir ką galite patarti keliautojams, kurie nori keliauti ilgą laikotarpį ir nepatirti didelių išlaidų ten, kur to nebūtina?

Na, mūsų pagrindinės išlaidos – tai maistas ir komunikacijos (internetas, vietiniai telefoniniai skambučiai). Esam nusistatę per dieną išleisti 10 dolerių (22 litus), tačiau į šį biudžetą sunkiai įsitenkam.

Nemažai sutaupome nepirkdami vandens. Dar Meksikoje nusipirkome vandenį dezinfektuojantį skystį, kurio dėka turimus butelaičius prisipildom bet kur – tualetuose, degalinėse, supermarketuose, arba dažniausiai prašom žmonių sėdinčių gatvėje priešais namą, ar mažų parduotuvėlių pardavėjų. Minėtą vandens dezinfekciją teko matyti ir Gvatemaloje, ir Peru. Kai mūsu atsargos pasibaigs, prašysim draugų Meksikoje, kad atsiūstų paprastu paštu, nes ten šitas produktas pigiausias.

Taip pat vežiojamės turistinę viryklę, kuri veikia su paprastu benzinu automobiliams. Taip pietų gamyba kainuoja apie 2-3 litus dviems, tuo tarpu Lotynų Amerikos šalyse pigiausios pietų kainos restoranuose svyruoja nuo 3 iki 10 litų. Tiesa, pigesnėse šalyse save lepinom ir pietaudavom restoranėliuose.

Nakvynė mums taipogi nekainuoja. Kartais miegame palapinėje – saugios vietos patarimų užklausiam praeivių, savivaldybės darbuotojų, policijos ar gaisrininkų. Dažnai žmonės išklausę mūsų norų tiesiog pasikviečia įsikurti jų namo sodyboje, arba net pasikviečia į namus. Prieš atvažiuodami į didesnius miestus nakvynės iš anksto ieškomės pasinaudoję nemokamos nakvynės duomenų bazėmis Internete: Hospitality Club ir Couch Surfing.

Pigiam keliautojui svarbiausia būtų pralaužti drovumo ledus ir išmokti prašyti nepažįstamų žmonių to kas reikalinga – vandens, vietos palapinei ir pan.

Kuri pasaulio šalis jums iki šiol yra tapusi didžiausiu iššūkiu? Ką teko patirti?

Kinija įvarė kurltūrinį šoką, kurio visai nesitikėjau. Planavau ten keliauti autostopu, tačiau supratau, jog bendrauti šioje šalyje bus sudėtinga. Aš nekalbu kinų, o jie nekalba anglų. Taip pat mane suglumino kinų mąstymas, kuris vyksta iš kitos perspektyvos nei europiečio. Kitaip tariant, jei kinui pirštu parodysiu į apskritą stalą, nenustebsiu jei jis stalo formą pavadins elipse. Jis bus teisus, nes priklauso iš kurios perspektyvos į stalą žiūrima. Tačiau šiuo atveju kaip su tuo kinu susišnekėti, jei jis tą patį objektą mano elipse, o aš apskritimu?

Teko skaityti, jog keliaujate autostopu ir dažnai pačiu sunkiausiu įmanomu būdu… Tai kelionėms suteikia papildomo žavesio?

Autostopo dėka sutinkame įvairaus tipo žmonių. Tiesa, jog tai ne visada paprastas ir punktualus keliavimo būdas, tačiau jo dėka atvykę į naują šalį gauname pirmąjį kontaktą su vietiniais žmonėmis. Iš automobiliuose sutiktų žmonių sužinom šalies istoriją, vertas dėmesio vietoves, svarbiausius įvykius ir šviežiausias naujienas. Palikus šalį atmintyje lieka ne greitį viršijantys autobusai, patogūs viešbučiai, turistų perpildytos atrakcijos, o vietinių žmonių vertybės ir išgyvenimai, kasdieninė realybė ir natūralios spalvos.

Išduokite bent tris sėkmingos autostopininko kelionės paslaptis.

• Pozityvus mąstymas
• Kantrybė
• Šypsena veide

Kiek jūsų klajonėse yra improvizacijos ir kiek – planavimo?

Mūsų visa kelionė – didelė improvizacija. Kiek kartų susiplnuodavome bent jau artimiausius 2-3 mėnesius, visuomet viskas pasikeisdavo jau antrąją savaitę. Net neįtarėm, kad per du metus nesugebėsim apskrieti Lotynų Amerikos. Šiuo metu šitam regionui dar ir galo nesimato, ko gero užstrigsime papildomiems metams. Gyvename šia diena, tad dažnai žingsniuojam ten kur einamu momentu mus veda aplinkybės. Daugelyje vietų dėl įvairių priežasčių esame užsibuvę du, tris ar net penkis kartus ilgiau nei buvom grubiai susiplanavę.

Papasakokite apie lemtingiausią savo kelionių akimirką, kai ant kortos buvo pastatyta kaip niekad daug…

Nesam super ekstremalūs keliautojai, tad lemtingų situacijų nėra pasitaikę. Jei aplinka ar ją supantys žmonės mums sukelia neigiamą nuojautą, tučtuojau nešdinamės. Pats nemaloniausias įvykis, ko gero, buvo narkomano užpuolimas Kosta Rikoje. Laimei, jis rankoje grūmojo ne su mačete (universaliu ūkio įrankiu – dideliu peiliu), o mediniu pagaliu, atsipirkom keliais smūgiais ir sustabdę pro šalį važiavusį sunkvežimį – sėkmingai pabėgom.

Kelionės įvykis, kurio niekada nepamiršite…

Mūsų kelionė jau nebepanaši į kelionę. Tai jau virto gyvenimo būdų – kas dieną nauji žmonės, nauji vaizdai, skirtingi jausmai. Mūsų dabartiniame gyvenime tiek daug spalvų, kad vieną dieną šiam etapui užsibaigus, bus neįmanoma visą tai pamiršti.

Kaip pats manote, kur yra žmogaus riba? Kur jūsų asmeninės ištvermės ir galimybių ribos, ar jos išvis yra?

Vidinė nuojauta visuomet praneša apie ribas. Kiekvienai asmenybei jos skirtingos.

Kada galėsite sau ištarti: pasiekiau, ko norėjau?

Gyvenu įgyvendindamas svajones, kurios vargu ar kada pasibaigs. Tad šiuos žodžius ištariu po kiekvienos įgyvendintos svajonės.

Koks jausmas aplankė sužinojus, jog tapote šių metų „Lietuvos Magelanu„?

Netikėtumas. Peržiūrėjęs kitus pretendentus, mačiau, jog tapti Lietuvos Magelanu bus labai sunku – vis daugiau lietuvių investuoja savo laiką į keliones, tad profesionalų šioje srityje gausėja. Tiesą pasakius, nesitikėjau, kad šį titulą gausiu aš.

Teko skaityti, kad keliaujate ne vienas, o su drauge Danja. Dviese smagiau?

Danja – jūsų kelionių partnerė ar širdies draugė, mylimoji? (Jei šis klausimas jums per daug asmeniškas, galite ir neatsakyti…)

Mano draugė – vokietė Katja. Su ja kartu keliaujame neatsitiktinai. Abu turėjome tą pačią svajonę – pažinti pasaulį, tad likimas mus ir suvedė. Žinoma, jog svajones įgyvendinti drauge yra daug lengviau ir įdomiau.

Papasakokite plačiau apie projektą „Sujungti pasaulį”… Kaip jums sekasi jį įgyvendinti?

Norime netiesiogiai sujungti skirtingų tautybių, religijų, pažiūrų, spalvų žmones. Mes esam lyg kurjeriai. Iš vieno sutikto žmogaus ar šeimos priimam dovanelę su žinute ir įteikiam „paketą” naujai sutiktam. Kadangi šios idėjos prasmę išaiškinti nėra labai paprasta, į žmonių „grandinę” itraukiame tik tuos, su kuriais turime pakankamai laiko susibendrauti.

Daugiau apie tai rasite mūsų tinklapyje: Sujunkime pasaulį.

Kaip manote Augustai, kada išaus ta diena, kai norėsis sėslaus ir ramaus gyvenimo, šeimos, vaikų… Ar pasvajojate apie tai? Ateityje planuojate gyventi Lietuvoje ar kažkur kitur?

Nesu tikras ar sėslumas ir yra tas „ramus” gyvenimas. Šeima ir vaikai neatriboja nuo svajonės keliauti. Su Katja jau svajojame apie vaikus su kuriais drauge pažinsime pasaulio žmones. Norime, kad mūsų vaikai vertintų tai ką turi, o ne tai ko negali gauti, kaip kad nutinka dabartiniame materialiame pasaulyje.

Kadangi gyvename pagal nuojautą, yra galimybė, jog vieną dieną norėsime ilgesniam laikui apsistoti vienoje vietoje. Tokiam laikotarpiui įsivaizduojame save Afrikoje arba Prancūzijoje.

Šiuo metu esate Čilėje. Kokie įspūdžiai iš šios šalies? Ką ten veikiate? Ir kokie artimiausi šių metų jūsų planai?

Čilė kainų ir tvarkos atžvilgiu – turbūt europiškiausia iki šiol aplankyta šalis Lotynų Amerikoje. Tikimės šią šalį apkeliauti nuo šiaurės iki pačių pietų. Galbūt kur nors pakeliui pavyks susirasti ir trumpalaikį darbelį, kurio metu galėtume susitaupyti papildomą dolerį mūsų beribei kelionei. Taip pat mūsų tinklapį per internetą radę žmonės yra pasikvietę užsukti į svečius. Tad būtinai užsuksime į miestelį netoli sostinės Los Andes, bei Čilės Patagonijoje esantį Puerto Natales. Deja, sunku pasakyti kada ir kur atvyksime, nes kol kas esame Čilės šiaurėje ir planai nėra aiškūs net artimiausiai savaitei.

Šiais metais turbūt keliausime kontinento pietuose, bandysim sutranzuoti laivą į Antarktidą, bei, jei likimas leis, pradėsim judėti link Brazilijos ir Karibų jūros, kurioje su pakeleivingomis jachtomis bandysim keliauti per salas.