Kelionė pagal intuiciją (sausio 26-28)

Po įspūdingų atostogų Panabos rančoje, atsisveikinę su naujais draugais iškeliavom toliau. Meksikoje galim būti iki 90 dienų, bet jei prireiks, imigracijoje bandysim šį laikotarpį prasitęsti.

Tą ketvirtadienį keliavom į vakarus, Puerto Progreso link. Visą dieną sekėsi būti pavežtiems ne mašinų kabinose, o pikapuose (atvirose bagažinėse). Sėdėjom ir tarp papajų vaisių, ir tarp riebaluotų elektrokabelių su kopėčiomis, bei tarp maišų su pašaru gyvuliams. Kartais mašinos lėkdavo iki 100 km/val. greičiu, todėl turėjom užsidėti šiltesnius rūbus. Tuo metu prisiminiau savo kelionę per Afriką prieš pusantrų metų, kai Zambijoje 10 valandų teko pusiau gulėti atviroje bagažinėje su lagaminais ir lėkti vidutiniškai 110 km/val. greičiu. DEŠIMT valandų! Brr. Tą kartą gerokai sušaliau. Ačiū Dievui, Meksikoje analogiška keionė truko vos keliasdešimt minučių.

Taikėmės į Puerto Progreso uostą, nes norėjom susirasti kokį laivelį plaukiantį į Meksikai priklausančias mažas saleles kiek atokiau nuo žemyno. Vėliau sužinojom, kad tos salos negyvenamos, ir lavai į jas neplaukia. Nuo Panabos iki minėto uosto buvo apie 150 km, todėl vakare planavom apsistoti kokiame nors mažame kaimelyje prieš uostamiestį.

Vienas iš pretendentų buvo Dzilam Bravo – gyvenvientė pačioje pusiaukelėje. Vairuotojas užsiminė, kad pajūriu paėjus kiek atokiau nuo kaimo, yra daug tuščių pliažų ir vietos saugiai pasistatyti palapinę. Buvo anksti, gal 1 val. dienos, bet Katja vis tiek susigundė įsikurti tame kaime. Aš kiek laužiausi, nes mane dirgino jausmas, kad turime keliauti toliau. Negerų nuotaikų apie tuos pliažus tikrai neturėjau, bet kažkas traukė mane tranzuoti.

Galų gale Katja ėmė viršų ir pasileidom žingsniuoti per pajūrį į negyvenamas vietas. Buvo siaubingai vėjuota, visas gražusis smėliukas buvo nuklotas dvokiančiomis žaliomis jūros išmatomis. Vėjuotame karštyje su sunkiomis kuprinėmis ėjome gal apie 1-2 kilometrus. Radome net didelę gražią kriauklę, kuri per skylę transliuoja jūros ošimą. Šalia pliažų praėjome daug menkomis tvoromis apribotų teritorijų su įvairiais pastatėliais nuniokotais uragano praeitą rudenį. Žodžiu, vaizdelis nebuvo labai vaišingas ir kviečiantis, ko pasekoje mano intuicija ėmė viršų ir sugrįžome atgal į kelią. Dienos gale supratome, kodėl tai buvo teisingas sprendimas.

Dar 60km ir atsidūrėme 6km prieš Puerto Prgresą, mažame Chicxulub (tariasi „čikšulub”) kurorte. Nakvynės vietą turėjome surasti kuo greičiau, nes buvo likę vos daugiau nei pusvalandis iki sutemimo. Mus atvežęs vairuotojas pasiūlė užsukti į policijos komisariatą ir ten paklausti kur galėtume pasistatyti palapinę. Komisaro ofise nebuvo, bet sekretorė paskambino į mobilų ir išaiškinus situaciją, kad neva du turistai ieško vietos palapinei, užklausė ką su mumis daryti. Policijos šefas leido eiti į pajūrį (už 300 m) ir ten kur nors tarp žvejų valčių įsikurti. O jei naktį mus trukdytų policininkai, turim tiesiog paminėti, kad vietą okupavom komisaro vardu.

Pajūris buvo labai vėjuotas. Vėjas tiesiog ošė. Mes apžiūrėjom vieną vietelę, kitą, ir šalimais pamatėm trijų aukštų namą su nuostabia pievele priešais pirmo aukšto langus. Tučtuojau pabeldėm į to buto duris ir užklausėm ar jie neprieštarautų jei įsikurtume priešais jų langus. Duris atidarė elegantiška moteriškė su dviem kriokiančiais pudeliukais. Ji buvo nieko prieš mūsų užmojus, beliko sulaukti jos vyro pritarimo. Pastarasis, nepaisant Katjos pastangų kalbėti ispaniškai, prabilo angliškai ir pakvietė kartu nueiti pas pastatų adiministratorių iš kurio irgi gavome pritarimą. Visoms pusėms žodiškai sutarus, mūsų naujasis kaimynas prisistatė:
– Aš esu Jorge (tariasi „Chorche”), mano žmona – Patricija, o šuniukų vardai – Lukas ir Bernardo. Nepykite, bet toje pievelėje mūsų gyvūnėliai kartais pašlapindavo.

Palapinę statyti nebuvo lengva, nes ją siaubingai blaškė vėjas. Į vidų greit sumetėm kuprines, tačiau kitas šonas vis tiek buvo draskomas vėjo. Katja pasiūlė palapinė sutvirtinti batų raišteliais ir akmenimis iš pliažo. Taip ir padarėm.

Miego nesinorėjo, tad rašem pasakojimus ir valgėm dienos kelionėje sutižusius vaisius. Lauke buvo ganėtinai vėsu, tačiau palapinė puikiausiai saugojo nuo vėjo ir buvo gan tvanku.

Po kokios valandėlės kaimynei Patricijai mūsų pagailo ir atnešė du užklotus. Miegmaišiai, kuriuos turime, ir taip jau šilti, tad tie užklotai puikiai atstojo pagalves. Dar po akimirkos geroji fėja nedrąsiai paklausė ar nenorėtume arbatos. Tokiose situacijose stengiamės nesikuklinti ir pasiūlymą priėmėm.

Buvom pakviesti į vidų. Sako, kad draugystė prasideda nuo butelio, bet mes ją pradėjome nuo karštos arbatos su gardžiais sausainiais ir graikiškais riešutais. Pas Jorge ir Patriciją pirmą vakarą sėdėjom iki vidurnakčio. Prieš einant miegoti, jie leido mums pasistatyti palapinę jų balkonėlyje be turėklų. Bnt dabar vargšė palapinė šiek tiek atsigavo nuo agresyvaus vėjo.

Per dvi dienas praleistas su Jorge ir Patricija dalinomės savo gyvenimo istorijomis. Jie abu pirmą kartą vedė būdami labai jauni – ji 18-os, jis 21-rių metų. Jorges žmona pagimdė 2 dukteris ir mirė kai jam buvo 29 metai. Tuo tarpu Patricija su pirmuoju sutuoktiniu išlaikė sūnų ir jos vyras taip pat atsisveikino su pasauliu. Kai ji susipažino su Jorge, jie viens kitam atsivėrė, kad kol kas apie naujus santykius net nesvajoja. Tačiau.. labai greitai jie sumainė žiedus ir susilaukė dukrelės.

Jorge turi keturis diplomus: verslo ir administravimo teisės, informatikos ir daugiau nebepamenu. Dabar jam 59-eri, ir per visą gyvenimą tiek daug dirbo, kad dabar nusprendė mėgautis gyvenimu, groti gitara ir įsikurti prie jūros. Jis dirbo įvairius darbus.  Prieš šešerius metus net buvo turizmo ministras devyniems (iš 32) Meksikos regionams.

Patricija yra gyvenimo menininkė. Įvairiose mokyklose mokėsi madų meno, pastatų ir kitokių galų dizaino. Gyvendama prie jūros ji renka didesnes kriaukles ir iš jų gamina įvairias religines figūrėles, bei dekoruoja visus buto užkampius. Vieną dieną Patricija Katjai pąiškino įdomų metodą, kurio pagalba galima labai paprastai sugeneruoti daug idėjų logotipo ar plakato kūrybai bet kokia tema. Katja po pamokos atrodė labai laiminga. Jei bus laiko, tą metodą pąiškinsime ir jums.

Jorge ir Patricija gyvenime daug keliavo ir yra labai atviri naujai sutiktiems žmonėms. Į tą butą prie jūros jie atsikraustė prieš 6 mėnesius, dukrai palikdami didelį namą Pueblo provincijoje (centrinė Meksika). Dabar Jorge nori parduoti savo rančą ir Yucatan regiono pajūryje nusipirkti namą. Kaip supratau, tai nutiks labai greitai.

Šeimynėlė atrodo siaubingai laiminga.
– Kaip gi mes nebūsime laimingi, kai turime didziausią baseiną, – rodydamas į jūrą džiaugėsi Jorge – ir galime žiūrėti į didžiausią televizorių (t.y. nuostabius saulėlydžius). Šių dalykų neturi net pasaulio turtingiausieji!

Pro jų langus visą dieną gali stebėti jūrą. Kartais ji rami ir skaidri, o kartais banguota ir pilka. Kiekvieną dieną vis skirtinga… Rytais jie mėgsta vaikščioti su savo pudeliukais pajūryje.

Kažkurį vakarą jie pasakojo apie įdomius gyvenimo ženklus. Vieną dieną Patricija braidė po jūrą, o galva buvo pilna prisiminimų apie praeitą spalį autoavarijoje žuvusį brolį ir prieš tris metus mirusį tėvą. Staiga, smėlyje ji pastebėjo nedidelę sūraus vandens nuskalautą keramikos nuolaužą, kurioje ryškiai matėsi du paprasti prancūziški žodžiai „pour te” (lietuviškai – „tau”), o šalia jų buvo nupaišyta maža širdutė… Patricija vaikščiojo toliau, ir visai netoli, gal už 100 metrų rado dar vieną panašų molio gabaliuką, bet kiek mažesnį. Ant jo irgi matėsi du žodžiai „pour te” ir didesnė dalis širdutės. Jorge irgi pasakojo kaip kartą pajūryje rado plastmasinį žaislinį arkliuką. Arkliai – jo vienas iš didžiausių gyvenimo hobių.

Dabartiniame bute pastoviai blaškosi du maži pudeliukai – Lukas ir jo tėtis Bernardo. Jie abu atrodo kaip broliai. Šeštadienis buvo ypatinga diena, nes Patricija jiems iškepė specialų patiekalą: kiaušinienę su dešra. Su Katja stebėjomės kaip jie abu sugeba stovėti ant užpakalinių kojų. Na, kaip žmogiukai. Paskutinę mūsų svečiavimosi dieną Bernardo buvo labai liūdnas ir visą rytą slankiojo paskui mane. Jam buvo labai sunku su manimi atsisveikinti.

Iš tiesų, su Katja labai džiaugėmės sutikdami tokius nuostabius žmones kaip Jorge ir Patricija. Ir tai ne vien todėl kad kiekvieną dieną pusryčiams ir vakarienei buvom vaišinami tradiciniais meksikietiškais patiekalais ir užkandžiais…

Per paskutinius pusryčius Jorge į mano užrašų knygutę užrašė: „Life is full of experiences, you are nice experience in our life” („Gyvenimas kupinas naujų patyrimų, jųs esate malonus patyrimas mūsų gyvenime”)…