Meksika: pinigai, maistas, transportas, žmonės

Meksikoje tikra lietuviška vasara, dienos metu minimum +30C, naktį, laimei, kiek atvėsta. Mūsų pėdos nuo sandalų įdegusios dryžuotai. Mano barzda – blondėja, rankos ir kojos – šokoladinės, o Katja, kaip ji pati pasivadino, kukurūzinė.

Visą laiką rašau dienoraščius, tad šį kartą būsiu kiek kitoks ir paporinsiu krūvelę pastebėjimų ir informacijos apie Meksiką, kokią pamatėme Yucatano pusiasalio šiaurėje (šalies pietuose).

Pinigai

Valiuta čia paprasta – Meksikos pesas. Miestuose nesunku surasti bankomatus arba valiutos keityklą, kurioje keičia ir dolerius, ir eurą. Už vieną dolerį šiuo metu (2006 m. žiemą) galima gauti apie 10.2 pesų. Grubiai tariant santykis yra 1:10. Eurą superka po 11.6, o kartais ir daugiau. Litais būtu apie 3 Lt už 10 pesų.

Taigi, pinigas gana stiprus. Pesų monetos visai malonios. Didžiausias metalinis nominalas – 10 pesų, o paskui jau prasideda banknotai (20, 50, 100 ir t.t.). Už kelis pesus galima nusipirkti ir duonos kriaukšlelį, ir bananų kilogramą ir žuvies skardinę.

Kaip jau kažkada minėjau, kainos Meksikoje rašomos su pas mus vadinamu dolerio ženklu – „$”. Vienas vietinis aiškino, kad tai ženklas reiškiantis pinigą. Kol kas nesupratom, ar tai JAV poveikis Meksikai, ar atvirkščiai.

Yucatan pusiasalis

Meksika didelė, apie 100 mln. gyventojų. Šalyje yra 31 valstija (provincija) ir Mexico federalinis distriktas (kitaip tariant Mexico City). Kiek žmonės pasakoja, visos jos skirtingos tiek kalba, tiek maistu, tiek kitomis tradicijomis. Meksikiečiai nesijaučia kaip vieninga šalis. Jie labiau prisiriša prie valstijos ir save vadina, pavyzdžiui jukatekais (Yucatan valstijoje), tabaskais (Tabasco valst.) ir pan.

Yucatano pusiasalis su 4-iomis Meksikos valstijomis ilgą laiką buvo izoliuotas nuo likusios Meksikos, nes per skiriančius kalnus nebuvo padorių kelių automobiliams. Dėl šios priežasties pusiasalis buvo paveiktas europiečių, ypač prancūzų, kurie atplaukdavo į uostus. Ne veltui viena iš tradicinių duonų vadinasi „Frances”. Tai minkštas baltas trumpas ir pailgas batono gabalas su praplatėjimu per vidurį kiek kitokiu skoniu nei tikrasis prancūziškas batonas. Vieno Frances kaina didmiestyje – 2-3 pesai (0.60-0.90 Lt).

Net iš kelių žmonių girdėjom, kad Yucatano šiaurė yra vienas sugiausių regionų šalyje. Na, mums ten kol kas irgi nieko blogo nenutiko, o kaip seksis likusioje šalies dalyje matysim vėliau.

Maistas

Standartinė duona prie bet kokio patiekalo – tortilla (tariasi „tortilja”). Tai gal 15 cm skersmens ploni blyneliai pagaminti iš kukurūzų miltų. 1 kg (apie 50 vnt.) kainuoja 7 pesai (apie 2 Lt). Sudžiovintos tortiljos patampa tostadomis. Meksikiečiai juokauja, jei prie maisto nėra tortiljų, tai nemoka valgyti. Įdomu tai, jog Ispanijoje tortiljomis vadinama kiaušinienė su bulvėmis.

Kelionės metu daug valgome bananų, mandarinų ir apelsinų (ispaniškai naranja, tariasi „narancha”). Bananų kilogramas supermarketuose kainuoja 5-7 pesai (1.50-2.20 Lt), kaimeliuose kiek brangiau. Naranjos būna dviejų tipų. Naranja dulcia (saldūs) panašūs į ispaniškus apelsinus, tik daug saldesni. Tuo tarpu naranja agria (rūgštūs) paprastai valgyti visai negardu, ir juos geriausia naudoti maisto gaminimui. Atskirti naranja dulcia nuo agrios mums kol kas yra gan sudėtinga. Kaip aiškino meksikiečiai, dulcia žievelė yra tolygesnė ir dailesnė. Pamenu, pirmosiomis dienomis Meksikoje naranjas pirkome supermarketuose (2-4 pesai, 0.60-1.20 Lt, už kilogramą). Tada dar nežinojom apie du tipus. Laimei, užtaikėme paimti saldaus tipo. Kiek vėliau viename kaime pamatėme apelsino medį. Prisiskabėm maišą vaisių, atsisėdom prie tvenkinėlio ir manėm skaniai sau užkąsim. Užtaikėm ant agrios. Burnos susitraukė, o visus likusius apelsinus išmetėm. Bandėm spėlioti kame čia reikalas. Galvojom gal jie pernokę, ar šiaip laukiniai.

Mandarinai šioje šalyje dideli, ir jie paprastai daug rūgštesni už naranjas dulcias (Lietuvoje mandarinai man visuomet saldesni už apelsinus). Šių vaisių kilogramas parduotuvėse kainuoja nuo 4-5 pesų (1.20-1.50 Lt).

Kitos vaisių, daržovių ir kitų produktų kainos didmiesčių supermarketuose 2006 m. žiemą:
1 kg obuolių/kriaušių (importuoja iš JAV) – ~17 pesų (~5 Lt)
1 kg pomidorų – irgi apie 17 pesų
Greipfrutai (gan saldūs) – 4-5 pesai (1.20-1.50 Lt)
1 didelis svogūnas kaime – 1.5-2 pesai (0.45-0.60 Lt)
1 litras vaisinio jogurto – 17-20 pesų (~5-6 Lt)
1 litras pieno apie 2.5-3.0 Lt.
1 kg bulvių – ~14 pesų (4.20 Lt)
1 kg sųrio – nuo 15 Lt
1 kg ryžių – nuo 2.5 Lt

Tiesa, mano mėgiamas dalykas parduotuvėse – nemokami maišeliai pirkiniams susikrauti. Keliaujant, karts nuo karto prisireikia atnaujinti maišelius, tada būna pretekstas eiti į parduotuvę.

Maisto gaminimui labai dažnai naudojam žemės riešutus tačiau visuomet kankinamės kol juos surandam nusipirkti. Visose zabigalavkose galima gauti mažą maišelį riešutų su druska ir čili. Riešutų be prieskonių mažuose kaimeliuose surasti yra be šansų. Cancune vienoje didelėje parduotuvėje gavom išlukštentų riešutų be druskos už 9 Lt/kg. Bet tai buvo vienintelis kartas kai mums taip pasisekė. Meridoje vienoje parduotuvėje radom neišlukštentų kepintų riešutų už 10 Lt/kg, o dar kitoje vietoje užsipirkom dar pigesnių nelukštentų – po 5 Lt/kg. Tik paskui labai nuobodu visą valandą lukštenti tą kilogramą.

Gėrimai

Jau kažkada rašiau, kad 1 litro vandens butelys kainuoja nuo 2 Lt. Tačiau Meridoje sužinojom, kad žmonių namuose papuliarūs 20 litrų geriamo vandens kanistro pakeitimas kainuoja vos 17 pesų (~5 Lt). Priminsiu, vandens iš krano gerti nepataria net patys meksikiečiai!

Antrasis Meksikos vanduo – Coca Cola. Mes patys šio gėrimo nė karto nepirkom (todėl kainos nežinau), tačiau jei esame pakviesti į svečius, tai pirmas klausimas visuomet yra „nori refresko? koka?”. Coca cola – standartinis gėrimas. Jo rasi visuose namuose. Tiesą pasakius, iki šiol net neteko matyti Fantos ar Spraito logotipų, vien Coca Cola. Pirmą kartą kai buvom pasiūlyti „kokos”, Katja pamanė, kad jie siūlo kokoso riešutą, nes dieną prieš karštą dieną kaip tik gaivinomės šio vaisiaus pienu. 🙂

Alus ir tekila – kiti du gėrimai kuriais esam siūlomi pasivaišinti. Apie juos kol kas dar daug nežihnom, tik tiek, kad tekilą geria, aišku, tradiciškai – su cintrina ir druska, o alus čia kaip alus. Pastarojo 6 mažų skardinių paketas kainuoja apie 50 pesų (15 Lt)

Transportas ir automobiliai

Transportas šioje šalyje varomas, kaip ir visame pasaulyje – benzinu. Šios iškasenos litras 2006 žiemą kainavo apie 6.5 pesų (~2 Lt). Yucatan provincijos sostinėje Meridoje skaitėm nemokamą žurnaliuką turistams – „Yucatan today” („Jukatanas šiandien”) ir jame buvo paminėta, kad benzinas Meksikoje yra gan brangus. Ta informacija ryškiai buvo orientuota amerikiečiams.

Deja, tarpmiestinių autobusų kainų nežinome, nes visuomet tranzuojam. Beje, milijoninėje Meridoje miesto autobusas kainuoja 4.5 pesų (~1.5 Lt).

Daugelyje nemokamų parkingų (prie supermarketų ar tiesiog šalikelėje) stovi parkingo asistentas. Tai vyrukas su raudonu skuduru, kuris tau neva padės prisiparkuoti, arba saugiai išvažiuoti. Kartais juokinga žiūrėti, kaip jie gelbėja vairuotojui beveik tuščioje aikštelėje. Panašius asistentus teko matyti ir Ispanijoje, tik ten jie su švilpukais viską reguliuoja. Savaime suprantama, tie raudonskuduriniai asistentai gyvena iš arbatpinigių.

Jei žmogelis sugalvoja parduoti savo mašiniuką, tai ant automobilio stiklo užklijuoja, arba su dažais išmozoja pinigą simbolizuojantį (dolerio) ženklą „$”.

Kai tranzuojam mašinose ant priekinio stiklo viduryje esančio veidrodėlio labai dažnai kabo rožančius, kryželis, Šv. Marijos atvaizdas ar koks kitas religinis simbolis.

Turbūt kas antras automobilis turi tamsintus stiklus. Užtamsinta būna praktiškai viskas – ir galas, ir šonai. Tamsinamąją plėvelę jie net klijuoja ant priekinio stiklo – apie 15-20cm horizontali plėbelės juosta viršuje ir tokia pati stiklo apačioje. Ne nu, tikrai, kartais atrodo, kad jie kelią mato pro mažą mažą plyšiuką.

Žmonės

Yucatan pusiasalyje nemažai žmonių šneka ir majų kalba. Majai – tai vietiniai žmonės gyvenę dar prieš europiečiams atrandant Amerikos kontinentus. Majų kalba mums visiškai nesuprantama. Pavyzdžiui šiek tiek religinis klausimas „¿Ba´ax jač tu jąjil ku tąsik ki´imak óolal?” reiškia „Kokia yra gyvenimo tiesa, kuri atneša laimę?”.

Kiek pavyko susidurti iki šiol, meksikiečiai yra labai religingi. Daugiausia romos katalikų (apie 89%), šiek tiek protestantų ir gabaliukai kitų religijų. Visuose namuose pasitiks religiniai paveikslėliai, kryžiukai, ar įrėminta nublankusi Jono Pauliaus II-ojo nuotrauka. Kai kurie žmonės gatvėje praeidami ar pravažiuodami bažnyčią net persižiegnoja. Maldos namai, bent jau išorine išvaizda, toli gražu neatrodo tokie prabangūs, kaip Europoje ar Afrikoje. Visos bažnytėlės prašosi atnaujinimo, ar bent jau perdažymo.

Beje, pabandysiu aprašyti kaip Yucatan pusiasalio šiaurėje atrodo eiliniai kaimai. Pačiame gyvenvietės centre visuomet stovi dailiai ir reprezentatyviai atrodantis kaimo merijos pastatas. Šalia jo visuomet būna arba koks skveras, parkelis, ar šiaip žole apaugintas didelis plotas. Žodžiu, centro pražiopsoti tikrai nepavyks. Toliau seka gyventojų namukai, kurie gali būti pastatyti iš plytų (šiek tiek prabangesni), arba pigesnių blokų, arba tiesiog iš medžio konstrukcijų apdengtų palmių lapais. Viskas ten atrodo labai paprastai – koks apelsino medis, keli krūmai, dirvožemis nejaukus – raudonas arba akmenuotas, po sodą malasi vištos, kokia avytė ar kitas gyvūliukas, bei saulutėje drybso vienas arba du apdulkėję šunys. Labai dažnai namukų languose nėra stiklų. Jei namas prabangesnis, tai gal bus koks menkas stiklas, bet būtinai ir grotos. Pro atviras duris visuomet matysis hamakas, kuriame drybsos ir garsiai muzikos klausysis (arba teliką žiūrės) nieko neveikiantis šeimos narys.

Tiek kaimuose, tiek miestuose Katja pastebėjo, jog moterys vaikus paprastai nešioja ant rankų. Kažkaip keista, kad jie nenaudoja vežimėlių ar panašių įtaisų palengvinančių vaiko nešimą. Galėtų bent jau, kaip Afrikoj, nešti per nugarą permestoje medžiagos gabale…