Pakeliui pas Archimedą (birželio 7-10)

Karakase sutiktas lietuvis Rimas mus pakvietė nukeliauti ir kelias dienas nemokamai pasibūti jam priklausančioje posadoje (Venesueloje taip vadinami nebrangūs nakvynės namai) Sucre provincijos pusiasalyje. Į ten ir nusitaikėme.

Iš Karakaso išsigavom su autobusu iki Caucagua miestelio už 50 km. Bevažiuojant mus prašnekino super kalbi Christine – moteris kurios tėvai lenkai, tačiau kai turėjo du metukus, visa šeima emigravo į Venesuelą. Tad ji daugiau venesualietė, nei lenkė. Pasikvietė susitikti, jei kada nors mes ir vėl atvažiuotume į Karakasą.

Caucagua miestelyje sėdom į mikroautobusą, važiuojantį apie 10 km mūsų reikiamu greitkeliu. Tai maršrutas į Tapipa kaimelį. Pakeliui į Tapipą autobusas užsuko į 3-4 kitus kaimus. Jautėmės kaip Afrikoje. Gyvenvietės atrodė skurdžios, žmonės tamsiai šokoladiniai, nesiprausę. Daug veiksmo tuose kaimeliuose atrodo nevyksta – visi tik gatvėje sėdi, rymoja ir tiek.

Pasirodo buvo net du kaimai tuo pačiu pavadinimu tame greitkelyje. Vairuotojas pirmoje Tapipoje išlaipino paskutinį keleivį, o mums liepė palaukti, nes pažadėjo nuvežti toliau. Nesupratome kodėl jis toks paslaugus. Pasirodo autobusų garažas buvo kitoje Tapipoje, 3 kilometrais toliau. Paleido jis mus mažoje sankryžoje tarp džiunglių. Nelabai jauki vieta dviems užsieniečiams, bet ką darysi. Norėjom susimokėti už kelionę, bet, mūsų nuostabai, vairuotojas atsisakė imti iš mūsų pinigus. Na ką gi, mes nesipriešinom.

Kitoje kelio pusėje du vyrukai tempė didelį rastą. Pasilabinom. Na, kad draugiški atrodytume. Netrukus sustojo tralas, kuris važinėja po visą šalį ir tampo sudaužytas mašinas. Kelionė su juo užtruko kelias valandas. Vairuotojas mus pakvietė papietauti į pakelės restoraną, kuriame sustoja visi pro šalį riedantys furistai. Mums, vegetarams, nebuvo labai iš ko rinktis. Tradiciškai užsisakėme baltymų ir vitaminų kombinaciją – ryžių su pupomis ir salotomis. Rytinėje Venesuelos dalyje pupas valgo su cukrumi, tad nenuskriaudė ir mūsų – gavom ryžius su pussaldžiomis pupomis. Skonis buvo labai naujas, bet pakenčiamas.

Mus paleido prieš pat Barcelonos didmiestį. Reikėjo kažkaip nusiguti į kitą galą. Sustojo mokytojas su byrančiu pikapu. Pavežė šiek tiek miesto apvažiavimu ir paleido autobusų stotelėje. Įdavė į rankas 5000 bolivarų (˜3.50 Lt) ir liepė sėsti į autobusą iki Puerto La Cruz, kuris yra miesto rytuose. Ten galėsim tęsti kelionę.

Autobusai važiavo pro šalį, tačiau pilnut pilnutėliai su keleiviais kabančiais lauke. Mums su kuprinėmis įsigrūsti buvo be šansų. Bandėm tranzuoti. Viena mergina pro mašinos langą mums šaukė „Nebūkit čia! Jus apvogs! Apvogs! Apvogs!”. Įdomu. Ryte susipažinome su svetinga lenke autobuse. Paskui mikruškės vairuotojas nenorėjo iš mūsų imti pinigų už kelionę. Pirmasis dienos vairuotojas mus pavaišino pietumis, o sustojęs mokytojas mums dave 5000 bolivarų transportui. Kas gi mūsų laukia dienos pabaigoje?

Priešais stotelę buvo ugniagesių būstinė. Prašėm leidimo pasistatyti palapinę jų teritorijoje. Atsakingas pareigūnas nenorėjo mums tokiu būdu pagelbėti, bet pažadėjo surasti mašiną iki Puerto La Cruz. Laukėm laukėm, bet pažadai nesipildė. Pastebėjom, kad pravažiuojantys autobusai kiek aptuštėjo. Šokom į vieną iš jų… Pagaliau atsibeldėm į Puerto La Cruz. Nebuvo daug laiko ieškoti kelio tranzavimui. Temo. Reikėjo apsistoti čia, arba su autobusu važiuoti iki Kumanos (Cumana), kurioje yra keltas į mūsų norimą pusiasalį. Užklausėm kur čia pigesnius nakvynės namus radus. Mums nupasakojo, kad už keletos kvartalų yra vienas hostelis, tačiau su kuprinėmis ta kryptimi eiti nerekomendavo. Autobusų stotis buvo už kampo. Joje keleivius jau rinko autobusas į Kumaną. Apsispręsti buvo lengva…

Atstumas iki Kumanos gal 80 km, tačiau kelionė užtruko net dvi valandas – vinguriavom per kalnus. Malonumas kainavo 10000 bolivarų (7 Lt). Autobusas nebuvo naujausios laidos, tačiau labai prabangus ir su oro kondicionieriumi. Be to, kiekvienas keleivis turėjo platų fotelį, kuris išsiskleisdavo į lovą. Su tokiais patogumais ten telpa gal tik 20-25 žmonių, bet užtat gali kaip karalius išsidrėbti ir pasiilsėti.

Į Kumaną atidundėjom apie devynias vakaro. Laimei, netoli stoties buvo mylėtojams skirtas viešbutukas „El Terminal”. Sargas mus pasitiko su bloga žinia: „Nėra vietų”. Ėmėm dėrėtis: „Gal turit kokį kampą kur galėtume ištiesti savo miegmaišius? Ir rytoj anksti ryte iškeliausim.”. Bingo! Vyrukas turėjo ką pasiūlyti. Už 15000 bolivarų (10 Lt) gavom kambarį su keliais lagaminais. Ten nebuvo nei langų, nei lemputės duše su tualetu, nei ventiliatoriaus. Žodžiu, tikras šiltnamis. Šeimininkas paprašė mus iš ten išsikraustyti 6-tą ryto. No problem. Buvom laimingi, kad pavyko saugiai ir pigiai pernakvoti, o visa kita – no problem.

Ryte ko gero sėdom į vieną iš pirmųjų keltų į Manicuare kaimelį, kuris jau buvo kitoje vandens pusėje. Tas visas Sucre provincijos pusiasalis atrodo kaip „T” raidė. Vakarinė dalis – tikras dezertas: smėlis, kaktusai ir ištisus metus nė lašo lietaus. Tuo tarpu kita to regiono pusė vadinama Paria pusiasaliu ir turi kalnus bei vešlias džiungles. Nors atstumas tik 100-150 kilometrų, tačiau skirtumas tarp šių regionų kaip tarp juodo ir balto.

 

 

 

Iš Manicuare kaimelio veda asfaltuotas kelias į Arają (Araya). Porą kilometrų prieš Arają yra maža sankryža, kurioje prasideda 8 km sausas žvyrkelis iki Punta Arenas žvejų kaimelio. Būtent čia ir yra įsikūrusi Archimedo posada (Posada de Arquimedes), į kurią mus pakvietė Rimas. Posadoje gyvena Archimedas – 59-nerių vyras, kuris daug žino apie gyvūnus, šalies istoriją ir kitus dalykus.

Kai dar aš nebuvau gimęs, jis visą dešimtmetį gyveno Gran Sabana džiunglėse (Venesuelos pietuose prie pat Brazilijos sienos). Gyveno vienas, mezgė kontaktus su indėnais. Artimiausias kaimelis El Pauji buvo apgyvendintas hipių iš Brazilijos. Archimedas savo laukinį gyvenimą pabaigė kai į kaimą atkeliavo civilizacija – asfaltuotas kelias. Dabar gyvena toje posadoje Punta Arenas kaime. Atvykę keliautojai gali ilsėtis originaliai paruoštuose kambariuose. Atrodo beveik kaip modernus Robinzono Kruzo būstas. Gal pradžioje visa ta sausuma, kaktusai ir karšta saulė neatrodo labai viliojančiai, tačiau pabuvus toje aplinkoje kelias dienas – net ir mums pradėjo patikti. Tikrai keista, mistinė ir įdomi vietovė.

Beje, Archimedas turi savo senovine spausdinimo mašinėle surinktus rankraščius 5-7 knygoms. Vienos jų – grožinė literatūra, kitos – įvairūs tyrinėjimai: pasaulio kaukių istorija, Paria pusiasalio fauna ir flora ir kt. Didžiausia jo svajonė – išspausdinti savo knygas. Pinigai jam nerūpi, svarbiausia – žiniomis pasidalinti su kitais.

Pirmą dieną pas Archimedą lankėsi jo draugas su žmona, kuris turistiniame regione Falcon turi viešbutį. Su šia porele turėjome progos pasivėžinti po apylinkes. Araja miestelyje aplankėme druskos ežerą, iš kurio yra kasama ir gaminama visų vartojama druska. Firma tą druską kasa jau 30 metų. Iš arti pažiūrėjus atrodo kyg po vandeniu būtų smėlis, tačiau įmerkus ranką pajunti koks kietas vis tik yra tas druskingas dugnas. Bet koks daiktas tame vandenyje apsitraukia kieta druska. Lanksčios virvės gabalas po kiek laiko sustandės į neperliankiamą lazdą. Vyrai savo ekskavatorius plauna ir alyva tepa kiekvieną dieną.

Arajoje yra daili pilis pastatyta prieš 400 metų. Tiesa, ten iš tos pilies nedaug kas ir likę. Tik beskylančios sienos. Tačiau tas statinys vis tiek įspūdingai atrodė.

Pas Archimedą gyveno du šunėkai: vienas hipis, o kitas daug maž normalus. Tas hipis tai pastoviai mus iki pliažo sekdavo. Kai jam atsibosdavo laukti kol prisipliuškensime, atsistodavo ir patraukdavo savo keliais. Lygiai taip pat jis mus nusekė ir tą rytą kai atsisveikinome su Archimedu. Šuo-hipis mus iki kelio palydėjo ir kantriai laukė kol kas nors mus paims. Susiradęs šešėlį vis mus stebėjo. Per valandą vos 2 mašinos pravažiavo. Pirmoji gal pamanė, kad šuo yra mūsų ir neišdrįso sustoti, užtat mus paėmė antroji. Hipis gal nelabai suprato, jog išvažiuojam… Stovėjo vidury kelio kol dingom iš akiračio. Atia, hipi! Pamojavom jam ir tęsėm savo kelionę Venesueloje.