Tęsiame kelionę – po mėnesio į džiungles

Mes ir vėl kelyje!

Iš kart po Kalėdų, ketvirtadienį ryte atsisveikinom su savo jaukiais namais Cuencoje, tarnavusiais 5 menesius. Jei įdomu, už tą apartamentą per mėnesį mokėjom 310 LT (130 USD), plius 30 LT mėnesinė elektra ir 7 LT vanduo. Čia keletas nuotraukėlių.

Nusigavę iki Cuencos galo PAGALIAU ir vėl iškėlėm ranką pravažiuojantiems automobiliams. Keliavom link Ekvadoro uosto ir didžiausio šalies miesto – Gvajakil (Guayaquil). Po 2400m aukštyje esančios vėsios Cuencos, šis uostas mus pasitiko su tvankuma ir nuolatiniu prakaitu. Jo, žiauriai karšta čia. Tiesa, jau buvome net pamiršę, ką reiškia vaikščioti tik su marškinėliais ir nuolatos varvinti prakaitą.

Apsistojom pas Juan Pablo – HospitalityClub ir CouchSurfing narį. Čia sutikom ir keliautoją iš Peru – Karlą, kuri irgi keliauja tranzuodama (viena!).

Beje, atstumą tarp Cuencos ir Gvajakilio įveikėme su trimis mašinomis per 5-6 valandas. Atstumas ne itin didelis, tačiau kelias driekiasi per Kachas (Cajas) nacionalinį parką. mus lydėjo gražūs peizažai. Ties vienu iš įvažiavimų į Kachas labai simboliškai mus pasitiko būrelis lamų. Du iš šių grakščių gyvūnu pešėsi tiesiai priešais nacionalinio parką žyminčius ženklus. Atrodė įspūdingai.

Taigi, mūsų grubus maršrutas artimiausius 2 mėnesius:

Gruodžio 30 – sausio 2 dienomis praleisime ir Naujuosius sutiksime Banos de Ambato miestelyje, į kurį paprastai keliautojai važiuoja pasipliuškenti terminėse voniose, nes šalimais stūkso keletas ugnikalnių. Vienas iš jų – Čimborazo (6310m), kuris, kaip supratom, yra didžiausias pasaulyje(?) neveikiantis ugnikalnis.
Banos miestely taip pat susitiksime mūsų darugę Kat, kuri iš Niujorko atskrenda su specialiu paketu mums – naujais batais man ir veganišku (be pieno ir panašiai) sūriu Katjai.

Iš Banos lekiame į sostinę Quito. Ten norėtume susitikti su Servas atstovais ir patapti šios svetingumo organizacijos nariais.

Po sostinės – 10-14 dienu pasibastysime po Ekavdoro kaimelius ir kadangi sausio 18 d. yra paskutinė mūsų diena šioje šalyje (migracijos ofisas leidzia būti max 6 mėn per metus), mausime į Amazonės džiungles.

Toliau seks sunkoka kelionė per džiunglių upes link Peru miesto Iquitos (tariasi „Ikitos”), kuris laikomas didžiausiu pasaulio miestu, neturinčiu privažiavimo žeme (tik lėktuvais ir laivais). Ten gyvena apie pusė milijono žmonių.

Kelionė iki Iquitos gali užtrukti nuo 1 iki 4 savaičių, nes nuo Ekvadoro-Peru sienos tuos 700km upėmis reikia keliauti krovininiu laivu, kuris pasirodo kartą per mėnesį, ir kuris neturi stabilaus tvarkariščio. Jei atvykę į Pantochą (Pantoja) – pirmąjį Peru kaimelį džiunglėse – pražiopsosime laivą, teks kito laukti keletą savaičių. Žinoma, galbūt bus ir kitų keliavimo link Iquitos būdų, bet apie juos galima bus sužinoti tik esant džiunglėse.
Iki šios kelionės dar turime susiveikti hamakus ir tinklelius nuo uodų, plius gerai apmąstyti kaip darysime su maistu, nes tuose regionuose žmonės be ryžių daugiausia valgo gyvūnus, o mes, kaip žinote esam pusiau vegetarai (mėsai ne, žuviai taip).

Na ka, iki greito!