Kelionė į „neturistinę” Baracoa (sausio 21-25)

Anksti sekmadienį tiek mes, tiek kapitonas Stiuartas išsiruošėme savais keliais. Jis dviems savaitėms į Santa Liucijos salą Karibų jūroje, tuo tarpu mes nusprendėm su traukiniu keliauti per visą Kubą iki Guantanamo miesto (910 km) ir iš jo nusigauti iki Baracoa kaimelio. Šią vietą mums rekomendavo net keli žmonės, neva ten turizmo dar nedaug ir labai gražu.

Mūsų kuprinės svėrė nežmoniškai daug. Susimetėm apie 3-4 kg avižų, maišą riešutų ir kitų deficitinių produktų Kuboje. Prieš paliekant mariną nulėkiau į imigracijos ofisą, kuris dirba „24 valandas”, nes jie prašė visuomet pranešti apie pasikeitimus, na, kad jie žinotų kas vyksta. Buvo apie 7-ta valanda ryto. Mane nukreipė į mažą namuką ant prieplaukos, kur radau paauglį besivalantį dantis virš vandens. „Kur čia imigracijos ofisas?”, paklausiau. Jis parodė į varganas mėlynas duris. Viduje radau mažą kambarį su televizoriumi, staliuku ir dvigule lova už užuolaidos, bei moteriškę bebaigiančią tvarkyti sujauktą lovą. „Imigracija?”, dar kartą pasitikslinau. „Jo”, sako ji. Žodžiu, pasižymėjo ji savo žurnale, kad mes iš marinos išvažiuojame.

Kai su kapitonu išsikraustėm, marinos pareigūnai laivo iėjimą apklijavo lipdukais, kurie turėjo užtikrinti laivo saugumą ir neliečiamumą iki tol, kol kapitonas sugrįš. Šia prasme Kuboje kontrolė turi ir privalumų…

Iki traukinių stoties nusigavome su taksi už 10 USD. Gan brangoka, tačiau gaišti laiką pigesnio transporto paieškai nenorėjom, nes tikėjomės, kad bus rytinis traukinys mūsų kryptimi. Tiesa, dieną prieš bandėm prisiskambinti į traukinių stotį, tačiau buvo labai sudėtinga gauti jų telefoną. Pirmiausia užklausėm turistų informacijos ofise, tačiau jų duotas numeris neveikė. Tada paskambinom į nemokamą telekomo informaciją, bet jų nurodytas telefonas pataikė į privatų butą, kuriame turistams yra nuomojami kambariai. Skambinom į informaciją dar kartą. Kita operatorė, žinoma, nurodė kitą numerį. Deja, bet pastaruoju niekas nekėlė ragelio. Supratom, kad nuvažiuoti į stotį buvo paprasčiausias būdas sužinoti traukinių tvarkaraštį…

Tą dieną iš stoties išvykti turėjo 4 traukiniai, ir visi – po pietų. Mums bilietai kainavo 32 dolerius, 2 dolerius bagažo saugykla ir iki traukinio 15:30 turėjom kelias valandas pasižvalgymui po Havaną. Labiausiai patiko neturizmui pritaikytos gatvės su skurdžiomis parduotuvėmis vietiniams. Vienoje gatvėje ant žemės radome sojos jogurto įpakavimą – „Oba geras! Būtų jėga jį išbandyti”, pagalvojom. Apsidairėm aplinkui… Sustabdėm pro šalį skubančią merginą ir liepėm pasiaaiškinti, kur galėtume rasti šį produktą. Ji nurodė, kad už poros gatvių prieisime parduotuvėlę, kurioje šį jogurtą ir parduoda. Tai buvo vieta, kur vietiniai gauna kelis maisto produktus pagal knygutę. Čia sojos jogurtas tekainavo 1 pesą (0.10 Lt), o be knygutės jį galima gauti už 3 pesus. Nors mes knygutės ir neturėjom, pardavė jie mums tą gardėsį už tą patį 1 pesą. Įpakavimas – polietileninis maišelis su mėlynais užrašais. Viduje – skystas vaisinio jogurto gėrimas.
 

normal mean of transport

Stoty turėjome būti valandą prieš traukinį. Dėl techninių kliūčių traukinys vėlavo 4 valandas. Belaukiant kartą stebėjom įdomų vaizdą – penki uniformuoti policininkai ratuku gėrė romą. Matyt, jiems jau baigėsi darbo valandos. Vaizdas buvo neįprastas…

Nors pagal grafiką į Guantanamo turėjom nusigauti per 13 valandų, kelionė užtruko 22 valandas. Guantanamo su arkliu kinkyta karieta ir dar 6 keleiviais nusigavome iki miesto galo, kur radom sunkvežimių transportą į Baracoa kaimelį. Iki pastarojo – 170 km vinguoto kelio. Sunkvežimis vietiniams kainuoja 20 pesų (2 Lt) ir kelionė trunka 5 valandas. Kadangi vairuotojui užsieniečius vežti yra nelegalu, jis, rizikuodamas gauti policijos baudą, siūlėsi kiekvieną iš mūsų paimti už 5 dolerius. Atsisakėm šios paslaugos ir ėmėm žingsniuoti keliu link Baracoa. Planas buvo paprastas – šią naktį nakvojam palapinėje, ir ryt ryte tranzuojam į Baracoą.

Miesto gale praėjom skirtingas kareivines. Manėm, kad vis tik kas nors iš ten sustabdys mus ir užklaus kur ruošemės nakvoti. Laimei, niekam mes neužkliuvom. Prasidėjo laukai. Dešinėje radom fermą su sunkvežimiu pilnu bananų. Mes į tuos vaisius veizėjom, kad net seilė varvėjo, gal todėl vyrukai iš tos fermos pakvietė mus pasirinkti keletą geltonesnių bananų kelionei.

Dar koks kilometras pirmyn. Saulė tuoj leisis. Dešinėje – cukranendrių laukai. Sulaukėm momento kai kelyje nebeliko nei mašinų, nei arklių, nei dviratininkų, ir smukom į takelį tarp cukranendrių. Greitai susiradom vietelę palapinei ir džiaugėmės pirmuoju kempingu Kuboje. Tiesa, saulėlydžio metu pro šalį ant dviračio prariedėjo kaimietis. Kadangi nakvoti palapinėje Kuboje yra kaip ir nelegalu, buvo maža tikimybė, kad tas kaimietis mus įskųs. Bet, ačiū tam ūkininkui, naktis praėjo be nuotykių.

Ryte atsikėlėm labai anksti, nes nenorėjom sulaukti darbininkų laukuose. Nusigavom ant kelio, kur greitai sukirtom kelis vakarykščius bananiukus. Na ką, laikas atidaryti tranzavimo sezoną Kuboje!

Ilgai nelaukėm. Pro šalį praskuodė valdiškas automobilis, tačiau už 100m persigalvojęs sustojo ir atbulomis privažiavo prie mūsų. Automobilyje sėdėjo trys vyrukai dirbantys įmonėje užsiimančia elektros energijos gamyba. Jie važiavo ten kur ir norėjom – į Baracoą. Pirmos dienos Kuboje. Dar nesam tikri kiek daug galim pasakoti apie savo keliavimo būdą. Šiems vyrukams sakėm, kad neva į Baracoą norėjom eiti pėsti. Na, kartais gal mums patinka vaikščioti… Jie, aiškų, ilgai iš to juokėsi, primindami 170 km atstumą. Vėliau jie dar užklausė kur nakvojom. Bandėm abstrakčiai atsakyti, bet jie nenustygo vietoje – privačiuose namuose?, viešbutyje?, koks pavadinimas? – todėl nemelavom ir prisipažinom, kad statėmės palapinę laukuose. Jautėmės šiek tiek kalti. Vyrukams tai labai neužkliuvo – „aa, palapinėje…” kiek nusistebėjo ir tiek.

Kelio viduryje vienas iš jų pradėjo kalbėti apie kelionės mokestį. Na, to ir reikėjo tikėtis. „30 dolerių, ne daugiau, ar gerai?” buvo jų pirma kaina. Tą kartą dar nedaug žinojom apie Kubą, todėl dėrėjomės labai nedrąsiai ir kainą numušėm tik iki 18 USD, aiškindami, kad pigiausiu autobusu kainuoja 8 USD žmogui. Bet jūs taip nedarykit. Žinokit faktą, jog automobiliai valdiškais numeriais dėl prastos transporto sistemos privalo surinkti kelyje stabdančiuosius ir vežti juos nemokamai. Užsienietis automobilyje – tai jau kitas reikalas. Tai nėra legalu, todėl vairuotojai irgi rizikuoja. Jei kalba vis tik eina apie pinigus, žinant valstybės tarnautojų 10-25 USD mėnesinius atlyginimus, vos kelių dolerių dideliam atstumui turėtų pakakti. Jei kainos numušti nepavyks ir jų sąlygos nepatiks – gal būsit išlaipinti ir teks laukti kito rizikuojančio vairuotojo, o tai gali užtrukti ir pusę dienos…

cooking in Baracoa

Baracoa kaimelyje turėjome vokiečio Olferto uošvių adresą. Kadangi atvykom gan anksti, susiradom jaukią vietelę prie vandens ir pusryčiams išsivirėm avižų košę. Mes net patapom turistų atrakcija. Viena moteriškaitė ėmė fotografuoti mus su virykle. Kiek vėliau džiovinomės aprasojusią palapinę. Pro šalį bėgo prancūzas, kuris norėjo žinoti ar aplinkui yra kempingų. Jam paaiškinom, kad nakvojom laukuose ir apie oficialias vietas nesam girdėję.

Po pusryčių patraukėm Olferto uošvių link. Jie nuomai turėjo vieną kambarį, tačiau jame jau buvo keliautojai. Mus uošvis nukreipė pas savo seserį, kuri gyveno centrinėje miestelio aikštėje. Nusiderėjom kainą iki 15 dolerių nakčiai (pradžioje buvom pasiūlyti 20 USD su pusryčiais). Deja, vėliau supratom, kad pats centras tai nėra privalumas, nes kiekvieną rytą 6 valandą mus žadino centrinės aikštės gyvenimas – prekeiviai, praeiviai ir mašinos. Beje, valgį gaminomės patys, todėl šeimininkė leido mūsų viryklę naudoti duše.

Dušas buvo kartu su tualetu – erdvi patalpa, todėl mūsų improvizacinei virtuvėlei vietos irgi užteko.

Vaikštinėjant po kaimelį savo paslaugas už 1-2 dolerius dažnai siūlo bici-taxi (dviračiai-taksi). Vieną dieną aikštėje buvo trumpas koncertas vaikams. Aplinkines gatves blokavo kelių policija. Mes tingėjom eiti kilometrą iki degalinės (reikėjo benzino viryklei), todėl užklausėm netoli policininko esančių bici-taksi kiek kainuotų pasivėžinimas. Visi trys ten stovėję taksi mums neigiamai palingavo galvomis. Negalėjom suprasti kame reikalas. Visom dienom jie patys siūlosi, o šiandien bac ir visi jie užpakalį mums atkišo. Paėjom keletą blokų į priekį, ir iš paskos atskubėjo vienas iš tų dviratininkų. „Važiuojam!”, sako, vis dairydamasis atgal ar policija nemato. Taip taip, tai mums buvo naujiena – bici-taksi Kuboje neturi teisės vežioti užsieniečių. Dviratininkas rizikuoja gauti 200 pesų (virš 20 Lt) baudą. Dabar supratom ir šių taksistų brangius įkainius. Iki degalinės visi prašė dviejų dolerių, bet atsirado vienas paprastas žmogelis, kuris sutiko pavežti už 20 pesų (2 Lt). Vajėzau, koks jis įsitempęs buvo visą kelią. Pro šalį riedančių taksistų klausinėjo ar nėra priekyje policijos. Prakaitas ne dėl sunkaus darbo, bet dėl rizikos varvėjo. Atgal į miesto centrą pasiūlėm jam važiuoti aplinkinėmis gatvėlėmis, kad rizikuotų mažiau. Užtat labai džiaugėsi savo uždarbiu kai mus paleido. Džiaugėmės ir mes, kad policija jo nepagavo. Katja sakė, jei vargšą dviratininką būtų policija sustabdžius, ji tą baudą būtų sumokėjusi…

Baracoa praleidome tris naktis. Mums ši vieta pasirodė siaubingai turistinė (vien 270 siūlomų nuomai kambarių tai sako), tačiau vizito gal ir verta. Kaimelį supa vanduo ir daug žalumos. Jei žmonės, pas kuriuos gyvensite, nuomoja dviračius (turbūt 2 USD dienai) – turėsite progą išnaršyti aplinkinę gamtą. Jei norėsit, už 20 km yra pliažas, į kurį turistus kas dieną veža autobusas (4 USD pirmyn atgal). Teks kiek prasimiklinti atrandant kur parduoda minkštą duoną, daržoves, vaisius ar kitus skanėstus (nekalbant apie dolerių parduotuves)…