Sugrįžom į Argentiną

heading for the first time over the Chilean-Argentinian border near Santiago de Chile. here the road fully parked with trucks which we would have to take to reach Argentina. will we ever make it?

Praeitą antradienį pagaliau atvėrė Los Libertadores pravažiavimą per Andų kalnus tarp Santjago (Čilė) ir Mendozos (Argentina) [330 km, autobuso kaina – 75 Lt], kuris 5 dienas buvo uždarytas dėl šalčių ir didelio kiekio prikritusio sniego. Iš Los Andes miestelio mes pradėjome tranzuoti apie pusę vienuolikos, tikėdamiesi, kad mus paveš bent vienas iš 3000 sunkvežimių, kurie kelias dienas laukė kol atidarys pravažiavimą. Deja, visi furistai tik gūščiojo pečiais, lingavo galva, arba tiesiog dviem dešinės rankos pirštais tapšnodavo per kairį petį – kas šiuose kraštuose reiškia „policiją”. Šiaip ne taip nusigavom 25 km priešais pasienį, tačiau tuo metu visi sunkvežimiai jau buvo pravažiavę. Galiausiai du karininkai mus pavežė iki pat sienos. Pakeliui sustojom kalnų apačioje pasigrožėti „sraige” pavadintu keliu į kalną. Tai zigzaginis kelias iki sienos, turintis net 32 vingius, tuo metu pilnai užpildytas šnopuojančiais sunkvežimiais. Iš policijos ofiso mums reikėjo gauti „pax” formą, su kuria mums leido tranzuoti automobilius ir sunkvežimius išvažiuojančius iš muitinės stovėjimo aikštelės. Mes labai greitai susirado mašiniuką su dviem argentiniečiais, kurie mus atvežė tiesiai prie Bernardo durų Mendozoje – Čilėje susipažinto Kristupo (Cristobal) broliu (ši šeimynėlė turi iš lietuvos kilusią pavardę Banoviez). Mes jaučiamės neblogai, ir šiuo metu ieškom jaukos vietėlės kur galėtume keliems mėnesiams apsistoti. Norim šiek tiek pailsėti, reikia atlikti susikaupusius darbus ir sugalvoti naują kelionės modelį, kurio metu pavyktų suderinti keliavimą, darbą ir privatų gyvenimą. Ši kelionė mums pateikia naujus išbandymus.