Per purvus ir vandenis į Gvatemalą (rugpjūčio 27)

Pagal pradinius apskaičiavimus mes jau kelias dienas turėjome būti Gvatemaloje, tačiau tiek kelionė į Barranco, tiek link Gvatemalos sienos buvo netikėtai ilgos. Nepaisant to, kad aną dieną nuo Barranco iki Jalacte (tariasi „chalakte”), kurioje neoficialiai kertamas pasienis, yra mažiau nei 100 km, šio atstumo per vieną dieną įveikti nepavyko. Po nakvynės Pueblo Viejo („vijecho”) kaimelyje, mums beliko nusigauti paskutinius 8 km. Maisto beveik nebeturėjom, o ir visus Belizo dolerius buvom išleidę. Pakrapštėm kuprines ir radom šiek tiek ryžių ir saujelę džiovintų grybų. Juos išsivirėm pusryčiams, o pundelį korn-fleiksų pasilikome dienos žygiui. Na, juk vis tiek, netrukus po vidurdienio turėtume būti Gvatemaloje.

Mašinų mūsų kryptimi kaip tyčia nebuvo. Po valandos laukimo ėmėm spirgėti, kad žūt būt iš šios vietos reikia judėti. Nusprendėm iki Jalacte eiti pėsčiomis. Kaip tik tą minutę išgirdome atriedančią mašiną. Jėga, ji važiavo į Jalacte! Sulipom į pikapą ir pajudėjom… tačiau po 300 metrų jie sustojo prie parduotuvės. Mašinoje buvo pagyvenęs vyrukas ir du jaunuoliai. Vienas iš pastarųjų ėmė vietinių klausinėti kur galėtu surasti vieną žmogų… Galiausiai jis nuėjo į gretimus namus ir dingo. Jo bendražygiai mums paaiškino, kad kai tik tas jaunuolis sugrįš – pajudėsime link Jalacte.

Praėjo dešimt, penkiolika minučių, galiausiai pusvalandis… Pagyvenęs vyrukas, kuris vairavo mašiną, paaiškino, kad vaikinukas ieško merginos ir užsiminė, kad jos čia yra brangios… Supratom, kad kalba eina apie prostitutes. Laukti teko dar ilgiau. Jau buvo praėjus beveik valanda. Pergyvenom ir gan didelę liūtį, todėl savo kuprines iš pikapo perkraustėm po parduotuvės stogu. Čia ant suoliuko stebėjom du vietinius žaidžiančius šaškėmis. Mums labai patiko jų šaškės – raudoni Coca-colos ir mėlyni Sprite’o kamšteliai ant tušinuku subrūkšniuoto kartono gabalo.

Laikas slinko. Mašinų nebuvo, o 300 metrų pavežusi mašina vis dar laukė savo bendrakeleivio. Su šia mašina važiuoti iki Jalacte užsisakė dar du vyrukai žingsniuojantys į Gvatemalą. Vienas iš jų mums paaiškino, kad jaunuolis nuėjo ne pas prostitutę, bet pas savo merginos tėvus pokalbiui. Kaip supratom jis savo draugę ketina vesti, todėl turi rimtai pasikalbėti su būsimais uošviais.

Priešinga mūsų krypčiai važiavo mašina, kurios vairuotojas pranešė, kad už 2 mylių kelią kertantis upelis yra siaubingai patvinęs ir lengvoji mašina to upės lygio tiltuko neįveiks dėl stiprios srovės. Mums tai buvo blogos žinios, todėl vairuotojo, kurio laukėme jau pusantros valandos paprašėm ar negalėtų jis mūsų pamesti iki to upelio, o nuo jo jau keliautume pėsti. Laimei, jis sutiko mums padėti. Po 10 minučių mes ir dar trys į Gvatemalą keliaujantys vyrai stovėjom priešais sraunią upę plaunančią kelią.

Vandens gylis buvo iki kelių, o plotis apie 10 metrų. Man su kuprine buvo gan nelengva balansuoti kovojant su upės srove, ypač pačioje kliūties pabaigoje. Matyt, atrodžiau labai nestabiliai, todėl trečdalį kelio mane už rankos vedė vienas iš vyrukų. Katja taip pat sulaukė pagalbos pernešant kuprinę per vandenį… Iki Jalacte liko apie 4 kilometrus.

Pradžioje spėjom žingsniuoti drauge su trim vyrais, bet galiausiai nuo jų atsilikom. Normaliu tempu be kuprinių tą atstumą galima įveikti per 45 minutes. Mums su visomis pertraukomis tai užtruko 2 valandas. Kelias buvo akmenuotas ir kalnuotas. Kiekvieną kartą įveikiant statesnę kalvą atrodė daugiau jos nepasikartos, bet kur tau… Likus gal puskilometriui iki kaimelio, mus pasitiko vyrukas su žirgu ir už 5 USD siūlėsi padėti nugabenti kuprines iki Gvatemalos pirmo kaimelio. Pakely sutikti žmonės mums sakė, kad su plaustu persikelti per upę, kuri skiria Belizą nuo Gvatemalos, kainuoja 5 kecaliai (quetzal, apie 0.7 USD) o vėliau reikia pasivaikščioti apie 30 minučių iki Santa Cruz kaimelio Gvatemalos pusėje. Mokėti žirgui 5 USD už paprastai įveikiamą atstumą (taip atrodė pradžioje) nesiryžom.

Jalacte kaimelyje radome išmintą taką, kur jau stovėjo keli vyyrai su žirgais ir šaukė „taxi! taxi! pakeliui į Gvatemalą – purvas, be žirgo neišsiversite…”. Čia paslaugos kaina nekrito. Pasitikslinę ar tikrai jie nenori mums pasiūlyti sąžiningos kainos, nusprendėm purvyną įveikti savo kojomis… Paėję dar keliasdešimt metrų pamatėm arklių išminkytą nuokalnę. Pirmiausia griebiau savo kuprinę ir basomis grūmiausi su purvu iki kelių kol priėjau lopinėlį žolės. Čia pastebėjau, kad esu pusiaukelėje iki upės per kurią galima persikelti plaustu. Palikęs savo kuprinę grįžau pas Katją ir mėšlynu pasivaikščioti teko dar sykį.

Kol leidomės link upės, visi žirgai taip pat nusileido į paupį. Sausu sezonu ši upė yra iki kelių, ir ją įveikti yra mienkniekis. Tačiau po audringų liūčių pastarosiomis dienomis upė praplatėjo iki 20 metrų, o vandens lygis pakilo virš krūtinės. Šiuo sezonu vietiniai nuleidžia mažą plaustą pagamintą iš 5 storų rąstų. Ant jo pritvirtina dvi apversas plastmasinės PEPSI dėžes, kurios tarnauja kaip kėdė keleiviui. Šis miniatiūrinis keltas virvėmis valdomas dviejų vyrų skirtingose upės pusėse, mat plaustas būna pritvirtintas prie skersai upės nutiestą virvę.

Plaustininkai aiškino, kad persikėlimo į kitą pusę kaina – 5 Belizo doleriai (2.5 USD). Mes teigėm žiną tikrąją 5 kecalių kainą, tačiau jie diskusijoms buvo beviltiški. Iš kito upės kranto plaustu kėlėsi keturi jauni žmonės iš Honduro. Jų užklausėm kiek gi jie mokėjo už šią paslaugą. Deja, jų atsakymas buvo mūsų nenaudai – visi jie sumokėjo po 5 Belizo dolerius… Matyt, užkėlė kainą nes jie neatrodė tokie purvini kaip vietiniai. Bandėm dėrėtis su keltininkais iki trijų dolerių, bet jie atkirto, kad tuomet papildomus 3 dolerius turėsim moketi ir už kuprines. Mes užpykom ant jų ir atsisėdom netoliese po medžiu. Katja nuėjo palei upę tikėdamasi rasti kokį susiaurėjimą kur galėtume kirsti vandenį savarankiškai, tačiau nieko įdomaus nerado. Per pusvalandį savo akimis matėm kaip upė po truputį senka. Per tą laiką vandens lygis sumažėjo mažiausiai 30 centimetrų, tačiau bristi be arklio buvo vis tiek pavojinga. Laikrodis rodė beveik trečią dienos… Tai reiškė, kad iki sutemos turime vos 3-4 valandas, o mums dar reikėjo įveikti purvą iki Gvatemalos ir susirasti nakvynę. Vyrai su žirgais pastoviai tikrino vandens lygi. Kaip vėliau supratom, jie laukė tokio lygio, kai kirsdami upę galėtų sėdėti ant žirgo ir nesušalpti kojų.

Išlaukę beveik valandą nuo derybų pradžios nusprendėme dar kartą išbandyti trijų dolerių taktiką, kuriai nepavykus sumokėtume galiausiai tą kainą kurios jie prašo. Laimei, keltininkų širdys suminkštėjo ir jie sutiko kiekvieną iš mūsų perkelti už 3 Belizo dolerius. Kitoje upės pusėje savo akimis matėm kaip visi vietiniai mokėjo vos 5 kecalius…

Dar nežinojom kas mūsų laukia pakeliui į artimiausią kaimelį Gvatemaloje – Santa Cruz. Prieš tai sutikti žmonės teigė, kad takelis nėra labai klampus. Nuo upės užkilom į kalvą ir čia radome du kelius. Vienas jų vedė kairiau ir buvo platesnis, karts nuo karto mėšlinas, bet kartais nusėtas akmenimis. Tuo tarpu šalia kukurūzų lauko juodoje žemėje ištryptas takelis atrodė daug sudėtingesnis. Bedvejojant kurį kelią pasirinkti, aplink mus susirinko gal dešimt žirgų. Jie siūlė už 5 belizo dolerius nugabenti mūsų kuprines iki Santa Cruz. Už keliolikos metrų jau blizgėjo purvas. Prisiminę purvo gylį Belizo pusėje šalia upės, ir supratę, kad per tokią pliurzą Katjos karutis su kuprine nė už ką nepravažiuos, vis tik sutikome pasinaudoti arklių paslaugomis. Na, mes jų prašomų dolerių neturėjom, bet davėm visus Belizo pinigus, kuriuos gavom grąžos persikėlus per upę. Du vyrai užsimetė mūsų kuprines, sėdo ant žirgų ir nurisnojo tolyn. Dar prieš jiems pabėgant, greit užklauiau:
– Kurį kelią mums geriau pasirinkti?
– Eikite šituo, – tarė vienas iš vyrų ir ranka mostelėjo į taką kairėje. Beje, šia kryptimi nukeliavo ir mūsų kuprinės…

Tolumoje per kalvas ir laukus ant pakalnės matėsi mažas autobusas, kuris surenka atkeliaujančius iš Belizo pusės. Dar pusvalandukas ir mes irgi būsime ten!

Prieš mėšliną žygį aš prigriebiau sandalus į ranką ir nusprendžiau visą kelią įveikti basomis. Tuo tarpu Katja manė, kad su sandalais bus lengviau. Kelias buvo labai kalvotas. Ant aukštumų paprastai būdavo tik akmenys, tačiau leidžiantis į nuokalnę klimpom per arklių išminkytą purvą. Kartais klimpdavom labai negiliai, bet kartais koja smigdavo iki kelių. Tos vandeningos purvo duobutės būdavo labai apgaulingos – atrodydavo prasieisim paviršiu, bet staiga smegt ir koja iki pusės mėšlyne, kuris visą dieną buvo mynkomas arklių.

Tolumoje, ant kitos kalvos, matėme priešinga kryptimi palei kukurūzus žingsniuojančius žmones. Atrodo vyrai su arkliais, nurodydami arklių sumintą kelią, nusprendė iš mūsų pasityčioti. Aš nesakau, kad žmonių ištryptas takelis palei kukurūzus nebuvo pliurzinas, tačiau iki kelių purvais aplipusių keliautojų nepastebėjom.

Mano misija buvo kuo greičiau pasiekti galutinį tašką, nes norėjau būti tikras, kad mūsų kuprinės nenukeliaus bloga kryptimi. Katja purvus įveikinėjo kiek lėčiau, nes jos purvais aplipę ir permirkę sandalai jau pusiaukelėje svėrė turbūt keletą kilogramų. Ji, vargšė, paskutinėje kelio dalyje pasidavė ir atslinko basomis. Iš tikrųjų pati atkarpos pabaiga buvo negailestingiausia, nes ten dauboje reikėjo perbristi gal dešimt metrų gilaus gilaus purvo. Man lėtai ropojant per šią tirštą košę gretimais vargo ir arklys. Jei Katja gali pasigirdi besanti žirgu kai traukia savo karutį su kuprine, tai aš būtent tą akimirką irgi jaučiausi kaip vargšas alkanas gyvulys. Tiesa, nereikia pamiršti, kad visas pliurzinas kilometras nuo upės iki Santa Cruz ne lietaus sezonu būt buvęs tiesiog malonus pasivaikščiojimas gamtoje. Tačiau iki gruodžio mėnesio, sauso sezono pradžios, dar toli…

Valio!!! Po poros dienų sudėtingo šturmavimo mes pagaliau esam nelegalai Gvatemaloje! Savo žemėtas kojas apsiplovėme pas žmones gyvenusius priešais takelį vedantį į Belizą. Katjai teko apsiplauti ne tik blauzdas, bet ir kelnes, mat ji ne tokia aukšta kaip aš 🙂 Reikėjo greitai suktis, nes temti turėjo po mažiau nei dviejų valandų.

Neturėjom maisto, neturėjom Gvatemalos kecalių, neturėjom ir idėjų kur teks praleisti naktį. Patraukėm link Santa Cruz kaimelio centro su viltimi išsikeisti pinigų ir šiek tiek pasipildyti maisto atsargas. Pirmas įspūdis apie šio kaimelio žmones mus baugino – pašiepiantys ir nedraugiški žvilgsniai, kai kurie piliečiai slinko pro mus su doze alkoholio arba narkotiku… Kaimelyje susiradom pinigų keitiką, kuris mums iškeitė kelis JAV dolerius. Nieko nelaukdami atakavom vieną parduotuvėlę-kioską ir pirkom viską kas valgoma… Šį kartą tarp mūsų su Katja ilgų diskusijų ką pirkti nebuvo:
– Imam pomidorus?
– Žinoma. Keturis.
– Keturis? Geriau šešis.
– Ok, tinka. Kaip dėl obuolių? Keturis?
– Aha. užteks. Prigriebiam ir morką?
– Jo, bet ne vieną o dvi.
– O! Žiūrėk, jie turi šoko-krispus.
– Imam, imam. Ar duonos turit? Ne? Gaila, duokit dar agurką…

Buvom alkani kaip vilkai, o pardavėjai atrodo sunkiai gaudėsi ko mums reikia ir ko nereikia, nes mūsų akys skanavo viską kas buvo lentynose. Prie kiosko priėjo ir jauna vietinė porelė:
– Iš kur keliaujat? – paklausė vyras.
– Iš Belizo…
– Jo… Belize jie viską ten turi, net juodukus… – labai menkinančiai nuskambėjo jo žodžiai. Tai mus dar labiau atitolino nuo noro pažinti šio kaimelio žmones.

Apsipirkę nusprendėm žingsniuoti tolyn į Santa Cruz galą. Visą kelią mus lydėjo nedraugiški žvilgsniai. Jautėm, kad šitas kaimas yra sugadintas pinigų. Mat čia daug beliziečių ateina pigiau apsiprekinti. Net nesitikėjom, kad kaimelis tęsis daugiau nei kilometrą. Netoli pabaigos mums ir vėl teko basomis bristi patvinusią upę, kuri skersai plovė pagrindinę gatvę. Po tokių dienos vargų kitaip šis kaimelis atsisveikinti turbūt negalėjo…

Nakvynės bandėm prašytis viename neturtingame pakelės namuke. Jie gyveno kalvos apačioje, todėl visa kiemo žolė buvo permirkus ir klampi. Šie žmonės mums pasiūlė kilti keliu į kalną ir užklausti ten esančių gyventojų. Jau pradėjo temti ir ilgai nakvynės paieškai nebeturėjom visai laiko. Laimei, užkilę į pusę kalvos, abiejose kelio pusėse pastebėjom vartelius į žalius laukus, kur paprastai ganosi karvės. Varteliai neturėjo spynų. Palaukėm kol mus aplenks keliu ėjęs kaimo berniukas, atsidarėm parūdijusius vartus ir įsmukom į aukštą žolę. Už keliasdešimt metrų radom daugiau mažiau apyligę vietą, kur ir įsikūrėm. Po dešimties minučių jau buvo visiškai tamsu. Su paskutinėmis vandens atsargomis nusiplovėm kaimelyje pirktus vaisius bei daržoves ir garžiai viską sugraužėm.

Visai netoli palapinės išgirdom besiganantį arklį. Tada kiek suabejojau ar gerai uždariau vartelius. Kažkaip nesinorėjo, kad dėl mūsų kaltės, pro pravirus vartus pabėgtų tas arklys. Ryžausi eiti ir patikrinti vartelių stabilumą. Likus vos dešimčiai metrų iki tvoros, išgirdau žingsnius – kažkas kilo keliu į kalną vos už dešimties metrų nuo manęs kitoje tvoros pusėje. Buvo geroka prieblanda, todėl nei aš galėjau įmatyti tą žmogų, nei jis manęs. Tik girdėjom vienas kitą. Aš apsimečiau besąs savas ir vietoje vartelių ėmiau bristi per žolę nuokalnės kryptimi taip, kad anas žmogelis pagalvotų, jog aš ieškau savo arklio ar šiaip blūdinėju po savo lauką. Į palapinę sugrįžau suvaikščiojęs didelį lanką ir nepatikrinęs vartelių.

Miegan smigom kaip akmenys į vandenį. Po sunkios varginančios purvo dienos miegojom kaip lėliukai… Tiesa, naktį lijo, todėl ryte į plastmasines dėžutes prisirinkom pakankamai geriamo vandens pirmai dienos pusei…