Neįveikta kelionė į Gvatemalą (rugpjūčio 26)

Šeštadienį ryte Barranco kaimelyje atsikėlėm anksti, kaip kad dar niekada nebuvom darę – ketvirtą valandą ryto. Kadangi per dieną norėjom pasiekti Gvatemalą, nusprendėm padaryti išimtį ir iš bene vieno piečiausiai esančių Belizo kaimelių išsigauti su autobusu šešta ryto. Žmonės autobuse atrodė linksmi ir draugiški, vienas su kitu bendrauja ir dalinasi naujienomis. Važiavimą šiuo autobusu lyginome su autobusu, kurį kartais naudodavome keliauti iš Copper Banko į Corozal miestelį. Nors Copper Banke gyvena gal 500 žmonių, tačiau rytiniame autobuse jie vienas į kitą nenorėjo žiūrėti, jau nekalbant apie pasisveikinimą… Tačiau apie Copper Banką pasistengsiu parašyti atskirą istoriją, kur atskleisiu šio kaimelio nedraugiškų žmonių paslaptį.

Su autobusu nusigavom iki pagrindinio greitkelio, kur tęsėm tranzavimą. Ryte visą dieną graužėm korn-fleiksus, nes nebuvo kada išsivirti ką nors stipresnio. Ar čia dėl šeštadienio, ar dėl to, kad buvo septinta-aštunta valanda ryto, mašinos pasirodydavo vos kartą į penkioliką minučių. Nelabai norėjo jos mus pavežti, todėl korn-fleiksus ryjom geras dvi valandas. Katja kažką skaitė, o aš nagrinėjau pakelės augalus. Ir žinot ką? viena žolė, kuri iš šalies atrodo kaip likusios, prie mano akių ėmė ir vieną po kito nuleido savo mažas šakeles su lapeliais. Negalėjau tuom patikėti. Pasikviečiau Katją, paklibinom kitą panašią žolę, o ta irgi kai gyvis, paėmė ir turbūt iš išgąsčio nulenkė savo lapus 45° žemyn. Po pertraukos tie lapeliai ir vėl drąsiai stiebėsi į viršų… Labai įdomiai čia mus pasitiko gamta…

Pagaliau pralaužę ledus, šiaip ne taip nusigavom ant tiesiosios link Gvatemalos. Nuo greitkelio, iš kurio išsukom, iki sienos tebuvo turbūt apie 40km. Iki Mafredi kaimelio pavežė keturi jauni savanoriai mokytojai iš JAV. Jie Punta Gorda miestelyje mokė tiek pradinukus, tiek vyresnių klasių moksleivius. Jaunuoliai keliavo vieno pažįstamo majaus dukterėčios sužadėtuvių šventę.

Pasivėžinę dar keletą kilometrų sutikome iki sienos keliaujantį gvatemalietį su sūnumi, kuris Belize gyvena jau šešioliką metų. Jis turėjo į Gvatemalą nusigauti šiandien, o sugrįžti kitą dieną, nes pirmadienį ir vėl laukė darbas statybose. Jie keliavo kaip ir mes – pakeleivingomis mašinomis, o kai jų nebuvo – pėsčiomis. Vienoje atkarpoje nusprendėme pailsėti, todėl nuo jų atsiskyrėm. Netrukus sustojo baltaodė moteris, greičiausiai amerikietė, su pikapu ant kurio buvo užklijuotas vieno nakvynės namų turistams pavadinimas.
– Aš važiuoju vos 1-2 mylias iki San Antonio kaimelio, – painformavo ji mus.
– Tai mums tinka, nieko tokio, vis arčiau bus mūsų tikslo. – įkalbėjom ją mus paįmti.
Čia pat už žvyrkelio posūkio pamatėme gvatemalietį su sūnumi.
– Šitie žmonės irgi mūsų kryptimi keliauja… – bandžiau užuominomis priversti ją paimti ir juos. Deja, vietoje padarydama gerą darbą ji tik murmtelėjo:
– Oj, aš negaliu čia visų iš eilės surinkinėti, kitaip mano mašina bus kaip autobusas.

Mes nekaip jautėmės pravažiuodami mūsų naujus draugus, bet laimei mus išlaipino vos po puskilometrio nuo jų – San Antonio kaimelyje, kur jie ir vėl mus pasivijo. Visi drauge ėjom per kalnuotą ir neblogai išvystytą gyvenvietę. Jos gale tiltelis vedė per sraunią 10 metrų pločio skaidraus vandens upelį… Katja kalbėjosi su gvatemaliečiu, o aš eidamas per tiltelį įsistebeilijau į vandenyje besipliuškenusius kaimo vaikus. Dvi dienas neturėjom galimybės palįsti po dušu, todėl man seilės pradėjo varvėti – kaip mes galim eiti pro šalį tokios nuostabios vietos išsimaudymui!? Katją tuč tuojau įkalbėjau trumpam pasilikti ir atsigaivinti idealioje vietoje maudynėms. Greit pasižvalgėm aplinkui ir nedvejodami nusprendėm čia išsivirti valgyt bei išsidžiovinti nuo praeitos nakties šlapią palapinę.

Jautėmės kaip rojuj – pasidarėm ryžių su pupom ir sardinių konservais. Pastarieji buvo pomidorų padaže su aštriaisiais pipirais 🙂 Be to, pasiruošėm ir saldžių ryžių košę su džiovintomis slyvomis vakarienei. Prieš pietaujant pliuškenomės upėje, kurios dugnas buvo nuklotas ploščiais akmenimis. Aš tikrai negalėjau įsivaizduoti idealesnės galimybės išsimaudyti. Gal kiek įdomu buvo persirenginėti maudymkes ant tiltelio mus stebint krūvai vaikų, tačiau sugebėjom ir tai…

Po dviejų valandų poilsio su gardžiais pietumis, apie pirmą valandą dienos tęsėm kelionę į Jalacte (tariasi „Chalacte”) kaimą, iš kurio perėjus miško takeliu ir perbridus upelį galima patekti į Gvatemalą. Iki tos vietos buvo likę gal mažiau nei 20km, tačiau mašinos šiais keliais praktiškai nevažinėja. Vietiniai mus vis informuodavo „tuoj bus autobusas”, o kai vienas pravažiuodavo – „tuoj bus kitas”. Mums tekdavo kiekvieną kartą atsikirsti, kad keliaujame tranzuodami, paliekant jų veiduose klausiamą žvilgsnį „kodėl?”. Dėl viešo transporto, tai tiesa, iš Punta Gordos kasdieną važiuoja 3-4 pilnutėliai autobusai į Jalactę. Iš to galima spręsti apie eismo tirštumą per neoficialų sienos perėjimą link kurio artėjome ir mes.

Iš San Antonio buvom pavežti iki vieną po kito esančių kaimelių, daugiausia apgyvendintų majais (indėnų tipo). Likus turbūt 6 kilometrams iki Jalacte, strigome Pueblo Viejo (tariasi „vijecho”) kaimelyje, kuriame pralaukus 2 valandas pravažiavo vos vienas mašiniukas, kuris mus arogantiškai aplenkė… Pagalvojom, kad į Gvatemalą nusigauti pavakary būtų nelabai jauku, todėl palapinę pasistatėme šalia vienos šeimynėlės vištų gardo. Pasistengsime gerai išsimiegoti ir iš pat ryto šturmuoti Gvatemalą.