Playa del Carmen žmonės, Katjos jubiliejus, sveikatos tobulinimai ir spiralinė sala (vasario 17 – kovo 5)

Pamenu, kai sausio viduryje, tik nusileidus nusileidome Meksikoje (Cancune), oro uoste stabdėme mašinas. Daugelis jų važiavo į Playa del Carmen – sparčiai besivystantį tarp turistų populiarų kurortą 60km į šiaurę nuo Cancuno. Paprastai tokios vietos mūsų netraukia, todėl net neplanavom į tą vietą kada nors sugrįžti. Ir vis tik vasario viduryje atsibeldėme į Playa del Carmen. Pagrindinė misijos dalis buvo susitikti su čia trumpoms atostogoms atvykusia mano pussesere Marija ir jos mama, kurioms vėliau perdavėm porą kilogramų nereikalingų daiktų.

Į kurortą su mano giminaitėmis (jas susitikome kaimelyje prie Chichen Itzos piramidžių) atvažiavome vasario 17 d. vėlai vakare – dieną prieš 30-tą Katjos gimtadienį 🙂 Nakvynę susiradom pas Donovaną – vieną iš nemokamos nakvynes tinklapio HospitalityClub.org narių.

Kodėl šiame miestelyje praleidome net 2 savaites? Ankstesniame pasakojime buvau užsiminęs, jog Katja per paskutinius metus nemažai dirbo fizinio darbo, turėjo daug streso (pagrinde balansavimas tarp kelionių studijų), tačiau nedavė savo kūnui pailsėti. Dėl šios priežasties būnant Meksikoje sustandėję jos nugaros raumenys pradėjo kelti skausmą. Prieš atvykstant į Playa del Carmen buvome užsukę pas daktarą viename kaimelyje. Jis diagnozavo raumenų uždegimą ir išrašė atitinkamų vaistų. Deja, Katja patyrė tik šalutinį vaistų poveikį. Atvykę į Playa kurortą, vėl užsukome pas daktarus. Čia jai ir vėl liepė gerti chemikalus, kurių poveikis buvo tik šalutinis. Per dvi savaites vaistai Katjos sveikatą tik pablogino. Kantrybė trūko ir nusprendėm negalavimą gydyti tik natūraliomis priemonėmis: poilsiu ir masažu.

Nuojauta mums liepė keliauti Belizo link. Belizas – tai maža maža valstybė tarp Meksikos ir Gvatemalos. Nuojauta mūsų nepavedė, bet apie Belizą – kituose pasakojimuose.

Pirmas 3 dienas Playa del Carmen buvom apsistoję pas jau anksčiau minėtą amerikietį Donovaną. Pirmą vakarą tik įžengus į jo nuomojamą dviejų kambarių apartamentą su vaizdu į vandenyną, šis amerikietis mus pasitiko su plačia šypsena. Jo pasitikėjimą įgijom gan greitai, ir kitą dieną vieni karaliavome jo bute.

Ant Donovano staliuko puikavosi mažas medinis stovelis su užrašu „what a wonderful gift – LIFE” („kokia nuostabi dovana – GYVENIMAS”). Be to, ant kai kurių baldų, televizoriaus, kompiuterio, tualeto sienos buvo uzklijuotos mažo formato žinutės „That’s a Good Idea! Let’s Do It!” („Gera ideja! Darykime tai!”). Vonioje, šalia didžiulio veidrodžio, kabėjo lapas su dienomis likusiomis iki 2067 metų kovo 14 dienos (iki 120-ojo Donovano gimtadienio). Kiekvieną dieną vis naujas skaičius yra užbraukiamas. Taip Donovanas žino kiek dar liko dienų džiaugtis gyvenimu. Ant klozeto bako gulėjo sapnininkas bei du susegti popieriaus lapai su Donovano prieš porą mėnesių surašytais pasižadėjimais sau. Pagrindinė šio „dokumento” mintis buvo ta, jog jis pasižada sau atsiriboti nuo socialinio spaudimo ir mėgautis gyvenimu darant tai, kas jam patinka, o ne klausytis kitų žmonių nuomonės „kaip ir kas turi būti daroma”. Jis prisipažįsta, kad būdamas jaunas pirmą kartą vedė tik todėl, kad taip buvo socialiai prįmta – vesk jaunas – nelauk. Padarydamas šią klaidą, jis prarado galimybę mėgautis paties sukurtu gyvenimu. Būdamas 45-ių vedė antrąją žmoną – 21-erių metų vietnamietę. Tai buvo daug laimingesnė santuoka. Donovanas jai dažnai užsimindavo apie originalią idėją organizuoti aukcionus. Jo žmona visuomet į tai atsakydavo That’s a Good Idea! Let’s Do It!”. Galų gale vieną dieną dėka jos jie vis tik pradėjo šį verslą. Po pirmojo aukciono sutuoktiniai uždirbo 10’000 dolerių. Po netikėtos sėkmės per artimiausius penkerius metus jie suorganizavo net 55 tokius aukcionus.
„Kokia buvo sėkmingo verslo paslaptis?”, užklausiau Donovano. Pasirodo, idėjos originalumas glūdėjo aukcioną reklamuojančiuose skelbimuose. Reklamos tekste buvo minima, jog bus pardavinėjami konfiskuoti daiktai, tačiau aukcionas nėra valstybinis. Realiai, aukciono metu jie pardavinėjo prestižinį vardą turinčius brangius daiktus. Pavyzdžiui, ROLEX laikrodžius, papuošalus ir pan. Taip pritraukdavo turtingus pirkėjus. Man buvo vis tiek neaišku iš kur jie gaudavo tiek daug konfiskuotų daiktų. Triukas buvo tas, jog Donovanas per visus aukcionus prie savęs turėjo vos tris konfiskuotus juvelyrinius dirbinius, tačiau jų niekada nepardavinėjo. Juos laikė tam atvejui, jei kas nors iš valstybinių institucijų būtų tikrinę jo verslo modelį. Deja, keli metai sėkmingo verslo su jauna žmona baigėsi tragedija – būdama 27-erių ji žuvo lėktuvo katastrofoje (1998 m.).

Praėjus dviems metams po tragedijos jis nusprendė neišleisdamas nė cento transportui apkeliauti salas Karibų jūroje. Būdamas 52-ejų metų Donovanas pasiėmė mažą kuprinukę ir ištranzavo. Per visą gyvenimą jis turėjo keletą mažų lėktuvėlių, todėl išmanė skirtingų modelių čarakteristikas. Tai jam padėjo kelionės metu per Karibų salas sutranzuoti keletą lėktuvų. Dauguma jų buvo privatūs. Triukas būdavo paprastas – Donovanas susirasdavo pilotus oro uostų sekcijose privatiems lėktuvams ir toliau bendraudavo maždaug taip:

Donovanas: Sveiki, kaip sekas? (hello, how are you today?)
Pilotas: Ačiū, neblogai.
D: Kuria kryptim skrendate?
P: Į šiaurę, į Majamį.

Jei Donovanui kryptis netikdavo, pokalbį užbaigdavo. Tačiau jei tai būdavo tinkamos krypties skrydis:

D: O! Aš irgi skrendu į tą pusę. Kokio modelio lėktuvą valdote?

Pilotas pasakydavo modelį.

D: Tai lėktuvas su penkiomis vietomis, tiesa?
P: Na, taip.
D: Keliese skrendate, jei nepaslaptis?
P: Tryse.
D: Gal galėčiau skristi su jumis?

Šioje dialogo vietoje jis išgirsdavo labai daug „NE”. Tačiau turėdamas kantrybės visuomet sulaukdavo „TAIP”. Kelionės pabaigoje tokiu būdu jam pavyko sutranzuoti net 9 lėktuvus, tame tarpe ir komercinius. Beje, oro uostuose tranzuojant privačius pilotus, verta atsiminti „fixed base operator” (FBO) pavadinimą. Taip, berods, vadinami privatūs lėktuvai/pilotai. Žodžiu, bet kokiame oro uoste susirandate FBO skirtą registracijos patalpą ir ten gaudote potencialius vežėjus.

Donovanas į Meksiką persikraustė prieš trejetą metų. Čia gyvena kartu su mažu pasenusiu kurčiu pudeliuku, vardu Horizontas. Butas atrodo švarus ir tvarkingas, nes šeštadieniais jį blizgina jauna meksikietė. Viešint jo namuose, mes, aišku, naudojomės jo virtuve. Ir ačiū Dievui, nes kitaip puodai ir toliau būtų traukęsi riebaus sluoksnio dulkėmis. Na, negalėčiau teigti, jog Donovanas nemoka gaminti valgyt – vienoje iš lentynų radome sukrautas gal dvidešimt „Grybų sriubos” skarbonkių, bei tuno žuvies konservų. Šaldytuvas buvo užpilytas, praktiškai, dviejų-trijų rūšių produktais: šokoladinio skonio „Slim Fast” („lieknėk greitai”) gėrimais, dideliais gabalais šokolado, bei šokoladiniais pyragėliais ir pudingais. Ant kitos lentynos stovėjo dvilitriniai užsukami plastmasiniai indai su migdolo, kešiu (angliškai „cašew”, nežinau kaip lietuviškai) riešutais, ir galiausiai „M&Ms” tipo spalvotais žirniukais-saldainiukais su šokoladiniu įdaru. Kaip ten beatrodytų jo namuose, mūsų šeimininkas teigė valgantis sveiką ir turtingą maistą. Tiesa, dar virtuvėje stovėjo „vieno-paspaudimo” mikrobangų krosnelė su mygtukais „popkornas”, „pica”, „bulvė”, „daržovė”, „lėkštė su maistu”. Gal Amerikoje toks aparatas yra kaip standartas, bet tarp Lietuvoje parduodamū mikrobanginiū tokiū aparatų matyti neteko. O gal blogai žiūrėjau?

Ką Donovanas veikia Meksikoje? Na, pirmiausia nuomojasi butą (900$/mėn.) su vaizdu į vandenyną. Tai labai svarbu! Be šio malonumo jis investuoja į nekilnojamąjį turtą. Tiesą pasakius, jis tik s
tartuoja su šiuo verslu. Idėja paprasta. Prieš keletą menėsių jis nusipirko mažą butuką naujai pastatytame gyvenamajame name. Kaip kažkada minėjau, Playa del Carmen – vienas iš sparčiausiai augančių kurortų. Namai dygsta vienas po kito. Donovanui mažas butukas su nedideliu miegamuoju ir kukliu salonu su įkomponuota virtuvėle kainavo 55’000$. Papildomai jis investavo apie 35’000$, už kuriuos sudėjo itališko marmuro grindinį, prabangius baldus, sumontavo aukštos kokybės plokščią plačiaekranį televizorių, video/DVD tečniką, fakso aparatą, SONY kompiuterį, įvedė plačiajuostį internetą, meksikietišką telefono liniją, bei internetinį telefoną su JAV telefono numeriu…

Dabar beliko paskutinis žingsnis – parduoti šio buto dvylika mėnesių po 20’000$. Kaip tai suprasti? Potencialūs šio buto pirkėjai – verslininkai, kurie atvyks į Meksiką su šeima kelių savaičių poilsiui, bet tuo pat metu galės vykdyti verslą (naudojant internetą, faksą, telefoną). Tokie pirkėjai neturi galimybės ilgai atostogauti, todėl pirkti visą namą ar butą Meksikoje būtų per brangu. Šitoje vietoje gelbėja Donovano pasiūlymas įsigyti vieną mėnesį buto Meksikoje su visais patogumais. Taigi, kontraktų sudarymo pabaigoje, daugiausia 12 verslininkų bus šio buto skirtingų mėnesių savininkais. Jei bqusi pirmas ir nusipirksi šį butą vasario mėnesiui – toliau visą gyvenimą galėsi atvažiuoti poilsiauti į Meksiką kiekvieną vasarį. Galbūt kai kurie pirkėjai susidomės nusipirkti du ar net tris mėnesius. Vėliau, jei patys vienais metais į butą negalės atvykti, gali jį papraščiausiai išnuomoti.

Blevyzgų apie Donovaną pabaigoje dar kartą užsiminsiu, kad visai neseniai jis nusprendė atsiriboti nuo socialinių standartų spaudimo, pažinti naujus žmonės ir džiaugtis gyvenimu. Ta proga jis pradėjo skaičiuoti kiek džiaugsmo dienų jam liko iki tol kai jam bus 120 metų.

Be Donovano per dvi savaites kurorte pažinome dar kelis jo draugus: meksikietį Jaime (tariasi Chaimi), kuris svajoja būti animacinių filmų režisieriumi, unikalų britą Richy, kadaise sukonstravusį dirbtinę salą iš plastmasinių butelių, bei Kati ir Maiklą, į kurių namą persikraustėme iš Donovano.

Trumpai apie kiekvieną iš jų 🙂

Pirmą dieną vieniems bekaraliaujant Donovano namuose į svečius užsuko jo draugai, irgi amerikiečiai, – Kathi (Kati) ir Micheal (Maiklas). Jie prieš porą metų šiame kurorte įsigijo namą, į kurį atvažiuoja 3-4 kartus per metus. Jei tiksliau – nevažiuoja, o atskrenda. Maiklas jau 25 metus dirba stiuardesu, todel kasmet turi keletą galimybių su Kati skraidyti nemokamai. Kai jie užsuka į Meksiką, dažnai lankosi pas Donovaną, nes jis gi turi beribį internetą. Katei tai labai svarbu, nes ji su dar 3 partneriais valdo didelį darbo paieškos portalą. Kai jos pirmą kartą užklausiau, kas ten pas ją per portalas, ji pradėjo pyškinti: – tai super duper puslapis cool (lietuviškai, „jėgoviems”) žmonėms susirasti darbą cool vietose. Žodžiu, viskas yra cool! 🙂 Aš negalėjau sulaikyti šypsenos. Atrodo klausiausi tikros amerikietės. Bet situaciją kiek sušvelnino, kai ji pasakė savo portalo adresą – www.CoolWorks.com. (lietuviškai būtų „jėgovi darbai” :). Tada supratau, kad kitaip savo puslapio ji pristatyti turbūt ir negalėjo. Toje Kati ir Maiklo porelėje viską valdo Moteris. Maiklas – visuomet tylus, nieko nesupranta ką daro jo draugė, ir sunkiai atsakys į klausimus abiejų vardu. Tačiau jis visgi sau ir draugei suorganizuoja nemokamus skrydžius į Meksiką. Kati išgirdus apie mūsų kelionę, iš karto papylė dalintis adresais internete, kurie mums galbūt praverstų kelionės metu (pavyzdžiui, nemokama skelbimų lenta norintiems už būstą ir maistą padirbėti fermose ar panašiose vietose). Be to, ji pati pasiūlė mums kartą per 7 savaites parašyti dienoraštį (blog’ą) į CoolWorks.com, ir už kiekvieną įrašą ji su partneriais mums galės mokėti 50$. Na, mes, aišku, sutikome 🙂

Kitas, tą pačią dieną Donovano namuose apsilankės, draugas buvo meksikietis Jaime (Chaimis). Tai toks mažas drūtas 35 metų vyrukas, kuris, kai yra galimybė, užsieniečius moko ispanų kalbos. Būtent taip jis kažkada susipažino su Donovanu. Chaimis turi daug svajonių, kurių ir siekia. Visai neseniai jis pradėjo intensyviai mokytis groti gitara, nes jam labai patinka dainuoti, o tai daryti su muzika juk dar įdomiau. Be to, turbūt jo didžiausia svajonė – tapti filmų režisieriumi. Jis dažnai nuomojasi ir žiūri meninius bei animacinius filmus. Jis ypatingai domisi animacija, nes turi idėju filmukui vaikams apie meksikos senotes (prieš tūkstančhius metų asteroidų išdaužtas daubas žemėje) ir juose gyvenančius vaiduoklius.

Pirmąją viešnagės Playa del Carmen vakarą visi drauge (aš su Katja, Chaimis, Donovanas ir Kati su Mmaiklu) vakarieniavom vietiniame restoranėlyje ant jūros kranto. Šiam susibūrimui buvo net keletas progų. Iš mūsų pusės norėjome kukliai atšvęsti Katjos 30-tąjį gimtadienį. Be to, tai buvo paskutinis Kati ir Maiklo eilinio vizito Meksikoje vakaras. Jei dar pamenat iš ankstesnių pasakojimų, į šį kurortą atsibeldėme, nes trumpom atostogom atvyko mano pusseserė ir jos mama. Turėjom keletą nereikalingų daiktų, kuriuos būtent šioms merginoms ir perdavėm, kad nuvežtų į Lietuvą. Taigi, į pasisedėjimą jūros restoranėlyje pakvietėm ir jas, bet jos kiek vėlavo.

Restoranas vijo klientus lauk, nes buvo 9 valandos vakaro ir jie norėjo užsidaryti. Mes susirinkom žaislus ir buvom beišeiną, kai tarpduryje pasirodė dvi žavios damos ir Katjai įteikė mažą dovanėlę gimtadienio proga. Tuo momentu „Geriausios Reakcijos” konkursą būtų laimėjusi Kati, kuri nežinojo, kad tos dvi damos yra mano giminaitės, ir iš nuostabos garsiai teištarė „O, kaip gražu iš jų pusės!..”. Kai paaiškinau kas tos damos per vienos, Katei beliko tik plačiai nusižvengti.

Dar pačią pirmą dieną žinojome, kad šiame kurorte užtruksim kiek ilgiau nei porą dienų. Katja norėjo dar kartą nueiti pas daktarus ir gauti vaistų jos nugaros raumenų sustandėjimui išgydyti. Kadangi Donovano apartamentai gan kuklūs, Kati ir Maiklui išvažiavus, gavome pasiūlymą apsistoti jų namuke. Ten pastaraisiais mėnesiais gyvena ir Chaimis. Taigi, likusias dvi savaites būtent ir gyvenome šiame name kartu su Chaimiu.

Per tą laikotarpį be Katjos raumenų streikavimo, abu persirgome mažą peršalimą. Ko gero pakenkė dažnas apsilankymas oro kondicionieriais apstatytuose supermarketuose (buvom jų pasįlgę :). Be to, man pradėjo skaudėti dantį, kurį vėliau išsigydžiau Belize. Tiesa, tęsiant kalbą apie supermarketus. Iki šiol keliaujant Meksikoj labai retai turėdavom galimybę nusipirkti tai ka mėgstame naudoti maisto gaminimui – ivairių riešutų, sezamo ir kitų sėklų, jogurtų, taip pat ir sojos pieno (Katja negali vartoti karvių pieno produktų). Plajoj del Carmen per pastaruosius kelis mėnesius vienas šalia kito išdygo 3-4 dideli skirtingų kompanijų prekybos centrai. Mums besilankant, vidury miesto tuoj tuoj turėjo būt dar vieno centro atidarymas. Visuose juose prekės beveik panašios. Viename galbūt pigesni vaisiai ir daržovės, kitame daugiau prekių pasirinkimo ir pan.

Į rinką visai neseniai atėjo ir garsus JAV supermarketų tinklas „Wal-Mart”. Jei užeini į meksikietišką prekybos centrą, visai tikėtina, kad šalia kai kurių prekių kainų bus parašyta ir „Wal-Marto” kaina (kuri būtinai bus didesnė). Žiauriausias kainų karas, atrodo, vyko tarp „Wal-Marto” ir vietinio supermarketo „Chedraui” (tariasi „čedraui”). Wal-Marte daug palyginimų su Chedraui kainomis, ir atvirkščiai. Vieną dieną meksikietiška parduotuvė tiesiai priešais iėjimą pastatė du tokių pačių prekių prikrautus vežimėlius ir priklijavo šiu prekių pirkimo čekius iš jų parduotuvės ir iš Wal-Marto. Pirkėjas neva galėjo pats įsitikinti, kad Chedraui tinkle įsigydamas prekes – sutaupys.

Spiralinė sala

Gal tai bus šioks toks šuolis iš vienos temos į kitą, bet istorijos pabaigoje norėjau trumpai papasakoti apie dar vieną Donovano draugelį – muzikantą ir menininką Riči (Richy). Vieną vakarą Donovanas mus pakvietė nuvažiuoti i kitame mieste esantį restoraną, kur Riči tą kartą grojo gitara. Tai buvo mūsų pirmoji pažintis su juo. Šis, 50-metį peržengęs, žmogėnas dabar išgyvena barškindamas gitarą, bei tapydamas paveikslus ir sienas žmonių butuose.

Bene unikaliausias Ričio kūrinys buvo iš 250’000 plastmasinių butelių sukonstruota, taip vadinama, Spiralinė Sala. Gyvendamas savo gimtojoje Britanijoje savo žmonai ir vaikams vis dalindavosi svajone – pagaminti ekologinę salą iš tuščių butelių. Vieną dieną šeimai tos svajonės turbūt atsibodo ir išleido Ričį į platų pasaulį. Taip jis atsidūrė Centrinėje Amerikoje, ir galiausiai Meksikoje, kur, prieš aštuonis metus pradėjo kurti butelinę salą. Butelius jis kišdavo į plastmasinius tinklinius maišus ir jais prailgindavo spiralės pavidalo konstrukciją. Su virvėmis prie uolų pririšta sala plūduriavo netoli pietinės Meksikos krantų. Pirmaisiais metais Ričis turėjo palapinę, bet vėliau pasistatė mažą namuką. Deja, namuką net du kartus buvo sugriovę sezoniniai rudenio uraganai. Tačiau trečioji namo konstrukcija buvo tvirčiausia ir išsilikė ilgiausiai. Saloje gyveno šuo Benga ir aštuonios katės. Salos dydis buvo 22m × 18m (400 kvadratinių metrų). Jos paviršių Riči buvo padengęs žeme, kurioje per septynerius metus užaugino palmes, vaismedžius ir daržoves. Iš senos satelitinės lėkštės pagamino saule kaitinamą kepyklą, kurioje daugiau nei metus kepė vaisių pyragą. Jis atsipjaudavo gabalėlį šio skanėsto ir į tą vietą įdėdavo naujus ingridientus. Jo svajonė buvo iškepti pyragą su visais įmanomais pasaulio vaisiais.

Ne veltui viską pasakojau būtajame laike. Praeitą lapkritį (2005 m.), kaip žinia, Karibų regioną nusiaubė galingas uraganas. Ričio spiralinė sala buvo vienas iš stichinės nelaimės aukų: uraganas sunaikino visą septynerius metus kurtą dirbtinį ekologinį pasaulį.

Daugiau informacijos apie Ričį ir jo salą galite rasti Internete padarius „spiral island” paiešką.