Tuštėjantis juodasis Barranco (rugpjūčio 25)

Po parą trukusių liūčių penktadienio rytas mus pasitiko kaitinančia saule. Pakeliui į Barranck Santa Ana kaimelyje belaukiant mašinų prie mūsų iš gretimo namo atskubėjo apsimiegojęs vyrukas su pusiau susegtais marškiniais.
– Kur traukiat? – užklausė jis.
– Į Barranco.
– Ten ką, daug amerikiečių kaip jūs?
– Na… mes ne iš Amerikos, o iš Europos.
– Aą… O jūs į Barranco gal stiprių dalykų užsipirkti važiuojat? – ir su tais žodžiais krestelėjo savo suspaustus kumščius pavaizduodamas stiprumą.
– Ko? ko? maisto?.. – apsimetėm, kad nesuprantam.
 – Ne… Na, stiprių medziagų…
– Narkotikų? – neištvėriau aš.
– Jė, – galvos linksėjimu pritarė vyrukas…

Atsakėm neigiamai. Pašnekovas pamatė, kad nieko čia nepeš ir nulėkė atgal į savo medinį namuką.

Tarp kitko, keliaujant per Belizą žmonės labai dažnai net neklausia iš kur mes esame, o tiesiog pradeda kalbėti apie JAV lyg tai būtų mūsų šalis. Kai pagaliau prisistatom iš kur besame, visi toliau nuskambantys klausimai būna susiję tik su Vokietija: „Ar Vokietijoj žmonės turi fermas? Ar teko matyti stadioną Vokietijoje, kur vyko pasaulio futbolo čempionatas? Kokia kalba kalbat Vokietijoj? Ar brangu skristi iš Vokietijos į Belizą” ir taip toliau. Lietuvos vardas jiems iki smegenų niekaip neprasiskverbia…

Paskutinius penkiolika kilometrų iki Barranco įveikėm autobusu, kuris kursuoja kartą į dieną visą savaitę išskyrus antradienius ir ketvirtadienius. Išlipus iš autobuso džiaugėmės – pagaliau pasiekėm mūsų tikslą – garifuna (viena iš Karibų juodukų rūšių) žmonių bendruomenę!

Vos paėjus keliasdešimt metrų mus pasitiko jaunas suveltų plaukų vaikinukas su pusiau oficialiu „Sveiki atvykę į Barranco!” pasisveikinimu. „Čia gyvenam mes – garifuna žmonės. Kaimelyje yra du svečių namai, bet taip pat apsinakvoti galite ir privačiai…” Na, teko nutraukti jo tiradą paaiškinant mūsų keliavimo būdą. Atrodo naujo draugo nesužavėjom, nes jis nebeturėjo ką pasiūlyti. Kitoje gatvelėje radom parduotuvėlę, kurioje mus labai šiltai pasitiko ten sedėję pagyvenę moteriškė ir vyrukas. Maždaug, „sveiki atvykę į Barranco. Prisėskit čia ant suoliukų, atsipalaiduokit – jūs namie!”. Mes labai džiaugėmės tokiu nuoširdumu. Mezgėsi labai gražus ir linksmas pokalbis, bet deja atėjo momentas kai moteriškė užklausė kur mes ruošiamės praleisti naktį. Mes buvom atviri: „turim palapinę, gal žinot lopinėlį žolės kur galėtume ją pasistatyti?”. Atrodo savo naujus draugus ir vėl nuvylėm: „Aą, palapinę… Hm… Nežinau… Mes turim dviejų lovų kambarį nuomai, jei ką… bet dėl palapinės tai nežinau… nežinau…”. Nuo šio momento viskas apsivertė aukštyn kojom – nei mumis kas daugiau domėjosi, nei apsipirkimas jų parduotuvėj buvo linksmas, nei turėjo jie noro pasakyti kur gyvena kaimo seniūnas, kurio galvojom prašyti pagalbos… Pradžia Barranco kaimelyje buvo ir linksma, ir nuvilianti…

Nutarėm pasivaikščioti iki jūros, kur kojas atgaivinome šiltame vandenyje.

Už keliasdešimt metrųs pastebėjome ilgą lieptą, „būtų gan jauki vietelė užkąsti”, pagalvojom prisimindami ryte pasigamintus ryžius su pupom ir daržovėmis. Besiruošiant kraustytis ant liepto mūsų aplankyti atejo spalvingais kriauklių karoliais apsidabinusi mergina vardu Addriane.
– Gal jums reikia pagalbos? – užklausė ji.
Daugmaž pasipasakojus kas tokie esame ir ko mes ieškom, ji lyg tarp kitko ėmė pasakoti kur gyvena ir kuom užsįma pati:
– Aš turiu lopinėlį žemės prie pat jūros aname kaimelio gale [ranka mostelėjo į aną galą], bet deja neturiu dušo. Aš jį valiau valiau, o pabaigus netyčia užtrenkiau duris palikdama raktą viduje. Bet jei norit, galite ateiti pasižiūrėti tą vietą… Aš dabar kaip tik ten einu – dirbu savo galerijoje. Gaminu štai tokius karolius [ranka parodė į spalvotą kaklą], ir kitus papuošalus…

Eč… ir vėl tie žmonės bando mums kažką įkišti… Mandagiai pažadėjom Addriane, kad galbūt pas ją užsuksim vėliau, tačiau dabar norim eiti ant liepto atsipūsti ir užkąsti.

Buvo labai malonu įsitaisyti ant ilgo medinio liepto galo ir pučiant švelniam vėjeliui užkandžiauti. Tuo pat metu čia dviračiais atvažiavo du majai berniukai (primenu, kad majai – tai Centrinės Amerikos gyventojai, šioje žemėje gyvenę dar prieš atvykstant ispanams – tipo indėnai). Po nutikimų kaimelyje Katja lyg tarp kitko murmtelėjo: „Šitie vaikinukai irgi pasiūlys ką nors nusipirkti 🙂 …”

Pradžioje nelabai supratom ko tie jaunuoliai atvažiavo, bet visai netrukus jie patys mus užkalbino. Jie visą dieną ruošėsi naujiems mokslo metams Barranco mokykloje, nes vienas iš jų čia mokytojauja pradinukamss. Į vandenį jie nešoko argumentuodami, kad šiandien vandens lygis yra per aukštas. Iš tikrųjų, jie nieko mums nesiūlė nusipirkti. Net priešingai, gavom iš jų po saldainį ir apturėjom įdomų pokalbį apie mūsų keliavimo būdą, Vokietiją (žinoma, kaip gi kitaip), bei apie majų kultūrą. Pasinaudodamas proga aš dar kartą išsiklausinėjau detalių apie neoficialų sienos su Gvatemala kirtimą Jalakte kaimelyje, į kurį ruošiamės keliauti kitą dieną. Viskas ten skamba labai paprastai: atvažiuoji į Jalakte, pusvalandį pasivaikštai išmintu takeliu per mišką ir atsiduri Santa Cruz kaimelyje Gvatemalos pusėje. Iš šių berniukų taip pat sužinojom kur gyvena Barranco kaimelio seniūnas Mr.Colon.

Papietavę ir pabendravę išsiruošėm į nakvynės paiešką. Prie geltono policijos pastato stovėjo majų vyrukas ir garifuna jaunuolis. Pradėjom su jais bendrauti. Majas prisistatė besąs kaimo policininkas, o šis pastatas buvo policijos postas ir būstas kuriame jis gyveno su šeima. Kitas penkioliką minučių bendravome su garifuna jaunuoliu. Jis mums trumpai papasakojo garifuna žmonių istoriją, bei domėjosi kodėl keliautojai iš Europos, kuriuos jis sutinka, daro ne trumpalaikes, o metų ir ilgesnės trukmės keliones. Pokalbį su juo tikėjomės pratęsti vakare, tačiau vaikino daugiau nebesutikom. Tiesa, į mūsų užklausimą dėl vietos palapinei, pradžioje buvom pasiūlyti įsikurti aukštoje žolėje kitoje gatvės pusėje, tačiau vėliau policininkas leido pasistatyti palapinę šalia jo pastato.

Įsirengę būstą išėjom pasivaikščioti po kaimelį. Gatvės čia visai nepanašios į save. Tai daugiau išvažinėta aukšta žolė, kurioje įspaustos ratų vėžios. Kai kurie namukai bylojo apie ilgą gyvenvietės istoriją. Dalis jų apipuvę ir apgriuvę, kur dabar gyvena paukščiai. Daug medinių namukų, bet buvo ir kiek prabangesnių – cementinių. Viena rimčiausių šios bendruomenės problemų – jaunimas iš šio kaimelio kraustosi į miestus, kur jie legviau randa darbą. Viena sutikta senutė, vardu Džyn, teigė, kad anksčiau čia gyveno apie 300 žmonių, tačiau dabar belikę, ko gero, vos šimtas. Tiesa, daug žmonių sugūža per Velykas, Kalėdas bei laidotuves. Mažėjantį gyventojų skaičių įrodo ir daug apleistų arba užrakintų namų. Bevaikštant po kaimelį ir vėl susitikom menininkę Addriane. Po pokalbio apie maistą, vaikus ir keliones skubėjome atgal prie palapinės, nes dangus ėmė niauktis, o vėjas stiprėti. Atrodė, tuoj užpuls liūtis.

Darbavomės prie palapinės – su špylkom ir virvėm tvirtinom du polietileno gabalus, kurie mus paprastai apsaugo nuo liūčių. Vėjas stiprėjo, dangų raižė žaibai bei dundėjo griaustiniai. Atrodė artėja didelis lietus. Aplink mūsų palapinę susirūpinęs vaikščiojo policininkas:
– Ar jūs tikri, kad išgyvensit audringą naktį?
– Iki šiol neturėjom problemų, – nuraminom jį.  
– Klausiu… nes jei norit, galečiau atrakinti ofisą…
– O! Iš tikrųjų mes nebūtume prieš. Tokiu atveju ryte šeštą valandą skubėdami į autobusą nereikėtų pakuotis šlapios p
alapinės, – apsidžiaugėm policininko gerumu…
– Hm… Jei pasiūlytumėt kiek galit… Na, pavyzdžiui, kaimelio svečių namuose ima 20 dolerių už nakvynę…
– Aą… Tai nieko tokio. Ne pirma naktis mums bus palapinėje. Paprastai be problemų išsidžioviname daiktus dienos metu… Bet ačiū už pasiūlymą… – nutraukėm mes jį.

Tiesą pasakius, policininko neutralus ir ne itin geraširdiškas žvilgsnis man nepatiko nuo pat pradžių. Štai čia ir susipažinome su tikruoju Juo…

Kaip minėjau ankstesniame pasakojime, šeštadienį (rugpjūčio 26) yra paskutinė Belizo imigracijos štampo galiojimo diena. Dėl šios priežasties Barranco kaimelyje, deja, galėjom praleisti tik pusdienį. Be to, šeštadienį ryte nusprendėm nerizikuoti tranzuojant, o su rytiniu autobusu išvažiuoti į pagrindinį greitkelį. Iš čia toliau tranzuosime likusius 40km iki Jalacte kaimelio, kur bandysime pereiti į Gvatemalos teritoriją…