Šunys teroristai (balandžio 5-23) + mes judame toliau

Po bandymo mus apiplėšti, porą dienų pabuvome Cartago. Iš jo patraukėmq atgal – link pietinės Kosta Rikos. Nusprendėm aplankyti Joaną Palmar Norte mieste, nes mes vis tiek patapom nemobilūs, nes Katjai reikėjo pasigydyti sužeistą koją. Ją susipažinome tranzuodami priešais jos namą. Teko ilgai laukti mašinų, tad ji mus vaišino šviežių kokosų sultimis bei kinietiškais obuoliais.

Atvykę į Palmarą, Joanos nesuradome, nes ji, pasak jos mamos, klajojanti siela. Netikėtai susikrauti kurpinę ir dingti savaitei-dviems be žinios – jos stilius. Ji mėgsta keliauti, ir keliauja namai ir mama jai neegzistuoja.

Tris dienas praleidome su Joanos seserimi Stefani (dvidešimtmetė, sakyčiau) ir jos vyru Rene – pensininku iš Kanados. Tinginiavome ir jau šnibždėjo kažkas į ausį, kad turime važiuoti sostinės link, nors Katjos koja dar ir nebuvo sugijus.

Tą dieną susistabdėme Luisą iš San Jose (sostinės). Jis mus ilgai nelaukęs pasikvietė apsigyventi jo name, ir būti čia tiek kiek mums reikės. Tą ir padarėme, dvi savaites ilsėjomės jo namuose San Rafael Abajo priemiestyje.

Luisas – aplinkosaugos projektų konsultantas, pats sau vienas dirbantis jau 13 metų. Be to, jis nuostabus virėjas. Pirmomis dienomis teko garbė mėgautis jo vegetariškais patiekalais, nors pats yra ir mėsaėdis. Jis ir pats yra buvęs 3 metus vegetaru, tačiau dirbdamas projektuose dažnai lankosi pas vietinius ūkininkus, kurie be mėsos nieko daugiau ir neturi.

Luiso namas gan originalus sakyčiau. Aplink blaškosi 5 šunys. Keturi iš jų buvo priglausti tiesiai iš gatvės. Mažasis Pinki ir rotveileris Mariposa (Drugelis) – visuomet sergi vartus. Jei pro šalį eina blogas kvapas, Drugelis ima loti, o kartu su juo ir mažasis Pinkis rekauja, o tarp AU-AU jis pašoka apie metrą į orą, kad galėtu geriau matyti per vartus kas gi ten darosi vartuose. Kiti trys šunes – tai haski Beluga – elgiasi lyg įsimylėjusi moteris. Visuomet užsisvajojusi. Jos priešas – maišytasis Gil. Pradžioje atrodė tai ramiausias šunėkas, tačiau jis net agresyvesnis už Drugelį. Ir galiausiai – nerimastingoji Princesė – rudas terjeras. Labai smalsus padarėlis. Vis bando įveikti barikadas ir iš namo galo peršokti pas Drugelį su Pinkiu, nes ir jai įdomu, pareguliuoti gatvės eismą.

Dienos metu šunys per daug nevargina, tačiau naktį laukiniai gangsteriai skanuoja gatves ir terorizuoja namų sargus.

Princesė, Pinkis ir Drugelis – visi jie periodiškai pašūkauja nakties metu. O mus nuo jų skiria tik kiaura ventiliuojanti lango konstrukcija. Prirasti nesugebėjom prie to naktinio terorizavimo…

Namo galiniame sode Luisas yra įrengęs mini šiltnamį, kuriame augina pomidorus ir kelias spec.žoleles. O pačiame pačiame gale, peržingsniavus šunų prikakintą pievą, rasite Luiso komposta – organinių šiukšlių puvenas. Visas daržovių, vaisių ir panašias atliekas jis meta į tą krūvą, kurioje karaliauja specialūs sliekai, šlykščios kirmėlės ir karts nuo karto užsukantis tarakonas (atidžiau įsižiūrėkite į nuotrauką).

Mes judame toliau!

Katjos koja jau beveik sugijus, tad šiandien, antradienį, tęsiame kelionę ir bandysime kuo greičiau pasiekti Salvadorą. Ten turime mažą misiją. Kai prieš metus gyvenome Copper Bank kaimelyje Belize, susidraugavome su viena iš neturtingiausių šeimų. Šeimos galva – Fernando, būdamas 29-erių keliavo iš savo gimtojo Salvadoro į JAV, tačiau Belize susiradęs 13-etę žmoną (dabar jai jau 25-eri) ten ir užstrigo. Nuo to laiko jis prarado kontaktą su savo šeima. Mes pabandysime surasti jo giminaičius ir sujungti nutrūkusias jungtis. Be to, Fernando dvylikametis sūnus Otoniel svajoja mesti mokyklą ir atvažiuoti į Salvadorą, kur norėtų tapti mekanikos inžinieriumi.

Iš Salvadoro trumpai pasižvalgysime po Nikaragvą, nes Katja apie šią šalį jau nuo mokyklos laikų girdi. O dar vėliau reikės pradėti organizuotis persikėlimą iš Centrinės į Pietų Ameriką.

Na ką gi, į kelionę!