Tas pats Belizas, bet skirtinga dimensija (rugpjūčio 12-15)

Savo beribę kelionę atnaujinom šestadienį, rugpjūčio 12. Iš The Last Resort poilsiavietės Copper Banke išsiruošėm gerokai po pietų. Labai jau daug buvo pakavimosi, valymosi ir ruošimosi. Kažkaip greitai atsisveikinom su visais, nes galbūt dar susitiksim didžiajame atsinaujinusios poilsiavietės atidaryme.

Corozal miestelį pasiekėm su dviem mašinom. Ant kelto, kurio neįmanoma išvengti keliaujant į Corozal, susitikom per penkis mėnesius kelis kartus matytą džamaikietį Tonį. Nuo Copper Banko, važiuojant žvyrkeliu nutiestu per vešlias džiungles, už kelių kilometrų galima pasiekti majų ruinas pavadinimu Cerros. Tose apylinkėse dabar vykdoma daug darbų – valomos džiunglės šalia jūros ir plotai ruošiami pardavimams. Šis projektas vadinasi Cerros Sands (Cerros Smėliai). Būtent čia ir dirba Tonis. Dar kovo mėnesį jis mus kartą pavežėjo nuo Corozal iki Copper Banko. Tada pasakojom apie Katjos problemas ir jis parekomendavo kreiptis į kinę masažistę Corozal miestelyje. Šiandien po 4 mėnesių intensyvių masažų šitas vietas paliekiame, todėl susitikimas su džamaikiečiu buvo labai simbolinis. Kai pasipasakojom, kad mūsų kitas tikslas – menonitų regionas Blue Creek (tariasi Bliū Kryk), Tonis iš karto pabėrė patarimų, kur geriausia rasti pakeleivingą mašiną į tą pusę.

Šeštadienio vakarą sugebėjom nuvažiuoti vos 3 mylias, iki Rančito gyvenvietės. Greit turėjo temti, todėl šalia gyvenusių žmonių pasiprašėm leidimo pasistatyti palapinę jų kieme. Beje, nakvojom vos 200m nuo Darbų Ministerijos (Ministry of Works) pastato, kuriame prieš porą mėnesių man teko susimokėti 35 Lt. baudą už ne vietoj pastatytą automobilį. Taip taip, kartą su Džo (iš The Last Resort) mašina buvom mieste ir nesugebėjau įskaityti aprūdijusio kelio ženklo, kuris draudė automobilį statyti toje kelio pusėje nuo 1-os iki 15-os mėnesio dienos.

Taigi, po ilgos pertraukos ir vėl nakvojom palapinėje, kurią pastatėm netoli krūmų. Ryte pro langelį stebėjom keistus graužikus. Vietiniai juos vadina laukiniais kiškiais, tačiau jie buvo labiau panašūs į beuodeges žiurkes: pailgi snukučiai ir mažos ausys.

Praeitą vakarą betranzuojant pro mus slinko pagyvenęs juodukas, kuris pasakojo, kaip kadaise tranzavo iš Meksikos šiaurės į Belizą. Be to, bandė aiškinti, kad tranzuoti jo šalyje yra labai labai sunku. Kartojo jis tai daug kartų ir bandė įtikinti, kad autobusais keliauti yra įdomiau.

Šitas juodukas turbūt jautėsi dvikovos nugalėtojas kai mus ant kelio išvydo ir kitos dienos rytą. Tačiau ilgai jis mūsų šį kartą nekamantinėjo. „Jums gi visai nesvarbu kiek laiko lauksit tiesa? Ir turbūt taip keliauti patinka, ar ne?” – pats sau garsiai atsakė į savo nepaskelbtą klausimą, ko gi mes tokie užsispyrę.

Dabar Belize lietaus sezonas. Tai reiškia, kad gražus saulėtas dangus dar nieko nereiškia 🙂 Gal dabar ir kaitina saulė, bet per tris keturias minutes dangus bac ir pasikeičia: papilkėja ir sušlapėja. Taip nutiko ir mums tą rytą. Lyg viskas buvo gražu ir saulėta, bet staiga per kitas 15 minučių palikom šlapi. Gerai, kad kuprinės turėjo uždangalus nuo lietaus, o mes šiokias tokias striukeles.

Startas buvo gan ilgokas, bet pagaliau mašinos mus pradėjo vežti po keletą mylių į priekį. Nesistebėkite, kad skaičiuojam čia viską myliomis. Britai juk buvo kolonizavę Belizą, tai viską ir apvertė aukštyn kojom. Gerai kad nors eismo kryptis, kaip ir normaliame pasaulyje, dešinėje pusėje – liko nepaliesta.

Kitas didesnis miestas po Corozal buvo Orange Walk už kokių 60km. Jį pasiekėm pikape su platanais (padidinto dydžio bananų rūšis). Žemėlapy pasižiūrėjus atrodo, kad penktadalį šalies pravažiavom, tačiau Belizas mažas, viens du trys ir jau esi kitame krašto gale.

Prieš tęsiant kelionę sukirtom cielą papają ir krūvą bananų. Prisimenu, prieš porą metų Etiopijoje pirkau šviežių vaisių sultis. Įdomumo dėlei išsirinkau papają, nes nežinojau kas tai per daiktas. Kai atnešė sultis – šiaip ne taip išgėriau, bet nesusižavėjau. Po to kelis sykius teko valgyti tą vaisių, bet ir taip man nepatiko nes jis burnoj – lyg slidus muilo gabalas. Tačiau dabar, kai papają valgom bent kartą į savaitę, man seilės varva vos pamačius tą vaisių. Jis toks švelniai saldus ir švelniai sultingas. Hmmmm…

Na ką, nepamirškime, kad keliaujam į Blue Creek – menonitų pasaulį. Iki jo mums beliko apie 40-50km. Nuo Orange Walk tradiciškai buvom sumesti į pikapą ir pasivažinėjom iki Yo Creek kaimelio. Čia ilgai nelaukus sustojo tortilerijos mašinikė. Tortilja (ispaniškai „tortilla”) – tai toks iš vandens ir kukurūzų miltų pagamintas blynas, kurį vietiniai dažnai valgo prie pagrindinio patiekalo. O tortilerija vadinamos mažos tortiljų kepyklos, kurios visuomet štampuoja tuos paplotėlius su specialiom kepimo staklėm. Kaimeliuose tokių kepyklų, aišku, nėra, todėl tos gamymklėlės prikepa tų blynų ir pardavinėja aplinkiniuose kaimeliuose. Jų mašinos niekuomet nepražiopsosi, nes ji paprastai blaškosi po gyvenvietės visas įmanomas gatves ir pastoviai pypsina su savo išderintu signalu.

Iki kito kaimo – San Felipe, 30km važiavom būtent su tokiu pypsalu iš tortilerijos. Mažoj mašinytėj, panašiai į lenkiško fiato didesnijį broliuką, buvo tik viena sėdima vieta, kurioje sedėjo rubuiliukas jaunas vairuotojas. Be jo mašinytej dar tilpo 3 kūleriai (plastmasiniai šaldytuvai), kuriuose šildėsi tortiljos. Mes šiaip ne taip sumetėm kuprines ant vieno iš kūlerių, o ant kitų dviejų įsitaisėm patys. Nei aš, nei Katja išsitiesę sedėti netilpom. Po duobėto kelio kratymų gulomis pusė manęs nusistovėjo ant kūlerio, o kita pusė ant tuštumos tarp kūlerio ir kuprinių. Tuo tarpu Katjai vis nesisekė patogiai įsitaisyti. Ją rasdavau tai gulinčią šonu and kuprinių, tai pasilenkusią po keliais, tai galva beglostančią lubas.

Iš San Felipės mus pavežė iki pat Blue Creek vartų. Būtent – vartų. Jie visuomet atviri, bet ties jais baigiasi valdiškas žvyrkelis ir prasideda menonitų privatūs asfaltuoti keliai, gražiai nudirbtos pievos, tvarkingi namukai ant kalvų ir aišku karvės visur kur tik įmanoma. Va čia ir prasideda kita Belizo dimensija. Netrukus sustojo menonitas su žmona ispane ir tamsių plačių akių maža suvelta blondine mergaite. Jie pavežė kelis šimtus metrų ir patys užkilo į savo tvirtovę ant vienos iš begalybės kalvų. Į mūsų užklausimą, kur galėtume pasistatyti palapinę jie tik užsiminė apie galimybę šalia parduotuvės, kurią rasime pagrindiniu keliu užkilus į kalną. Kadangi artėjo vakaras, nusprendėm žingsniuoti įkalnėn. Ilgai netrukus pasirodė didelis pikapas su menonitų porele. Jie mus atvežė iki taip vadinamo bažnyčios parko (Church Park), kur atsakingas asmuo leido įsikurti parko teritorijoje. Tai tokia erdvi vieta su didele pieva futbolui, dviem tinklinio aikštelėm, tualetais ir maža stogu dengta cementuota aikštele. Buvo sekmadienio vakaras, todėl čia būrėsi keliolika vaikigalių ir keli suaugę. Mes įsikūrėm galiniame plane prie pat džiunglyno.

Atstumai čia gan didoki, nes visi gyvena ant kalvų, o vieni pas kitus lakioja motociklais ir kuadais (tokie keturračiai kaip ir motociklai – angliškai „quads”). Tiesą pasakius mus kiek stebino dešimtmečiai vaikai varinėjantys su motociklais Blue Creek keliais. Vėliau mums pąiškino, kad visa tai – privati teritorija su privačiais keliais, todėl į čia Belizo policija nesikiša, o menonitų atžalos turi pilną teisę lakioti motociklais, nes to nedraudžia bendruomenė. Tiesa, nepilnamečiai su motociklais gatvėse pasirodė tik prieš gerus metus po bendruomenės taisyklių pakoregavimo.

Kaip jau turbūt suprantat Blue Creek – tai modernių menonitų regionas. Visi jei užsįma žemdirbyste – ryžiais, kukurūzais, gyvuliais… Kalbėjom su mus b
ažnyčios parke aplankusiu vaikinuku (na labai jaunas, gal 14-os metų) iš gretimos kalvos namo. Jis pasakojo, kad beveik visi menonitai turi Belizo ir Kanados pasus. Todėl visi anksčiau ar vėliau pragyvena bent vienerius metus Kanadoje, tam kad užsiskaitytų pilietybė. Šeimose auga 2-3 atžalos, tuo tarpu kai tradiciniai menonitai prištampuoja jų virš dešimt. Į mokyklą Blue Creek’e vaikai vaikšto dvyliką metų nuo rugpjūčio iki gegužės. Jei po to nori studijuoti koledžuose – skrenda į Kanadą. Kai kurios šeimos turi ir satelitinį TV ar net internetą. Apylinkėse yra trys parduotuvės. Buvom užėję į vieną jų. Pasirinkimas toks pat prastas ir brangus, kaip ir bet kurioje kitoje Belizo parduotuvėje.

Su Katja pagalvojom, kad tradiciniai menonitai, kuriuos buvom aplankę Meksikoje, buvo daug įdomesni, nei modernūs motociklais ir kitokia įranga apsikaustę jų broliai. Tiesa, Belize yra ir tų tradicinių menonitų, gyvenančių Senoje Kolonijoje (Old Colony), pavyzdžiui Šipyard kaimelyje. Jie mums ko gero nebus pakeliui…

Beje, šiek tiek Blue Creek istorijos. Berods, 1958 metais kelios menonitų šeimos emigravo iš Meksikos į šį regioną. Migracijos priežastys: Meksikos politika, blogas derlius, žemės trūkumas ir nusikalstamumas. Be to, Belizo vyriausybė nusprendė vystyti žembirbystę ir padarė patrauklius pasiulymus žemės įsigijimui. Menonitams atvykus į Blue Creek pirmiausia teko panaikinti džiungles. Tam jie naudojo naujus traktorius ir kitas panašias mašinas. Po poros metų iš senosios kolonijos Meksikoje atėjo griežta direktyva grįžti prie plieninių ratų ant traktorių (jų tradicijos draudžia guminius ir pripučiamus ratus). Būtent tuo metu Belize įsikūrę menonitai skilo į dvi bendruomenes – tie kurie pakluso bažnyčios reikalavimams, ir tie, kurie nusprendė nestabdyti progresyvaus regiono vystymo. Dabar pastarieji mums atrodo kaip eiliniai modernūs kanadiečiai. Beje, nepamirškim, kad jų išvystytas verslas Belizui parūpina apie 70% viso maisto.

Ir dar, pasinaudodamas proga priminsiu, kad menonitai – tai religija. Viena iš krikščionybės atšakų. Sakoma, kad jie XX a. pradžioje migravo iš Rusijos į Siaurės Ameriką. Visi jie kalba senaja vokiečių kalba, kuri labiau skamba kaip olandų. Didžiausias jų kolonijas galima rasti JAV. Vienos bendroumenės iki šiol naudoja plieninius ratus be gumų ir gyvena be elektros ir modernios įrangos. Kitos jau toleruoja ir elektrinius prietaisius, bet galbūt draudžia turėtiautomobilius. Tuo tarpu dar kiti menonitai niekuo nesiskiria nuo modernios visuomenės.

Tiesa, pamiršau paminėti, kad Blue Creek’as yra šalia Meksikos, nuo kurios skiria siauras upeliukas. Abiejuose pusėse yra šiokie tokie muitinės postai. Antradienį nusprendėm šią atrakciją išbandyti ir mes. Pirmiausia nusigavom iki menonitų teritorijos pabaigą žyminčio kelio ženklo, tipo „Ačiū, kad lankėtės Blue Creeke”, ir iš karto už jo radom policijos postą ir muitinės pastatą. Mums besilankant visi tie namukai buvo uždaryti, todėl dar keli žingsniai ir jau neoficialiai palikom Belizą už mūsų. Už 100m priėjom upeliūkštį. Čia visuomet sėdi valtininkai, kurie į kitą pusę perkels už vieną Belizo dolerį (apie 1.5 Lt). Iš tikrųjų gan brangoka, nes upelis vos 30 metrų pločio – 45 sekundės irklavimo. Dar keliasdešimt metrų ir priejom Meksikos nuobodžiaujančius pasieniečius. Antspaudų į pasus nedėjo, bet pradėjo aiškinti, kad kiekvienas atvykęs turi susimokėti 5 Belizo dolerius (2,5 USD). Plikagalviui bičui išaaiškinom, kad su tokiu mokesčiu mums jau nebeapsimoka prekintis Meksikos parduotuvėse. Pasienietis nusiderėjo iki 1 USD žmogui, o mes sutikom susimokėti, kad paliktu mus ramybėj.

10 minučių ir patekom iš žaliai kalvoto menonitų pasaulio į La Union kaimelį Meksikos žemėj, kuri mums daug mielesnė už sumaišytą Belizą. Šiuo pasienio postu pigiau apsiprekinti dažniau naudojasi beliziečiai nei jų kaimynai. Tiesa, isivežti vaisius ir daržoves yra draudžiama, tačiau kruopos, avižos ir panašūs maistai – žymiai pigesni.

Na ką gi, tiek apie Blue Creek’ą – skirtingą Belizo dimensiją. Kitame pasakojime išdėstysiu, kaip netikėtai aptikom dar vieną šios šalies dimensiją –
keli kaimeliai, didelis plotas dirbamos žemės, porą ežerų ir beribės džiunglės – visa tai sudaro 12% Belizo žemės ir priklauso vienam vieninteliam žmogui – ponui Bowen’ui.