Taksi vairavo 8-nių metų mergaitė! (sausio 15)

Isla Blancoje naktis buvo dramatiškai apšviesta mėnulio pilnaties. Atrodė lyg smėlis pavirto į sniegą. Sekmadienio rytas buvo smirdintis, nes dvokė aplinkui jūros išmėtytos gėrybes: žoliniai kopūstai ir žuvų skeletai. Atrodo, kad čia prieš tris mėnesius konkrečiai pasidarbavo Cancuną nusiaubęs uraganas.

Pusryčiams išsivirėm avižų košės. Tai buvo mūsų pirmas kartas virti su amerikiečių MSR kompanijos padovanota virykle (Whisperlite International), kuriai užkurti galim naudoti kurą iš bet kurios benzino kolonėlės. Vandenyje virta košė nebuvo siaubingai gardi, nes neturėjom nei druskos, nei cukraus.

Per kokią valanikę susipakavom ir pasileidom tolimesnei kelionei. Vakarykštis baras buvo tuščias ir aptvertas su pora šunų. Taciau netoliese stovėjo taksi, kuris greičiausiai priklauso vyrukui po smėlį braidžiojančiam su dviem mergaitėm ir šuniu.

Nusprendėm prasivaiksčioti keliu link Cancuno, nes užh 300-400 metrų buvo keli namai su priparkuotais automobiliais. Deja, šitame krašte labai daug palaidų šunų, kurie su mumis labai nedraugiškai bendrauja. Vieni iš jų buvo ir ten, prie tų vilų. Po poros šimtų metrų už kampo kiek toliau mus pastebėjo ant kelio drybsantis šunėkas. Jam paleidus kakarynę, į pagalbą iš visų kampų susirinko viso gal septyni gyvūnai. Mums nieko kito nebeliko kaip sugrįžti atgal ir dingti iš jų akiračio. Beliko laukti to vienintelio taksisto…

Buvo labai karšta, jokio pavėsio, bet, laimei, horizonte pasirodė mūsų svajonė – taksistas. Už vairo sėdėjo vyrukas, o jam ant kelių g al aštuonerių metų mergaitė, kuri ir valdė automobilį. Mus sutiko pavežti nemokamai, tačiau nelabai greitai, nes mergaitė mokėsi, užvesti mašiną, perjunginėti pavaras, ir, aišku, spausti gazą bei valdyti vairą. Jos rezultatus įvertinčiau dešimtuku!

Išleido Cancuno priemiesčiuose, netoli prieplaukos, kur stoja keltas plaukiantis į Isla Mujeres (Moterų sala). Prieplaukoje pasinaudojome tualetais, užkandome mandarinų, atsipūtėm ir susiruošėm keliauti toliau.

Labai greitai susistabdėm porą vaikinukų, kurie mus pavežė iki Cancuno miesto galo iš kurio visos mašinos važiuoja į vakarinę provincijos ir viso Yucatan pusiasalio pusę. Prieš nuspręsdami atsisveikinti su Cancunu, dar išnaudojome vieną šansą – dar kartą paskambinome Danieliaus broliui, pas kurį galbūt buvo galimybė pernakvoti. Deja, įsijungė balso pašto dėžutė, ir tai buvo ženklas traukti kur nors į kaimus. Beje, Danielius, tai vaikinukas, kuris žadėjo mus apnakvindinti savaitgaliui, tačiau pats iš miesto pasiplovė.

Tradiciškai, buvo karšta, kuprinės sunkios (nes esame pasiruošę ir šaltiems orams), bet reikėjo kiek pasivaikščioti ir surasti geresnę poziciją tranzavimui. Apsidžiaugė kai miesto gale radom didžiulį supermarketą, kaip Lietuvoje. Užsipirkę šiek tiek maisto atsargų, pagaliau pradėjom tranzuot.

Kaip visad, ilgai laukti nereikėjo, ir šį kartą sustojo inteligentiškas tėvukas su mokyklinio amžiaus sūnum. Katja ir vėl turėjo progos demonstruoti savo ispanų kalbos žinias, o aš tuo tarpu tobulinau savo menką ispanų kalbos žodyną.

Važiavome su jais apie 50 km pagrindiniu keliu link Yucatan provincijos. Į mūsų klausimą, kur galėtume nemokamai pasistatyti palapinę, vairuotojas atrodė turėjo neblogą idėją. Ir, iš tikrųjų, atvažiavom į vieną uragano sudrąskytą žuvies restoranėlį prie prūdelio, kur buvo kelios pavėsinės ir geraširdžiai žmonės. Tokias vietas prie vandens meksikiečiai vadina lagūnomis. Vietos šeimininkė-tetulytė, vardu Rosario, buvo susirūpinus, nes jie neturėjo nei tualeto, nei dušo. Greit išaiškinom situaciją. Mums juk pakanka tik vietos palapinei, o visą kitą jau kaip nors.

Buvom gan šiltai sutikti. Jau sutemus, mums pasiūlė pasinaudoti vandeniu iš šulinio ir apsiprausti iš kibiro… Būtent šituo momentu, su Katja prisiminėm keliones Afrikoje, kur toks „dušas” buvo neišvengiamas.

Dieną anksčiau parduotuvėj be tradicinių nusipirkome pabandymui ir kitos rūšies bananų, kurie atrodė didesni, lyg normalių bananų dėdės. Rosario ir jos giminaičių vakare uzklausėm kaip gi juos reikėtų valgyt, nes šiaip jų skonis – kaip muilo. Rosario tuojau pat įjungė dujas, užkūrė ugnį, čiupo keptuvę ir, įpylus aliejaus, puolė ruošti bananus skrudinimui. Viskas pasirodo labai paprasta: bananus-dėdes kertame per pusę, supjaustome išilgai į 5-6 juosteles, nulupame skūrą ir kas gavosi metame į ikaitintą keptuvę ir paskrudiname kiekvieną pusę po kelias minutes. Gaunasi gardus saldokas desertas, kurį, sako gardžiau valgyti atšalus. Tikri meksikiečiai, atrodo, dar ir druskos užsibarstytų, bet mes to nebandėme… O šiaip tai gatvėse iš prekeivių vežimėliuose dažnai galima nusipirkti maišelį nuluptų ir supjaustytų vaisių (apelsinai, mandarinai ir pan.), kuriuos užpila čili padažu. Na mes dar tokiems eksperimentams nepasiruoše, bet būtinai kada nors pabandysime…

Vėliau bendraujant su šeimininkais, jų sūnėnai mums aiškino, kad didieji bananai (isp. „platanos”) dar vadinami platanos-machos. Žodis „machos” dažnai naudojamas apibūdinti krūtiakus bačūrus, kurie visaip dabinasi ir vilioja mergas.

Po visko, nuėjom miegot…