Žvaigždžių lietus (gruodžio 9-14)

Šeštadienį palikom centrinę Meksikos dalį ir išdūmėm Karibų jūros link, į Verakruzą (Veracruz). Vakare šiaip ne taip iki jo nusigavome. Palapinę pasistatėm kažkur tarp žolėtų reklamos stendų, visai netoli pajūrio. Oras čia karštas ir pilnas drėgmės, todėl prakaituoti tenka daug.

Sekmadienio rytą susiradome supermarketą, kuriame praleidome net 3 valandas. Pasipildėm maisto atsargas, neskubėdami pavalgėm, stovėjimo aikštelėje išsivalėm dantis ir patraukėm link Verakruzo jachtų klubo. Čia nieko nepešėm, nes šitame klube uzšieniečiai su jachtomis neatplaukia. Tai buvo tik vietinės reikšmės klubelis, kuriame retai kas keliauja link Karibų salų.

Ka daryt? Nusprendėm jachtų ieškoti Jukatano (Yucatan) pusiasalyje, kuriame pradėjome savo kelionę sausio mėnesį. Laukė daugiau nei 1000-čio kilometrų kelionė. Biški sudėtinga buvo išsigauti iš Verakruzo, nes klausinėjom žmonių, bet tie niekaip nesuprasdavo kodėl norim į greitkelį ir kodėl norim tranzuoti. Galų gale sėdom į autobusą, kuris mus išleido už 40 km, kur radom pagrindinę autostradą mūsų kryptimi. Autobuso vairuotojas, atrodo, padarė mums nuolaida – sumokėjom tik už vieną bilietą, o vietoje bilieto aparate jis mums atspausdino kvitelį su užrašu „Spausdinimo testas”. Maždaug, turėkite bent šitą popiergalį dėl vaizdo.

Vakare atbildėjom į Viljahermosą (Villahermosa) už kokių 400 km. Čia vairuotojas mums parekomendavo didelį parką nakvynei. Švariame ir įsimylėjusių porelių pilname parke labai tamsaus užkampio neradome, tačiau įsitaisėm mažiau matomoje vietoje ant kalnelio. Iki nakties miegą trukdė kažkur tolumoje grojama garsi muzika. Turbūt ji sklido iš atrakcionų parko. Apie pirmą valandą nakties net girdėjom žaidžiančius vaikus netoli esančioje žaidimų aikštelėje. Nepaisant triukšmų, naktis praėjo ramiai.

Ryte ir vėl teko pavargti kol nusigavom į miesto galą, nes stotelėje užtaikėm ant žmonių kurie nelabai suprato ko mes norime. Kai buvome kelyje, iki sutemos sugebėjom įveikti apie 500 km. Buvom visai netoli Kampeče (Campeche) didmiesčio. Dieną uzbaigėm pakelės kaimelyje, kuriame nakvynės prieglobsčio pirmiausia užprašėme psichiatrinėje ligoninėje. Deja, jie mums pagelbėti nenorėjo, bet pasiūlė kreiptis į netoliese esantį policijos postą.

Tai buvo mažas dviejų aukštų pastatėlis šalia pagrindinio kelio su užrašu „Seguridad Publika” („viešoji apsauga”). Meksikoje jie turi keletą skirtingų lygių policijas. Tiesa, to pastato pirmo aukšto kaip ir nebuvo, nes jis tarnavo kaip stogas policininko automobiliui. O antrame aukšte budėtojas turėjo mažą patalpėlę su prašmatniu televizoriumi, vargana lova ir tualetu. Kadangi nakvojom 5 metrus nuo kelio, visą naktį girdėjom zujančius sunkvežimius.

Tiesa, visai pamiršau užsiminti apie šiuo metu Meksikos greitkeliais keliaujančius piligrimus. Per pastarasias dienas matėme gal 50 ekipažu. Piligrimai pasirinktą kelių šimtų kilometrų atstumą keliauja bėgdami arba važiuodami dviračiais. Su savimi jie neša degantį fakelą. Šios tradicijos detalių nežinome, bet daugiau mažiau istorija yra tokia. Šiek tiek į šiaurę nuo Meksikos sostinės vieną gražią dieną prieš 475 metus ant berniuko marškinėlių atsirado nekaltos Marijos atvaizdas, Meksikoje tą nekaltają jie vadina Gvadalupe (Guadalupe) ir ją vaizduoja šiek tiek tamsesne odos spalva nei Mariją. Dabar toje vietoje yra kaimelis pavadinimu Villa de Guadalupe. Gruodžio 12-oji – Gvadalupės diena. Minėtame kaimelyje tą dieną – didelis festivalis. Dauguma piligrimų keliauja iš savo kaimelių iki Villa de Guadalupe ir tada atgal į savo gyvenvietes. Šiais metais Villa de Guadalupe aplankė net 7 milijonai piligrimų. Tačiau Meksika juk didelė, ir ne visi gali įveikti tokį didelį atstumą. Todėl kai kurie ekipažai keliauja iš savo kaimo iki artimesnių didesnių miestų, kuriuose yra Gvadalupės vardo bažnyčios. Beje, šiuo metu esame Čikčulub (Chicxulub) kaimelyje ir prieš keletą dienų greitkelyje matėme piligrimus iš šios vietovės keliaujančius iš Villa de Guadalupe kaimelio, t.y. į vieną pusę atstumas būtų apie 1500 km.

Piligrimų ekipažai yra lydimi vėliavomis bei Gvadalupės atvaizdais išdabintais autobusais arba sunkvežimiais. Jei piligrimai neša fakelą bėgdami – vienu metu bėga tik vienas, o likę sėdi už

bėgiko važiuojančiame autobuse arba sunkvežimyje. Po 3-4 kilometrų bėgikai pasikeičia. Kelis kartus matėm, kaip autobusas bėgikus paleisdavo 100 metrų atstumu ir jie fakelą bėgdami visu greičiu perduodavo vienas kitam, kaip estafetėje. Dviračių ekipažai kartais irgi turėdavo lydintį sunkvežimį, kur vienu metu važiuodavo 1-3 dviratininkai, o likę laukdavo eilės automobilyje. Tačiau kartais pasitaikydavo keliolikos dviratininkų ekipažas pasidabinęs su Gvadalupės paveikslais be lydinčio personalo.

Piligrimai keliauja dieną naktį kol pasiekia tikslą.  Kaip mums pasakojo meksikiečiai, piligrimai gauna nemokamą maistą ir vandenį atvažiavę į pakelės kaimelius. Kartais matydavom privačius namus su Marijos paveikslais ir paruoštomis kėdėmis. Ko gero, piligrimai į tokius namus ir taikydavo.

Dažniausiai tie bėgikai ir dviratininkai – tai jaunimas. Karts nuo karto pasitaikydavo ir vyresnio amžiaus žmonės. Kai kurie iš šių keliautojų misiją vykdo jei šeimoje yra sunkiai sergančių, taip vildamiesi, kad sergantysis pasveiks. Pavyzdžiui, policininkas, priglaudęs mūsų palapinę po savo posto stogu, pasakojo, kad prieš 15 metų jis pats nešė Gvadalupės fakelą, nes jo 8-erių metų sūnus sunkiai sirgo.

Izabelė (Isabell), pas kurią prieš porą savaičių nakvojome netoli Kuernavakos, teigė, kad Gvadalupės pasirodymas ant berniuko marškinėlių – tai didžiausias melas katalikų istorijoje. Ji taip pat pasakojo, kaip prieš daug metų pakelėje, netoli vietos kur gyvena Izabelės mama, žmonės mesdavo šiukšlių maišus. Jos mama, norėdama sustabdyti šiukšlyno augimą, pradėjo skleisti gandą, kad toje vietoje neva prieš daug metų buvo pasirodžiusi nekaltoji Marija. Gandas taip plačiai pasklido, kad toje vietoje vietiniai pastatė betoninė budelė, kurios viduje buvo pastatyta nekaltosios figūra ir dabar Gvadalupės piligrimai visuomet sustoja ties ta vieta.

Tai tiek apie religines gruodžio mėnesio tradicijas Meksikoje. Tuo tarpu prasilenkdami su skirtingais piligrimų ekipažais antradienį atvykom į Jukatano valstiją, kurios sostinė yra Meridos miestas. Pirmiausia pasukome link vakarinės pusiasalio pakrantės – į Selestuno (Celestun) kaimelį. Prieš keletą dienų, vienas mus pavežęs vairuotojas teigė kad šalia Selestuno turi būti uostas Konča (Concha), kurio vadybininkas yra juodukas iš El Salvadoro ir jį visi vadina El Negro. Vairuotojas sakė, kad tam juodukui jis kažkada yra padaręs paslaugą, todėl jo drąsiai galim prašyti pagalbos.

Selestune apie Konča uostą niekas nebuvo girdėjęs, todėl pabuvę ten 30 minučių apsisukome ir nusprendėm grįžti į Meridą (100 km). Jau buvo tamsu, tačiau nenorėdami nakvoti palapinėje paskambinom Džordžui ir Patricijai, su kuriais susipažinom sausio gale.

Jie iš karto pasikvietė pas save į svečius ant jūros kranto. Su autobusais nusigavom iki jų Čikčulub kaimo, kur paskutinius mėnesiu
s jie gyvena erdviame name. Jūros ošimas ir ramuma aplinkui yra, žinoma, pliusas, tačiau visa ta drėgmė ant namo langų, grindų ir visur kur tik beprisilieti – nėra labai patraukli…

Trečiadienį bandėm kalbinti kompanijas, kurios turi krovininius laivus iš Puerto Progreso uosto (7 km nuo Čikčulub). Deja, čia laivų nedaug, ir ką nors išpešti iš laivų savininkų mums nepavyko. Viena kompanija keliauja tik į JAV, o kita yra kontroliuojama iš Kubos, todėl jie sprendimų imti ar neimti keistus keleivius nedaro.

Penktadienį keliausime 300 km į Kankuną (Cancun), kur tikimės surasti uostą su užsieniečių privačiomis jachtomis. Tuo tarpu naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį visą valandą danguje stebėjome žvaigždžių lietų. Žvaigždės krito viena po kitos, todėl turėjom puikią progą galvoti norus, kurie galbūt ir išsipildys 🙂