Kelionė kontrabandiniu maršrutu tarp Peru ir Čilės

Pačią paskutinę dieną Taknoje turėjom garbę susipažinti ir papletkavoti su Danielium bei Gražina, kurie jau beveik metus keliauja aplink pasaulį ir viską labai linksmai aprašo savo tinklapyje. Šiaip emeilais susirašėm, kad susitiksim 3 val. dienos prie Katedros, bet laimei juos netyčia Katja pastebėjo apie 11 ryto vegetariškame restorane, kur keliauninkai kirto sveikuolių pietus už 4 soles (apie 3-3,5 Lt). „Laimei”, nes jie jau buvo nusipirkę autobuso bilietą į Arekipę (Arequipa), kuris turėjo išvažiuoti penktą vakaro.

Kitą dieną (gegužės 7) mes patraukėm link San Pedro de Atacama (beje, iš čia anksčiau minėti keliauninkai ir atvyko) – kaimelį Čilės dykumoj, kuris pritraukia turistus savo gamta. Didžiausias šios gyvenvietės minusas – siaubingai užkeltos kainos. Na bet apie ta vietą parašysim kitą kartą.

Iš Taknos į Ariką

Į Čilę važiavom autobusu (60 km, 1,5 valandos, 6 solės – 5 Lt). Tranzuoti tarp Taknos ir Arikos (jau Čilėje) turbūt yra beviltiška dėl didelio kontrabandistų judėjimo. Dauguma lengvųjų automobilių – tai taksistai vežantys keleivius arba kontrabandininkai.

Autobusas – ne išimtis. Jis praktiškai užpildytas vien moteriškėmis gabenančiomis įvairius maisto produktus ir tualetinį popierių, kuriuos, jei pasiseks, parduos Čilėje. Jei bobikė A turi per daug kondensuoto pieno skarbonkių, jas paprašo per sieną pervežti bobikės B, kuri pieno neveža, užtat turi per daug cigarečių blokų. Taip jos laikinai prekėmis apsikeičia ir pusiausvyra susibalansuoja.

Grįždamos atgal į Peru jos slapčiomis gabena padevėtus rūbus, kuriuos suslepia autobuso skylėse, už užuolaidų, ar tiesiog ant savęs. Paprastai atsiranda vienetiniai „nekalti” keleiviai, kaip kad, pavyzdžiui, mes, kurie urmu neveža nieko. Tradiciškai, atsiras bobikės, kurios bandys tuos „nekaltuosius” paklibinti:
– Jaunuoli, paimk, šitą megztuką per sieną pervežt, ka?
– Gal galėtum cigarečių bloką pervežt?

Ir panašiai.

Tiesa, šiek tiek apie transporto kainas tarp Peru ir Čilės sienos. Tiek Takna, tiek ir Arika (Arica) – abu miesteliai turi tarptautinių autobusų stotis. Arikoje ji labiau panaši į Gariūnų turgų, nes visi praėjimai ir autobusų platformos užpildytos kontrabandistų su didžiuliais ryšuliais rūbų, kurios kiaurą dieną rūšiuoja ir grandioziniais tualetinio popieriaus paketais.

Pigiausias būdas kirsti sieną – autobusai, kurių kaina – 6 soles arba 1000 Čilės pesų (5 Lt). Tvarkaraščio nėra. Autobusas išvažiuoja kai surenka keleivius. Šiaip greitai užsipildo visos sėdynės. 30 minučių ir jau kelyje. Tada aikštelėje pasirodo kitas autobusas. Dauguma vairuotojų jau turi savo „klientus” kontrabandininkus. Pastarieji žino, kurią valandą maždaug važiuos jų autobusas, tad į jį ir taiko. Matyt, turi šiokus tokius susitarimus su vairuotojais dėl prekių slėpimo.

Autobuse be vairuotojo teko matyti papildomus 2 padejėjus. Vienas iš keleivių renka piningus, o kitas su senoviška mašinėle (sprendžiam iš girdėto takšt-takšt garso) spausdina keleivių sąrašą, kurį vėliau pristato pasieniečiams. Šiam reikalui visų keleivių pasai ir ID kortelės (perujiečiams su tokia kortele leidžiama būti Čilės pirmame regione 7 dienas) ir surenkamos iš anksto.

Kitas, kiek greitesnis, variantas nusigauti į kaimyninę šalį – privatūs taksistai. Tai dažniausi gudroti vyrai su didelėmis senoviškomis amerikoniškomis mašinomis. Jose kartais sutalpina iki 6 keleivių. Šios paslaugos kaina – 10 solių arba 1500 pesų (8 Lt). Deja, jie megėjai sukčiauti, ypač sakant kainas užsienio keliautojams. Tik įžengus į stoties teritoriją netrukus prilekia vienas ar keli privatininkai ir aiškina, kad jiems neva trūksta vieno vienintelio keleivio (arba dviejų, jei tai du keliutojai) – neva, sekit paskui mane ir važiuojam. Pradinė siūloma kaina prasideda nuo 3000 pesų arba 20 solių. Bent jau tokia suma užrašyta ir ant jų automobilių priekinio stiklo. Tikrai nežinau kokią galia turi tos kainos ant stiklo, bet žinom, kad 1500 pesų yra normali kaina. Beje, ant autobusų irgi užrašyta „1500 pesų arba 10 solių”, tačiau tiek daug niekas nemoka.

Kartą mums atvykus į stotį, pribėgo keli taksistai.
– į Čilę? – užklausė
– Taip, – sakom
– Man kaip tik trūksta dviejų keleivių, važiuojam!
– Tai gal ne, mes keliausim autobusu.
– Ne problema, aš jus nuvešiu už autobuso kainą, – ima sukčiauti ryškiai…
– Jėga. Mus nuvešit uz 6 soles? – gera yra žinoti tikrą bilieto kainą 🙂
– Cha, cha, – supratęs, kad pralošė, nusišypso taksistas.

Jei energijos turi, tai tie vyrukai dar seks šiek tiek iš paskos ir aiškins, kad autobusai kursuoja labai retai, arba bent jau tai, jog kelionė su privatininkais yra žymiai greitesnė. Gal ir greitesnė, tačiau mes juk niekur neskubam…

Pamiršau paminėti, kad Taknos ir Arikos stotyse prieš įlipant į autobusą specialiame kioskelyje reikia nusipirkti išvažiavimo iš stoties bilietėlį (kaina 1 solė – 0.80 Lt). Kažkas panašaus į „oro uosto mokesčius”. Truputėlį durnizmas.

Augustas eyes reveal...

Ir dar viena pastaba. Važiuojant į Čilę, verta žinoti, jog tiek mėsą, tiek ir šviežius vaisius ar daržoves įvežti yra draudžiama. Visos kuprinės ir rankinės yra perskanuojamos kaip oro uoste. Jei ras ką nors šviežaus – viską atims ir prie jūsų akių išmes į šiukšlių dėžę. Atrodo, kad makaronams, ryžiams ir kitiems sausiems produktams šios taisyklės negalioja. Nebuvom tikri dėl žemės riešutų, tad dalį jų sukišom giliai į vieną kuprinę, o kitą dalį aš įsimečiau į kelnių kišenę. Kai be problemų praėjom Čilės muitininkų kontrolę, vienas iš pareigūnų užklausė ką turiu kelnių šoninėse kišenėse. Iš jų ištraukiau krūvą popierėlių ir žemėlapių. Pasijaučiau kiek nejaukiai dėl tų riešutų, kurie buvo viršutinėje kišenėje. Laimei, šių kišenių niekas netikrino.