Kodėl nenulėkus iki Peru?

Spalio 20 d., šeštadienį, ilgą laiką leidom kartu su dviem prancūzais – Laurence ir Sebastien, kurie savo ilgos kelionės metu užsuko ir į Cuencą. Kalbėjom su Sebastjanu apie šį bei tą ispaniškai, nes jie angliškai sunkokai kerta, juk prancūzai 🙂 Ir kalba kažkai nukrypo apie 90 dienų leidimą būti Ekvadore. Prancūzų porelė tą leidimą prieš kelias dienas jau prasitęsė (papildomas 90 dienų pratęsia nemokamai), tuo tarpu aš irgi prisiminiau, kad pratęsimus reikės greitai organizuotis ir mums, nes į šalį įvažiavom liepos pabaigoje. Jau prieš porą savaičių ant vonios durų buvau užklijavęs priminimą „Prastęsti vizas!”, tad pamiršti šito reikalo buvo neįmanoma. Įdomumo dėlei atsiverčiau pasą ir pamačiau, kad sieną kirtome liepos 24 dieną. Pasiėmiau iš kišenės kalendoriuką ir ėmiau skaičiuoti dienas. Viskas ir taip buvo aišku – dar turime geras 3-4 dienas, tačiau norėjau būti pasitikrinti save ir skaičiavau. Skaičiavau skaičiavau, ir bac! Kalendorius rodo, kad paskutinė 90-toji diena jau RYTOJ(!), sekmadienį, spalio 21! Šūdas. Perskaičiuoju iš naujo. Blyn, nu gi tiesa, ryt – PASKUTINĖ DIENA.

Ką gi, prancūzai irgi stojo už mus ir lėkėm į policiją klausti ar kas nors iš imigracijos tarnybos dirba savaitgaliais. Atsakymas, savaime suprantama, buvo NE. Pirmadienio laukti kažkaip nesinorėjo, nes prancūzai minėjo, jog Cuencos imigracijos ofiso pareigūnai nėra labai draugiški, ir, be to, už 90 dienų periodo viršyjimą tie plėšikai kiekvieną žmogų baudžia 200 dolerių (500 Lt) bauda. Ar verta rizikuoti? Hm… Gal ne. Man staiga kilo auksinė mintis… „Gal varom pusei dienos į PERU?”, pasiūliau Katjai. Ta šyptelėjo, bet galiausiai supratom, kad tai vienintelis būdas legaliai ir be skausmų prasitęsti mūsų leidimus.

Sekmadienio rytas. 5:45 ryte. Sėdam į autobusą važiuojantį tiesiai iki Ekvadoro-Peru pasienio miestelio pavadinimu Huaquillas (250 km, $6/p). Lygiai vienuoliktą ryto stovėjom priešais Ekvadoro pasienio postą. Vis dar dvejodami ar pasiseks mums ši afera neįžengiant į Peru teritoriją, staiga apsidžiaugėm. Pasirodo į Ekvadorą įvažiuojantiems ir iš jo išvažiuojantiems yra du atskiri langeliai. Jėga. Priėjom prie langelio su užrašu „Salida” („Išvažiavimas”). Be klausimų gavom išvažiavimo antspaudus. Tiesa, ten nelabai panašu į antspaudus, nes įraša į pasą atspausdina elektroniniu būdu, kaip ir Kolumbijoje. 8 žingsniai į kairę ir esam prie langelio „Entrada” („Įvažiavimas”). Paduodam pasus. Pasienietis vartė vartė Katjos pasą ir kiek susimąstė. Matyt, ieškojo Peru antspaudo… Dar kiek pamirksėjo, bet nieko neklausdamas pakišo pasus į elektroninę mašiną kuri sučirškė ir įpaišė mums naują leidimą 90-čiai dienų. VALIO! Ekvadoru galėsime gerėtis iki kitų metų sausio 18-tos! Mums pavyko!

Beje, labai dažnai kertant Lotynų Amerikos sienas tenka pildyti kvailus popiergalius, kuriame reikia įrašyti vardą pavardę, paso duomenis, savo profesiją, pilietybę… Aš 100% tikiu, kad ta info niekam neįdomu, ir tai netgi įrodžiau. Praktiškai visuomet tose mini anketose aš pildau lietuviškai. Ten kur prašo pilietybės, rašau „lietuvis”, ten kur profesijos – rašau „keliautojas”, šalies skiltyje pažymiu „Lietuva”. IR NIEKAM NEĮDOMU KĄ AŠ TEN RAŠAU!!! Katja paskutinį kartą net paso numerio nerašė – ir irgi praėjo 🙂

Taigi, leidimas atnaujintas, tad nusprendėm nugalabyti alkį ir šalia esančiame restoranėlyje sukirtome porciją pupų su ryžiais ir kiaušiniu (2,5 Lt). Nusišluosčiau lūpas ir pakėliau ranką. Po 2 minučių sustojo pikapas su 34 metų architektu Paulu. Jis važiavo tiesiai į Cuencą. Pasisekė! Su Katja mums teko kiek pasiprastinti, nes turėjom įsiterpti ant vienos keleivio sėdynės, nes daugiau jų mažoje kabinoje ir nebuvo. Taip kreivai sedėdami dardėjom geras 5-6 valandas. Pakeliui dar užsukom į Machala mieste esantį šviežutėlį prekybos centrą, dydžiu panašų į Vilniaus Akropolį (be Ermitažo). Mūsų vairuotojas Paulas šitą centrą vadino kažkodėl mažu, teigė jog kituose miestuose yra daug didesnių. Pakeliui į Cuencą užsukom ir į Santa Rosa kaimelį, kuriame mūsų architektas stato vasarnamio kompleksą su baseinu. Ten jis pietavo kartu su savo klientu, o mes tuo tarpu prie baseino žaidėm su Maria, dviejų metukų mergišką. Kartu su ja sukom mažą plastmasinį vandens malūną. Pasemi vandens iš baseino, ir pili į tą plastmasę. Ratukas sukasi ir gražu. Marijai patiko gulėti ant baseino borto, todėl po žaidimo visas jos priekis, užpakalis ir batai buvo šlapi šlapi. Žodžiu, praktiškai visa šlapia. Vėliau sužinojom, kad tėvai jai net nėra paėmę atsarginių rūbų 🙂

Kai atvažiavom į Cuencą, Paulas pasikvietė pas save į namus arbatos su sausainiais. Supažindino su žmona Monika, trim vaikais ir uošve. Klausiau Paulo ar ir Ekvadore jie turi daug anekdotų apie uošves, tai sakė „taip, taip, aišku, kad turim” 🙂 Namas, kurį jis pastatė savo šeimynai – didelis ir erdvus. Tikra architekto lindynė 🙂 Beje, jis gyvena vos keletą kvartalų nuo mūsų namo, o mūsų apylinkėse gyvena ir jo giminės. Po arbatos vakarienei, Paulas mus atgabeno iki pat mūsų namo durų ir pažadėjom būti kontakte. Matysim, ar pavyks 🙂

Augustas & Katja