Kietas juodas riešutėlis

Ar esat kada ragavę ar bent jau matę juodą graikinį riešutą. Jis panašus į rudą graikišką, tik juodas ir siaubingai siaubingai kietas. Mes pirmą kartą apie juos išgirdom prieš metus, kai Katja iš blogo vandens prisirinko bakterijų ir ėmė viduriuoti. Ieškojom priemonių gydyti šitą reikalą natūraliai. Atradom juodojo riešuto miltelių kapsules, kurios būtent padeda kovoti su parazitais žarnyne.

Atvykę į Ekvadorą turguje pagaliau pamatėme šį riešutą gyvai. Nusipirkom mažą maišelį ir galvojom išbandysim dar nematytą riešutą. Prekiautojos mums paaiškino, kad jis atidaromas keliais smūgiais akmeniu arba plaktuku.

Grįžom namo ir bandžiau seną lietuvišką metodą, kuris puikiai veikia graikiniam riešutui – įterpiau tą daiktą tarp durų ir staktos, duris pridariau ir riešutas turėjo pokštelti. Deja, juodasis velnias grasinosi duris aplaužyti, tad šis metodas netiko.

Na ką, pramogai nusipirkom riešutų gliaudytuvą. Sugniaužiau juodą velnią ir štai trakštelėjo! Tik biški ne tas objektas kurio norėjom. Trakštelėjo gliaudytuvas. Nieko. Buvo ko skųstis supermarkete. „O ką jūs laužėt su juo?” klausė ten mūsų. „Riešutą :)”. Grąžino mums pinigus ir ta proga nusipirkom kitą, stipresnį gliaudytuvą. Deja, Katja man neleido būti stipriam ir dabar, todėl susitaikėm su mintimi, jog juodą riešutą teks atidaryti gatvėje su plyta. Svečiavosi pas mus prancūzas Cedric’as, tad su juo pasiėmę saują kietų velnių nusileidom į gatvę. Atidarėm visus riešutus be didelių pastangų, bet nusivylėm, nes ten to minkštymo – vos lašas.

Čia nuotrauka iš arčiau:

Taip kad, nepirkite juodų riešutų, nebent suviduriavot.

Na o pabaigai atsitiktinė fotografija iš virtuvės: