Pirmos dienos komunizme (sausio 18-20)

Marina Hemingway – tai prieplauka jachtoms apie 10 km į Vakarus nuo sostinės Havanos. Tą rytą, kai prisiparkavom marinoje, net nespėjus išlipti ant prieplaukos, mums prisistatė už šiušlių surinkimą atsakingas darbuotojas. Nesvarbu, kad grandiozinė šiukšlių dėžė buvo prieš pat nosį, šiukšlininkas mus prievartavo: „ar turite šiukšlių?”.

electrician setting up Aransas account

Po dvidešimties minučių prisistatė kitas vyrukas su mažu lagaminėliu: „aš elektrikas, ar norėsite prisijungti prie prieplaukos elektros srovės?”. Atsakėme teigiamai. Žmogelis išsitraukė atsuktuvą ir ėmė darbuotis prie elektros dėžutės prieplaukoje. Netrukus jis pranešė, kad jau galim traukti savo kabelį ir jungtis. Apie šitos marinos elektrikus sklando nekokie atsiliepimai. Patartina yra prieš jungiantis pasitikrinti srovės stiprumą savais įrankiais. Girdėjom istoriją, kad viena būriuotoja dušų foje įjungė feną plaukams džiovinti, kuris netrukus ėmė dūmoti… Daugiau panašių istorijų galima prisiskaityti ir būriuotojų knygose-giduose apie Kubą.

Marina – tai nenatūralus pasaulis, todėl jau pirmą vakarą išėjom pasivaikščioti į vietines apylinkes. Vienoje gatvėje mus angliškai užkalbino aukštas sportiškas juodukas Rey, kuris turistų antplūdžio metu marinoje Hemingway dirba prie baseino. Jis mus net pasikvietė užsukti pas save į svečius. Pradžioje buvom kiek pasimatę ar mūsų vizitas nesukels problemų, nes žinom, kad Kubos sistema nelabai mėgsta kai kubiečiai mezga kontaktus su užsieniečiais. Bet, pasak Rey, apsilankyti pas kubietį užsienietis gali, tačiau nakvoti – tai jau kitas reikalas.

front view

Tą patį vakarą marinoje pastebėjom senoviškai atrodančią jachtą „Šventas Paulius” su rusiškais užrašais. Anga į kabiną buvo pravira, tad aš rusiškai pasisveikinau. Netrukus išlindo nustebęs laivo kapitonas Michaelis iš Vladivostoko. Jis kartu su žmona ir katinu Kūzia aplink Šiaurės ir Centrinę Ameriką keliauja jau 15 metų!

1741 metais rusų tyrinėtojai su burlaiviais pasiekė Aliaską ir šiaurės vakarų teritorijas Amerikos kontinente. Kartą didelė audra pražudė rusų laivą su 31 jūreiviais, įskaitant ir komodorą Vitus Beringą. Keletas nuotykių ieškotojų yra sukonstravę Kristupo Kolumbo laivo replikas ir atkartoję jo maršrutą, tačiau, pasak Michaelio, jo komanda su „Šventuoju Pauliumi” – tai pirmoji ekspedicija, kuri po 250 metų atkartojo legendinio Beringo maršrutą.

Šis, 50 pėdų (15 m) ilgio ir 12 pėdų (3.6 m) pločio rusų laivas – tai seno rusų burlaivio replika pastatyta savomis rankomis pagal laivo piešinį. Ne veltui ant laivo rasit užrašą „Pagaminta NE Kinijoje. Pagaminta NE Taivanyje. Pasigaminom patys”. Michaelis – rašytojas, o jo žmona – menininkė. Daugiau apie jų nuotykius galite pasiskaityti www.SaltySail.com tinklapyje.

Taip pat teko susipažinti su anglu Kolinu, kuris paskutinius 40 metų gyveno Australijoj. Jo jachta labai maža, gal kokių 8-10 metrų ilgio, ir su ja Kolinas keliauja aplink pasaulį antrą kartą. Pasakojo jis mums apie Santa Elenos salą Atlanto vandenyne tarp Pietų Afrikos ir Pietų Amerikos. Pasak jo, ten ta pati Anglija, tik 40 metų atgal. Gyvena vos keli tūkstančiai žmonių, ir sala pasiekiama tik laivu. Kartais ten sustoja burlaiviai. Be jų, dar yra didžiulis motorlaivis, kuris keliauja iš Europos į Pietų Afrikos Respubliką, plukdantis prekes ir maistą pakelės saloms. Šis laivas taip pat sustoja Santa Elenoje.

Šeštadienį važiavom į Havaną susitikti su HospitalityClub.org nariu, vokiečiu Olfertu. Jis yra vedęs kubietę, ir Kuboje gyvena jau du metus. Pradžioje kas tris mėnesius turėdavo išskristi iš Kubos ir pagrįžti, nes imigracijos ofise prasitęsti vizą ilgiau nei trims mėenesiams negalima. Dabar Olfertas dirba Kanados kompanijoje, todėl turi metus galiojantį darbo leidimą ir iš šalies skristi nebereikia. Klausėm ar jo žmona gali išvažiuoti gyventi į Vokietiją. Pasak Olferto, jai tai nėra paprastas procesas, nes ji yra stomatologė ir dėl to norėdama palikti Kubą, tai gali padaryti po 5 metų nuo prašymo padavimo. Kaip bebūtų keista, ji tokio prašymo net nėra padavus, nes jai ir Kuboje gerai.

Olfertas skundėsi, kad nors ir yra Kubos gyventojas, visur turi mokėti turistų įkainius. Pavyzdžiui, į muziejų-akvariumą vietiniams tekainuoja kelis Kubos pesus (mažiau 1 lito), o užsieniečiams net 7 CUC (7 dolerius).

what has the playboy got to do here?

Beje, pasak šio vokiečio, jis nėra matęs labiau korumpuotos šalies nei Kuba. Viskas čia veikia per kyšius. Pavyzdžiui, norėdami Havanoje gauti darbą jo žmonai stomatologei, jie turėtų sumokėti 8’000 USD atitinkamos ministerijos vice-ministrui. Reikalas tas, jog ji iki šiol dirbo Baracoa miestelyje rytų Kuboje. Olfertas taip pat ten bazavosi, tačiau neseniai gavo darbą Havanoje ir su žmona persikraustė. Baracoa savivaldybė buvo nieko prieš jos persikraustymą, tačiau tos provincijos valdžia jos paleisti nenorėjo, nes jiems neva trūksta tokių specialistų. Nepaisant to, jog Olferto žmona rado potencialų darbdavį sostinėje, vienintelė galimybė įsidarbinti – surasti Havanoje dantistą, kuris norėtų persikraustyti į Baracoą (specialistų apsikeitimas) arba didelis kyšis. Kol situacija nepasikeitė, žmona oficialiai serga. Porelė laukia kol kas nors pasikeis ir moteriškė turės galimybę dirbti sostinėje.

cars

Tiesa, neužsiminiau kaip beldėmės iš marinos iki Havanos. Atstumas tėra tik 10 kilometrų, tačiau nuvažiuoti iki sostinės nėra lengva. Už 10 USD su džiaugsmu nuveš taksi, tačiau tai gan brangus malonumas. Yra galimybė iki senamiesčio nukeliauti su miesto autobusais. Tą mes ir pabandėme padaryti. Deja, ne viskas taip paprasta. Norint nusigauti iki Havanos, reikia du kartus persėsti. Visose stotelėse autobuso reikia laukti apie 45-60 minučių. Be to, atėjęs į stotelę turi užklausti „ultimo?” – tipo kas paskutinis, ir taip formuojasi eilė. Jei tai pirma maršruto stotelė, į autobusą žmones įleis kol užsipildys sėdimos vietos, nes turi būti palikta vietos keleiviams įlipantiems tarpinėse stotelėse. Likusi gauja žmonių turės pusvalandį ar ilgiau laukti kito autobuso. Transporto kaina mizerinė – 1 pesas (0.10 Lt). Tolimesnių priemiesčių stotelėse gali būti transporto inspektorius, kuris stabdys automobilius valdiškais numeriais ir įsodins ta kryptimi važiuojančius keleivius. Toks pasivėžinejimas – nemokamas.

Pačioje Havanos centre transportas taipogi komplikuotas. Gal ir yra keli autobusai, tačiau jais pasikliauti neverta. Vietiniai paprastai sėda į grupinius taksi. Tai senovinės amerikietiškos mašinos važiuojančios žinomu maršrutu ir pakeliui surenkančios laukiančiuosius. Kaina šiuose taksi – 10 pesų (1 Lt), bet iš užsieniečių ko gero prašys daugiau.

Į Mariną atplaukėme ketvirtadienį. Amerikiečiai Adamas ir Ovenas laivą paliko po pirmos nakties. Tuo tarpu kapitonas Stiuartas sekmadienį ryte turėjo skristi į Santa Liucijos salą, kur turėjo verslo reikalų. Mes irgi nusprendėm sekmadienį pradėti kelionę po Kubą.

Šeštadienio naktis buvo gan trumpa, nes turėjome iš laivo susirinkti savo daiktus, viską susipakuoti ir susigriebti kiek įmanoma daugiau maisto, nes jau pajautėm, kad Kuboje nusipirkti kai kuriuos produktus bus problematiška arba labai brangu.