Susitikimas su žmonėmis iš praeities (vasario 4-5)

vasario 14, 2006  
Temos: Meksika

Vieną dieną, kai viešėjom Meridoje, užsukom į parkelį. Tarp visų meksikiečių su vaikais, pamatėm ir šeimynėlę keistai apsirengusių baltaodžių. Tėvas su mažu berniuku dėvėjo tamsiai mėlynas kelnes-kombinezonus su petnešomis, šviesius marškinius ir meksikietiškas skrybeles. Abu kaip du vandens lašai. Tuo tarpu moteriškė dėvėjo tamsiai rudą suknią, su senovišku stiliumi pasiūtais pečiais – ten kur prasideda rankovė padarytas lyg mažas vainikėlis. Ant galvos ji turėjo senamadišką plokščią skrybelę su kaspinu. Jie tikrai skyrėsi nuo įprastų turistų. Tą akimirką su Katja prisiminėm, jog esam girdėję apie iš Europos kilusias bendruomenes, kurios Amerikos žemyne gyvena pagal praeitų metų tradicijas. „Tai jie!“, pamanėm, ir net neįsivaizdavom, kad po keletos dienų apie šiuos žmones sužinosime daug daugiau.

Praleidę gaidžių ir šunų rėkavimų kupiną naktį nejaukioje apleistos mokyklos teritorijoje, šeštadienį iš Santa Elenos keliavome toliau. Dienos tikslo neturėjome, bet pasirinkome kelią pietų kryptimi, nes jau buvo pats tas laikas judėti centrinės Meksikos link.

I už 40 km esantį Bolonchen kaimelį mus vežė trys vaikinukai su senovišku VW vabalu. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad į tokį mažą automobilį galima sutilpti penkiese su dviem didelėmis kuprinėmis. Atrodo, kad vabalas irgi tuom netikėjo, ir mums atsisveikinus daugiau nebenorėjo užsivesti. Palikom jaunuolius likimo valiai ir keliavom toliau.

Netrukus pavažiavom dar 40km iki kitos, kiek didesnės gyvenvietės – Hopelchén. Tai lyg kryžkėlė važiuojantiems į pietus, į šiaurę link Meridos, bei į vakarus link kito didmiesčio – Campeche.

Hopelchén centras buvo pilnas jau minėtų keistų žmonių su tamsiai mėlynomis kelnėmis-kombinezonais ir skrybelėmis. Kai kur pasirodydavo ir moterys su tamsiomis suknelėmis.

Viename kampe, pavėsyje prie viešų tualetų, sedėjo du vyrai su dviem berniukais – visų jų drabužiai buvo daugiau mažiau vienodi. Katjai sakau, „einam, užklausim jų kas tokie besą.“ Buvau beveik tikras, kad jie kalba angliškai, todėl maniau, kad šį kartą bendrauti galėsiu ir aš, tad Katja jautėsi kiek drąsiau.

Priėjom, ir klausiu „kalbat angliškai?“. O tie skeptiškai mus nužiūrėjo, „no“, prabilo ispaniškai, „aleman“ (išvertus reiškia „vokiškai“). Na ka, Katja kibo į darbą – pabandė kalbėti vokiškai. Deja, vienas kito nesuprato. Tada keistuoliai sako „aleman bajo“ („žemoji vokiečių kalba“). Supratom, kad jų vokiečių žinios yra prastos. Tik vėliau išsiaiškinom, jog jie tarpusavyje kalba senąja vokiečių kalba, bet daugiau pamastymu ta tema kiek vėliau.

Taigi, galiausiai Katja su tais žmonėmis susišnekėjo ispaniškai. Jie neatrodė labai kalbūs. Trumpai paaiškinom, kad matėm jų gentainius kituose miestuose ir būtų labai įdomu sužinoti kas jie tokie. Vienas iš vyrų į mus žvelgė gan draugiškai, tačiau daugiausiai bendravo jo bičiulis. Pastarasis pajuodusiomis rankomis gliaudė žemės riešutus ir į mus žvelgė skeptiškai lyg norėtume atimti jo riešutus.

Kelių akimirkų bėgyje sužinojom tik tiek, kad į šį regioną jie atsikraustė iš Zacatekas valstijos šiaurės Meksikoje. Gyvena jie rančose, apie 20km nuo Hopelchén. Vėliau riešutagliaudis ėmė klausinėti apie mus. Atrodo įgavom simpatijas paminėdami, jog keliaujam autostopu, tačiau vėliau pasipylė su pinigais susiję klausimai, kurie mus dirgino. „Negi turite pinigų visai kelionei Meksikoje?“, „tikriausiai turit babkių bankuose?“ ir panašiai. Buvo gan sunkus pokalbis, tad ilgai nedelsėm ir atsisveikinom.

Pokalbis su šiais keistuoliais apsunkino mintis. Reikėjo atsigauti. Užsukom trumpam į interneto kavinę. Virš Katjos kompiuterio ant sienos kabėjo Mikės Pūkuotuko ir Knysliuko paveiksliukas su prierašu „Tas, kuris turi daug, yra turtingas tik tuomet, kai turi meilės, kurią galėtų pasidalinti su kitais“. Labai įdomus ženklas…

Kaip ten bebūtų, mus vis tiek viliojo sužinoti apie tuos keistuolius kiek galima daugiau ir nusprendėm, kad tai bus tema, kuria pradėsime pokalbį su kitu vairuotoju.

Miestelio gale sustabdėm mažą sunkvežimį su dviem vyrukais dirbančiais kurjeriais. Į gretimus kaimus jie vežė įvairiausius daiktus namams – skalbimo mašiną, didelį CD grotuvą, keletą baldų ir kitas gėrybes. Vietos mums teoriškai nebuvo, bet praktiškai atsirado. Vienas iš vežėjų įsitaisė ant skalbimo mašinos ir savo vietą užleido Katjai. Tuo tarpu aš sumečiu kuprines ant dėžių, o pats įsistojau tarp jų. Besilaikydamas už baldų, visą kelią ispaniškai bendravau su vienu iš kurjeriu. Tai buvo mano pirmas kartas kalbėtis ispaniškai! 🙂 Katjai vėliau gyriausi, kad su tuo vyruku šnekėjom ir apie nuodingas gyvates miškuose, ir apie mūsų kelionę, ir apie keistuolius vokiečius. Sužinojau, kad tie balti žmonės yra įkūrę gan nemažai gyvenviečių aplinkiniuose regionuose. Kartą vairuotojas net stabtelėjo vidury laukų ir parodė į tolumą vedantį žvyrkelį, kuriuo už 10-15 km įmanoma patekti pas vokiečius.

Su kurjeriais atvažiavom iki Dzibalchén kaimelio (30km). Iš jų sužinojom, kad tie vokiečiai yra įsikūrę ir čia, kažkur visai netoli. Mane virpino jauduliukas ir noras žūt būt aplankyti tų keistų žmonių kaimelį. Katja vis dar nekaip jautėsi po sunkaus pokalbio Hopelchéne. Bet ją greit atvėsinau argumentuojant, kad iš vieno žmogaus apie visą bendruomenę spręsti būtų neteisinga.

Dar kelios dvejonės ir galutinai apsisprendėm ieškoti vokiečių. Netrukus po šių minčių pro mūsų nosis su traktoriuku pravažiavo vienas iš jų! Deja, užkalbinti nebesuspėjom. Širdys ėmė belstis ir lipti į gerklę. Jautėmės labai keistai, net patys nesupratom kodėl. Juk tie baltieji žmonės – tokie patys gyvūnai kaip ir mes. Atrodė, lyg lįstume į jų narvą neatsiklausę.

Ėjom Dzibalchén gatvelėmis ir klausinėjome, kur gi tas kelias vedantis pas vokiečius. Prie vieno namo užkalbinom jauną merginą, kuri pasidalino su mumis detalėmis. Ji pasakojo, kad tie žmonės ispaniškai vadinami „Menonas“ (angliškai „Mennonites“, lietuviškai būtų, tarkim, „menonai“). Keli jų traktoriai į kaimelį atvažiuoja kiekvieną rytą labai anksti, apie 4-5 val. Atgal išvažiuoja po vidurdienio. Merginos teigimu, sekmadieniais menonai visiškai nepasirodo.

Jau buvo šeštadienio pavakarys. Po pusantros valandos turėjo temti. Pamąstėm, kad sekmadienį – bažnyčios dieną – pas menonus gal geriau būtų nevažiuoti ir vieną dieną palaukti. O pirmadienį iki menonų kaimo už 7km arba nutranzuosim, arba tiesiog pasivaikščiosim. Išsiaiškinom kur yra futbolo pievelė (ji egzistuoja kiekviename kaime) ir mąstėm apie pirmos nakties nakvynę ten. Kitai, sekmadienio, nakčiai būtume susiradę ką nors įdomesnio, na o pirmadienį keliautume ieškoti nuotykių.

Pakeliui link futbolo aikštelės, sustojom prie taip ilgai ieškotos sankryžos, kurioje žvyrkelis vedė pas mįslinguosius vokiečius. Čia net pastebėjom į žemę įsmeigtą kuklų žydrai nudažytą lentą su užrašu „Nueva Trinidad km7“ („Naujasis Trinidadas 7km“). Taip vadinosi jų gyvenvietė arba, tiesiog, kolonija. Savaime suprantama, tai neoficialus pavadinimas, todėl jo nerasite nė viename žemėlapyje.

Šioje sankryžoje nusprendėm šiek tiek atsipūsti. Valgėm tortilijas ir slėpėmės šešėlyje. Netrukus tolumoje pasigirdo traktorius ir tuoj pat iš Nueva Trinidad pusės pravažiavo vienas iš jų! Po kelių sekundžių priešinga kryptimi pro mūsu nosis pralėkė dar vienas traktorius su tėvu ir trimis vienodai aprengtais berniukais. Viskas įvyko taip greitai, kad net nespėjom sureaguoti ir sustabdyti bent vieną iš jų. Mūsū kūnuose viskas sukilo, buvom pilni emocijų. Kaip siaubo filmo metu. Jautėm lyg esam daug arčiau tų žmonių.

Teko regzti planus. Kadangi tie žmonės kalbėjo ispaniškai, su Katja ruošėm sakinius, kuriais ji galėtų pradėti pokalbį su Jais. Iki kito kontakto dar buvo laiko. Katja repetavo ir malšino jaudulį.

Staiga horizonte pasirodė JIS! Vienas is Jų! Apie 55-erių metų vyrukas artėjo prie sankryžos vedančios į Nueva Trinidad. Nusprendėm, kad jį būtinai turim užkalbint. Pirmiausia Katja trumpai pristatė mus ir mūsų kelionę. Vėliau išdrožė, kad menonai, save vadinantys vokiečiais, ją domina nes ir ji pati yra vokietė…

Vyrukus buvo kiek drovus, nedrąsiai kalbėjo, retai žvelgdavo į akis, tačiau jis visiškai neprieštaravo mūsų norams aplankyti jo benruomenę. Menonas pakvietė drauge atsisėsti ant akmens ir laukti menonų traktorius, kuris mus tris pavežėtų iki Naujojo Trinidado.

Su naujuoju pažįstamu bendravom gerą pusvalandį. Jis smalsiai klausinėjo apie Vokietiją, mes – apie jo buitį. Vyrukas domėjosi ar Vokietijoje galima rasti rudąkių žmonių. Pasirodo jo kavos spalvos akys yra tikra egzotika tarp žydraakių menonų. Pokalbio metu Katja ieškojo panašumų ir skirtumų tarp jos bei menonų vartojamos vokiečių kalbos.

Tolumoje išgirdom traktoriaus burzgimą. Netrukus atriedėjo traktorių su jaunuoliu. Deja, šis menonas dėl vietos stokos galėjo šalia savęs pasisodinti tik vieną keleivį. Mūsų pašnekovas pasinaudojo šia galimybe, nes namuose jo laukė šeima. Atsisveikindamas teištarė – „Pasimatysime Ten! iki!“ ir mostelėjo ranka Trinidado link. Šio menono daugiau ir nebesutikom, bet po dviejų dienų susipažinom su jo žmona bei sūnumi. Be to, sužinojome ir jo vardą – Jakobas, arba tiesiog Jab.

Jautėmės keistai, nes tikėjomės į menonų gyvenvietę atvažiuoti drauge su Jakobu. Dabar ir vėl likom vieni. Jau pradėjo temti, buvo po šeštos valandos vakaro. Nusprendėme niekur nedingti ir bandyti laimę su kitais traktoriais, kurie galbūt dar pasirodys, o galbūt ir ne.

Darėsi šalta ir nejauku. Pasirodė amerikoniško tipo mašina, tipo džipas su ilgu dengtu pikapu daiktų transportavimui. Sustojo. Tai buvo 20-ies metų jaunuolis, puikiai kalbėjo angliškai, ir važiavo ten, kur mums ir reikėjo – pas menonus! Trumpos kelionės metu sužinojom, kad ir Peter (toks jo vardas) yra menonas, tik jo tėvai iš Meksikos prieš daug metų persikraustė į Kanadą. Prieš kelis mėnesius jo tėvas su broliais apylinkėse nusipirko žemės ir dabar bando auginti arbūzus, pipirus bei pomidorus. Jei seksis, persikels gyventi atgal į Meksiką. Peteris šiuo metu dirba tėvo laukuose ir naktimis apsistoja pas tetos šeimą Naujajame Trinidade. Tuo tarpu mes pasinaudojom proga ir atsargiai paprašėm, kad jis savo giminaičių užklaustų, kur galėtume pasistatyti palapinę.

Naktis Trinidade visuomet tamsi, nes niekas neturi apšvietimo kiemuose. Mėnulio šviesoje galėjom pastebėti sodybos tvarką ir švarą. Peteris paprašė mūsų palaukti ir nuėjo savo tetos vyro užklausti kur galėtume įsikurti. Beveik visuose languose matėsi tik užuolaidos, todėl menonų namų buitis vis dar buvo paslaptis.

Peteris sugrįžo. Gavom leidimą statytis palapinę kur tik norime. Išsirinkome minkštą lopinėlį žolės ir pradėjom kurtis būstą nakčiai. Susikonstravom palapinę, prisipūtėm čiužinius ir net miegmaišius išsitiesėm. Aplink buvo tamsu, tiesiai virš galvos švietė mėnulis, o aplink jį mirgėjo tūkstančiai žvaigždžių. Už keliolikos metrų nuo palapinės galėjom paslapčiom stebėti kas darosi už neuždengto virtuvės lango. Daug nesimatė, bet karts nuo karto šmėžuodavo mergina su senoviška suknele. Mano smalsumas buvo nežmoniškas 🙂

Atrodo įsitaisėm. Jau beveik ir miegoti ruošiamės. Netikėtai atėjo Peteris su savo teta Helena dėvinčia paprastą senamadišką suknią. Katja bandė bendrauti vokiškai, bet nesėkmingai. Mums pagelbėjo Peteris kalbėjęs angliškai. Ponia Helena buvo susirūpinusi, nes toje pievelėje, pasak jos, yra daug skruzdėlių, kurios nemaloniai kandžiojasi. „Jei tik norite, galite miegoti viduje, namas didelis, vietos visiems užteks“, į svečius pasikvietė šeimininkė. Mūsų širdys ėmė smarkiau plakti, nedvejodami priėmėm kvietimą ir pasakėm, kad viską susipakuosim ir su džiaugsmu pasibelsim.

Vienoje sodybos pusėje buvo aukštas pastatas – garažas, kuriame stovėjo karieta ir traktorius, o ant sienų kabėjo krūvos ūkininko įrankių. Garaže šeimyna gyveno pirmus keturis metus, kai prieš aštuonerius metus atsikraustė į naujai įkurtą menonų bendruomenę Naujajame Trininidade. Kitoje sodybos pusėje buvo du vienodo ilgio nesujungti vienąukščiai gyvenamieji pastatėliai, sustatyti „L“ forma. Viename iš jų – virtuvė, vonia, valgomasis, sandėliukas ir mažas kambarėlis. Antrasis namas, nuo pirmojo atskirtas 2 metrų praėjimu, buvo suskirstytas į keturis miegamuosius: du didesnius ir du kiek mažesnius – „vaikams“ :). Visi miegamieji vietoje durų turėjo tik medžiagos gabalus, todėl naktimis geriau neknarkti!

Viename iš miegamųjų „vaikams“ ir buvome apnakvindinti. Visos patalpos be išimties buvo apstatytos minimaliai – tik reikiamais baldais. Bendras įspūdis – labai tuščias ir idealiai švarus. Mūsų erdviame kambaryje buvo dvigulė lova, dvi kėdės, maža komoda su stalčiukais ir Biblija ant viršaus, bei mažas staliukas su 2-3 pliušiniais žaisliukais. Dideliame valgomajame apstatymas buvo labai panašus – stalas, talpinantis 10 žmonių, ilgas suolas prie sienos, ir 4 plastmasinės kėdės, kurios paprastai sustatytos prie sienos, o valgio metu – prie stalo. Kampe stovėjo šaldytuvas (jame viskas tvarkingai sudėta į plastmasines sandarias dėžutes), prie vienos sienos stūksojo pikta komoda su keletą stiklinių ir lėkštėmis. Kambaryje, mūsų nuostabai, buvo ir mikrobanginė krosnelė. Virtuvėje nebuvo net krano, tik penkių skylių kiekvieną dieną nublizginama dujinė viryklė, bei kukli spintelė puodams ir kitiems virtuvės įrankiams. Tualetas su dušu man pasirodė besantis kiek prabangesnis ir tirštesnis baldais, bet vėlgi, kiekvienas daiktas turi savo amžiną vietą.

Grįžkime prie mūsų įžengimo į menonų tvirtovę. Netrukus po to, kai Helena parodė mums kambarį, Peteris pranešė, kad esam kviečiami vakarienės. Truputuką kuklinomės, nes visai nesitikėjom tokio priėmimo. Valgomajame susipažinom su Helenos vyru, irgi Peteriu. Pastarasis paskutinėmis dienomis jautėsi prastai, todėl retai kada šypsojosi. Atrodo problemų kėlė vienas iš jų sūnų, kurį kelis kartus girdėjom besipykstantį su tėvu.

Vakarienę ruošė dvi dukterys, viena gal 14-os, vyresnė – apie 17-os metų. Menonų šeimose moterys paprastai uzšsįma darbais namuose, o vyrai – laukuose. Prie stalo susėdom penkiese: du Peteriai, Helena ir aš su Katja. Prieš valgį menonai meldžiasi tyliai su savimi, laikydami rankas po stalu ir nuleidę galvas. Pavalgius vėl visi kartu lygiai taip pat padėkoja Dievui už valgį. Būtent religija menonus ir vienija. Biblija – pagrindinė jų gyvenimo knyga.

Mes su Katja nesam religingi, todėl menonų namuose tiesiog sekėm jų tradicijas ir drauge su visais susikaupdavom prieš maistą ir po jo.

Pirmą vakarą vakarienė buvo siaubingai gardi – blyneliai su bananais bei bandelės su džemu ir medumi. Valgymo metu jaunesnioji dukra vis lakstė. Tai vandens kavai įpildavo, tai bandelių atnešdavo, tai cukraus. Tuo tarpu vyresnė mergina blūdijo iš vieno virtuvės galo į kitą. Kažką darė, o gal tiesiog apsimetinėjo bedaranti. Virtuvė durų neturėjo, tad kiekvieną kartą pralėkdama pro iėjimą žvilgterėdavo akies krašteliu į mus – du keistuolius iš kito pasaulio. Atrodo, kad sunkiausia menonų gyvenimo dalis – jaunystė. Tuo metu paaugliai pradeda suprasti, kad jų religija ir tradicijas išlaikanti bendruomenė apriboja daug modernaus pasaulio galimybiu.

Vakarienės pabaigoje vyresnysis Peteris ispaniškai paklausė „O Vokietijoje ar būna mišios bažnyčioje?“. Mes tik galvom palinksėjom, o viduje nerimavom ko gi jis užklaus toliau. „O Biblija tokia pati kaip ir čia?“ mus klibino Peteris. „Manau, kad taip, kodėl turėtų būt skirtinga?“ atsargiai stengėsi atsakinėti Katja. Menonų gyvenimas neatskiriamas nuo religijos, todėl nenorėjome jų nuvilti prisipažindami, kad esame bedieviai. Po įtampą įkaitinusių klausimų vakarienę pabaigėm nuleidę galvas trumpu susikaupimu. Kaip ir po kiekvieno pavalgymo visi staiga pakilo ir nuėjo palikdami stalą moterims sutvarkyti.

Šeimininkai pasikvietė į savo miegamajį (vėlgi paprastas: lova, keletas kėdžių, staliukas su Biblija ir komoda su stalčiais), pasodino mus prie staliuko su Biblija ir… Bandžiau spėlioti ką dabar turėsime daryti. Gal šeštadieniais vakare jie daro kokias nors apeigas? O gal turėsim kažką religinio pasakoti? Abu įsitempę laukėm kas bus, ne duok Dieve teks prisipažinti esantiems be religijos… Helena atsisėdo kiek atokiau, Peteris įdavė Bibliją Katjai ir paprašė paskaityti ištrauką. Atvertus šventąją knygą Katja atpažino senąją vokiečių kalbą ir džiaugėsi, kad šios kalbos specifinį tarimą kadaise ją pamokė mama. Katja perskaitė nurodytą posmą, Peteris pacitavo kitą ištrauką ir vėliau pradėjom šnekėti apie labiau žemiškus dalykus. Įtampa mumyse atslūgo – atrodo viskas baigėsi laimingai 🙂 Prieš miegą Helena parodė krūvelę nuotraukų iš jų vizito pas giminaičius šaltojoje ir snieguotoje Kanadoje.

Nors vokiečių kalbos evoliucijos nei aš, nei Katja nežinom, bet atrodo, kad senoji kalba yra kiek panašesnė į olandų. Katja sako lyg yra girdėjus terminus Niederdeutsč („žemoji“ vokiečių kalba) ir Hočdeutsč („aukštoji“). Iš pirmosios, matyt, ir susikūrė olandu tarmė, o antroji – ta kuria kalbama šiuo metu Vokietijoje. Gal Nyderlandai taip ir vadinasi, nes jų kalba išsivystė iš Niederdeutsč? Na, čia maži loginiai pamąstymai, bet, ne abejoju, atsakymas į šį klausimą jau seniai yra aprašytas knygose.

Sekmadienį su šeiminkais ir jaunuoju Peteriu išvažiavome atgal į Hopelchén kaimelį, kur dieną prieš ir prasidėjo kontaktas su menonais. Kelionės pradžioje mūsų draugai padarė ekursiją Naujajame Trinidade. Su mašina važiavome pro kelis kilometrus besitęsiančias menonų sodybas. Įdomiausia buvo bažnyčia, kur į nuo 6 ryto prasidedančias ir 3 valandas besitęsiančias sekmadienio mišias šeimos atvažiuoja su karietomis. Isivaizduokit – priešais bažnyčią stovi 30-50 senoviškų atvirų karietų su arkliais. Labai neįprastas vaizdelis…
 
Į Hopelc_jhéną vahiavome pasitikti iš Kanados atskridusius jaunojo Peterio tėvuką Isaką ir pusbrolį Joną. Šie menonai, lyginant su meksikiniais, atrodė daug skirtingesni ir laisvesni. Isakas buvo krūtas bičas 🙂 Nešiojo firminį „Calvin Klein“ diržą, visuomet primesdavo savo nieko nepasakančius komentarus ir, esant galimybėm, mandriai sėdėdavo stačiu kampu užmetės vieną koją ant kitos. Tačiau prieš valgį Isakas visuomet sumažėdavo, pasidarydavo tylus ir drovus kaip pelytė. Iš tikrųjų, labai džiaugėmės, kad į mus priėmusios šeimynos namus atvažiavo ir Isakas, kuris Kanadoje gyvena pilnavertį menonų bendruomenės mažai apribotą gyvenimą ir puikiai kalba angliškai.

Isaką klausimais kankinome visą sekmadienį. Jis buvo vienintelis su kuriuo galėjome nevaržomi bendrauti apie menonų gyvenimą.

Menonai gyvena bendruomenėse, ir kiekviena iš jų turi savo taisykles, apribojimus, bet tą pačią religiją (viena iš krikščionybės atšakų). Bendruomenė, kurioje praleidome dvi naktis, draudžia turėti automobilius, todėl vienintelis transportas į artimiausią meksikietišką gyvenvietę arba dirbamus laukus – traktorius. Šis transportas pas visus vienodas – priekiniai ratai mažiukai,  užpakaliniai – labai dideli. Įdomu tai, kad šiaurės Meksikoje vis dar galima sutikti menonų grupių, kurios traktoriams naudoja plieninius ratus be padangų, mat tokios jau tų bendruomenių taisyklės. Beje Isakas su sūnumi Peteriu problemų dėl savo mašinos neturėjo, nes jie Trinidade tik laikini svečiai. Menonai nepripažįsta televizoriaus dėl juo skleidžiamo smurto, tačiau kai kurios bendruomenės nebedraudžia jau ir šio aparato. Mikrobanginė Trinidade – naujiena. Į šios menonų grupės namus ji tik atkeliauja.

Naujasis Trinidadas – gan konservatyvi bendruomenė, kurioje moterys rengiasi paprastomis sukniomis su šiek tiek pakeltais pečiais ir dėvi kaspinuotas skrybėles. Na, atrodo tikrai senamadiškai. Tuo tarpu vyrų apranga – jau anksčiau minėtas mėlynas kombinezonas iš į džinsą panašios medžiagos. Kai Isakas buvo jaunas – tokias kelnes jie pirkdavo specialiose parduotuvėse. Tačiau jau kurį laiką menonai šiuos drabužius siuvasi namuose. Trinidade labai dažnai ant vyrų kombinezonų ties krūtine būdavo prisiūtas baltas stačiakampis medžiagos gabalėlis, kuris iš tolo atrodydavo lyg firminė etiketė. Pasak Isako, anksčiau ant pirktų kelnių toje vietoje visuomet būdavo gamintojo logotipas, o kai drabužius moterys ėmė siūti pačios – etiketės imitacija prigijo.

Tiesa, apie šeimas. Kaip supratom, menonų populiacija auga nežmoniškai greitai su kiekviena karta. Tiek Isakas, tiek jo sesė Helena, tiek kiti, su kuriais susipažinom sekmadienį, turi daugiau nei 10 brolių ir seserų. Be to, ir patys yra prigimdę 11, 12 ar net 15 pypliukų.

Silpnoji vieta, sakyčiau, vaikų išsilavinimas. Isakas skundėsi, kad bet kokių formų pildymas jam yra didelis vargas. „Ta prasme, nesuprantat žodžių kurie parašyti anketoje?“, klausiu. „Ne“, sako jis, „viską suprantu, bet mūsų niekas niekada nemokė kaip pildyti formas, kur yra daug langelių ir kiekviename iš jų reikia kažką įrašyti“. Skambėjo keistai… Menonai Meksikoje turi mokyklėlę bendruomenėse. Ir berniukai, ir mergaitės mokosi apie 6-7 metus ir tuo viskas pasibaigia. Išmoksta skaityti Bibliją, gal dar kelias religines knygas, pramoksta valdyti rašiklį ir paskui dirba su tėvu laukuose arba su mama namuose. Tiesa, vyrai paprastai kalba ir ispaniškai, nes jie važiuoja į miestą nupirkti maisto ar įrankių fermai. Be to, jie įdarbina meksikiečius dirbti jų laukuose. Moterys, atrodo, irgi turi ispanų kalbos pagrindus. Na, bent jau žino populiariausias frazes. Mat jos irgi su vyrais karts nuo karto į miestą išlekia. Beje, jaunimui savarankiškai eiti meksikietiškų gyvenviečių link yra griežtai draudžiama.

Menonai vyrai tikri ūkininkai su žemėtais panagiais ir grubiomis plaštakomis. Augina jie karves, viščiukus, įvairias daržoves, vaisius, kukurūzus ir visą kitą kas auga regione.

Isakas pasakojo, kad į Naujajį Trinidadą pirmosios šeimos atsikraustė prieš aštuonerius metus. Jos atvyko iš Chihuahua valstijos Meksikos šiaurėje prie pat JAV sienos. Tik atvykus, čia buvo tankūs tankūs krūmynai, kuriuos išvalyti prireikdavo mėnesių. Per keletą metų visi sugebėjo puikiausiai įsikurti ir susitvarkyti. Isakas gyrėsi, kad geriausi ūkininkai Kanadoje – menonai.

Su Katja visą laiką išsižioję klausėmės pasakojimų apie menonų gyvenimą. Sekmadienį čia niekas nedirba, juk šventė – bažnyčios diena. Po pietų sėdėjom pavėsyje ir šnekučiavomės su šeima. Į svečius užsuko ir Helenos dukra su vyru Deividu bei penkiais vaikais. Ši šeima gyveno ir Kanadoj, ir JAV, todėl Deividas laisvai šneka angliškai. Vasaros metu jie važiuoja į Kanadą pinigėlių užsidirbti pas olandų ūkininką, o žiemos metu, kai Kanadoje nesezonas, atskrenda į Naujajį Trinidadą, kur Deividas nusipirko žemės ir pradėjo statytis namą. Praeitą vasarą iš Kanados jų šeima atvažiavo su džipu-pikapu. Deja, bendruomenė neleido jam pradėti statytis namo tol, kol neatsikratys automobilio. Viskas susiklostė kaip per sviestą ir mašiną perpirko Isakas 🙂

Deividas nestokoja jumoro. Pasakojo, kaip kelis kartus išdūrinėjo savo žmoną. Pavyzdžiui, vieną sekmadienį ji paprašė išplauti grindis. Kairiarankis Deividas tingėjo, o gal nemokėjo, ir šluotą kiek pamakliavojęs per grindis ėmė skųstis: „klausyk, šita šluota man labai nepatogi, gal turi kitą – skirtą kairiarankiams?“. Žmona susirūpino, kitos šluotos neturėjo, todėl grindis išplovė pati. Tik vėliau Deividas davė jai suprasti, kad vargu ar egzistuoja šluotos skirtingoms rankoms… Na, nebent šepetys pritvirtintas kitame koto gale 🙂

Kitas šio vyruko pokštas buvo, kai su žmona važiavo iš vienos JAV valstijos į kitą, o kelią temdė tirštas rūkas. Tada jis žmonos paprašė: „klausyk, būk gera, atsiversk žemėlapį ir pažiūrėk kiek ilgai mūsų kelyje dar bus rūkas.“. Žmona turbūt naivuolė – atsivertė žemėlapį, žvilgterėjo į jį ir susimastė… „Pala, ką tu prašei manės pasižiūrėti?“, perklausė ji. „Kiek ilgai dar turėsim rūką kelyje?“ priminė jai Deividas. Žmona žiūrėjo žiūrėjo ir galiausiai atsipeikėjo: „O kaip aš tai galiu sužinoti?“… Vyras neišlaikė ir atskleidė paslaptį… Vargšė žmona, o gal vargšas Deividas? 🙂

Beje, namą Deividui padeda statyti gal 25-ių metų Jakobo, su kuriuo laukėme traktoriaus pirmąjį vakarą, sūnus. Jaunasis Peteris užsiminė, kad namo statybos pagalbininkams, kaip tas vaikinukas,  paprastai moka apie 15-20$ per dieną.

Sekmadienį vakare su Katja pasisiūlėm virti valgyt visai šeimynai. Norėjom jiems parodyti kokį maistą valgome keliaudami. Patiekalas buvo paprastas – ryžiai su ivairiomis virtomis daržovėmis. Naudojom daug skirtingų komponentų: bulves, morkas, riešutus, svogūnus, pomidorus ir kelias kitas, lietuviams nepažįstamas, daržoves. Ruošiant patiekalą mus nuolatos supo moterys. Helena ir jos dukterys. Net Isakas su Deividu smalsiai kaišiojo nosį į virtuvę. Žodžiu, susidomėjimas buvo nežmoniškas, nes visai didelei šeimai toks receptas nebuvo įprastas. Privirėm tikrai daug. Net kitą rytą pusryčiams tuos ryžius gliaudėm.

Pirmadienio rytą, su mumis atsisveikinti atėjo Deivido žmona su vaikais, ir net Jakobo sutuoktinė. Pasidarėm bendrą nuotrauką ir pažadėjom atiūsti kopijas paštu. Atrodo, kad sudarėm nemažų keblumų, kai užklausėme koks jų namų adresas. Jo užrašyti niekas negalėjo, nes, papraščiausiai, nežinojo. Tada Helena pasiuntė savo jaunesnę dukterį gal pas kaimynus, o gal pas kaimo išminčių ir po ilgo laukimo atsirado vokas, kuris jiems atkeliavo iš Vokietijos su religiniais laikraštukais. Mums Helena įdavė tą voką, bet jai paaiškinom, kad bus lengviau, jei jų adresą tiesiog nusirašysim…

Pagaliau linksmai atsisveikinom su menonais ir Isakas mus pažadėjo nuvežti iki reikiamo kelio. Helena atrodo siaubingai džiaugėsi turėdama mus svečiuose. Ji net važiavo kartu su Isaku išlydėti mūsų iki tranzavimo vietos. Ji į mašiną įsitempė ir savo vyrą Peterį, ir droviąją Jakobo žmoną.

Buvo šiek tiek liūdna palikti menonus, bet užtat žinom, kad ten esam visuomet laukiami ir ateity. Tiesą pasakius, tai buvo vienas iš įspūdingiausių patyrimų mano kelionių istorijoje. Šie drovūs, bet geri žmonės – menonai – iš galvos neiškrenta iki šiol. Keistuoliai jie, bet tuo pačiu labai paprasti ir tokie patys kaip mes.

Komentarai

  1. Idomu sako:

    Idomu labai