Kelionė į Belizą (kovo 6-8)

Dėl Katjos sveikatos turėjom ieškoti vietos, kur galėtume apsistoti mažiausiai mėnesiui. Pirmiausia bandėm kontaktuoti mūsų draugus Jorge ir Patriciją iš Chicxulub kaimelio, su kuriais susipažinome kelionės metu. Deja, jie mūsų prįmti negalėjo, nes laukė mėnesiui į svečius atvažiuojančio sūnaus su šeima. Pasilikti Playa del Carmen irgi neviliojo, nes visi tie supermarketai labai jau tuštino mūsų kišenes 🙂 Einant pro šalį niekaip negalėjom aplenkti tų didelių parduotuvių 🙂 Vis užsimanydavom kokio vaisiaus, bandelės ar tiesiog prisimindavom, kad namie baigiasi šampūnas. Be to, name kur buvom apsistoję, su ten gyvenančiu Chaimiu po lygiai dalinomės elektros išlaidomis. Reikėjo ieškotis pigesnės ir sielai turtingesnės vietos. Ne veltui nuojauta kuždėjo keliauti link Belizo.

Iš kurorto ištrūkom pirmadienį. Diena buvo nieko nesiskirianti nuo kitų – buvo karšta ir tvanku. Kadangi nepažinojom miesto galo, teko ilgokai pasivaikščioti kol susiradom patogią vietą mašinų stabdymui. Katjai pasivaikščiojimas buvo kiek lengvesnis nei anksčiau, nes prieš savaitę vienoje ofiso prekių parduotuvėje Cancune pavyko rasti mažą dviejų ratų vežimėlį jos kuprinei.

Nuo mūsų starto iki Belizo buvo apie 300 km. Mašinų ilgai laukti netekdavo, kartais padarydavom pertraukas ir užkąsdavom. Vienas iš sustojusių vairuotojų, buvo kanadietis Raulas. Nemanau, kad tai buvo jo tikras vardas, nes net jo šeima Kanadoje neturi teisės žinoti kur jis yra ir kaip jį rasti. Jis dirba snaiperiu. Šiuo metu kartu su Meksikos policija gaudo mafijozus. Raului yra tekę dirbti ir Somalyje, ir Panamoje, net Irake, bei kituose, politiškai neramiuose, kraštuose. Tokį darbelį jis dirba jau tryliką metų, bet prisipažino, kad pasibaigus kontraktui Meksikoje, grįš į gimtają Kanadą ir pradės naują gyvenimą, kuris leis praleisti daugiau laiko su šeima. Dabar savo vaikus ir žmoną jis aplanko vos kelis kartus per metus. Kiekvieną kartą specialus sraigtasparnis jį atskraidina tiesiai ant jo namo stogo. Lygiai taip pat jo pasimatymas su šeima ir baigiasi. Kartą per mėnesį apsikeičia emailais, bet vėlgi – nieko apie savo darbą jis pasakoti negali. Kai kitais metais baigsis kontraktas, grįžus į Kanada jam teks keisti identifikaciją – savo vardą, pavardę bei atitinkamus dokumentus.

Su Katja šiek tiek domimės laukiniais valgomais augalais, įvairiausiais gyvūnais bei kaip išgyventi įvairiose situacijose. Dėl šios priežasties Raulą truputį pakamantinėjom apie nuodingus gyvius aplinkiniuose kraštuose. Man įdomiausias pasirodė vienos nuodingos gyvatės, pavadinimu „keturios galvos”, gydymas įkandimo atveju. Pagal vietinių žmonių majų metodą, po įkandimo užtenka sučiulpti anglies gabalą, ir nuodai taps nebepavojingi. Kai kurios gyvatės prieš kąsdamos – nuodais spjaudosi. Jei toks spjaudulys patektų ant veido ar rankų – svarbu jokių būdu neliesti akių (galima apakti), ir kuo skubiau viska nuplauti vandeniu. Tarp skorpionų nuodingiausias yra permatomos spalvos. Kitų rušių skorpionų nuodai, berods, didelės žalos nedaro. Dar Raulas minėjo vieną augalą prie kurio prisilietus oda bus pažeista. Tai nutikus, reikėtų odą nuplauti vandeniu su cukrumi.

Buvo labai įdomu išgirsti istorijas iš šio snaiperio darbo patirties. Kai prakalbom apie Iraką, įsiminė tarp kareivių populiarus posakis – „You can fight a dog (Iraq), but do not wake up a dragon (Asia)”. Lietuviškai skambėtų maždaug taip – „Tu gali kautis su šunimi, bet jokiu būdu nepažadink drakono”. Čia šuo simbolizuoja Iraką, o drakonas – Aziją (Kiniją, Korėją, Japoniją, ir kt.).

Paskutinius 5 km iki sienos pavežė super drūtas bachūriukas su sportine spalvota blizgančia mašinyte pilna naujausios aparatūros – super duper garsiakalbiai, mažas televizoriukas, per kurį rodė videoklipus ir kiti blizgučiai.

Ant sienos Belizo pasieniečiai idėjo mums antspaudą leidžiantį šalyje būti 30 dienų. Vizų daugeliui išsivysčiusių valstybių nereikia (tame tarpe ir Lietuvai), tačiau visi užsieniečiai išvažiuodami iš Belizo privalo sumoketi 17$ išvažiavimo mokestį.

Nuo sienos iki artimiausio miestelio Corozal mus pavežė čia gyvenanti kanadietė. Jos bandėm klausti kur, jos manymu, mes galėtume Corozale pasistatyti palapinę, tačiau ji vargiai galėjo mums ką patarti. Galiausiai ji nuvežė į vieną miestelio galą, kaip vėliau sužinojom, į vieną iš skurdesnių gyvenvietės rajonų.

Stovėjom gatvių sankryžoje su kelias namais aplinkui. Į vieną pusę žiūrint buvo takelis per krūmynus, kuriuos praėjus atsidurtume prie prišiukšlintais krūmais apaugusios jūros. Toks variantas mūsų neviliojo. Bet daugiau niekur kitur palapinės pasistatyti nematėm galimybių. Ką daryt, ką daryt? Netoliese pastebėjom mažame žemės lopinėlyje dirbančią moteriškę. Jos užklausėm, kur galėtume pastatyti palapinę. Ilgai negalvojus ji pasiūlė mums įsikurti ten kur tuo metu stovėjom. Mūsų naujoji globėja, vardu Elvira, su šeima gyveno name kitoje gatvės pusėje, tiesiai prieš mūsų naująją stovyklavietę.

Dienos pabaigoje susipažinom su visa Elviros šeima. 48-erių metų šemininkė buvo vos ne dvigubai jaunesnė už savo vyrą – sargu dirbantį 79-erių metų Isidro, kuris turėjo energijos ir sveikatos lyg būtų tris kartus jaunesnis. Jų vyriausi vaikai yra bebaigią arba neseniai baigę mokyklą. Vienas iš jų – dukra Dunia, kuri mus šefavo abi dienas, kai buvome įsikūrę netoli jų namo.

Gavom kvietimą naudotis dušu, tualetu ir geriamu lietaus vandeniu. Vienintelis apšvietimas mažame pastatėlyje su dušu ir tualetu kitame jų kiemo gale buvo laiba, vandeniui neatspari, žvakė. Ją aš, besimėgaudamas dušu, nuolatos užgesindavau, ir maudynes tekdavo baigti patamsyje. Nuo gyvenamo namo stogo buvo įtaisytas lovelis, kuris nukreipė lietaus vandenį į plastmasinį konteineri su ant viršaus pritvirtintu skuduru, kuris atstojo filtrą. Savo geriamo vandens butelaičius būtent ir pildydavom šiuo lietaus vandeniu, kuris turėjo purvo skonį. Lietų gėrėm pirmą kartą. Atrodo, kad Belize surinktas lietus labai dažnai atstoja geriamą vandenį.

Antrą ir paskutinį vakarą, kurį praleidome su šia šeima, išsitraukėm mažą Europos žemėlapį ir parodėm iš kokių šalių esam atkeliavę. Vienas iš sūnų, matyt, norėjo parodyti ką mokykloje išmoko ir suskubo mqusų žemėlapyje ieškoti Belizo. Tuo tarpu mama Elvira irgi gaudėsi panašiai, ir parodžius į Ispaniją užklausė „Ar tai Kolumbija?”. Ko gero visuose žemėlapiuose kur nėra Belizo – būtinai turėtu būti Kolumbija 😉

Ilgai pasilikti toje vietoje nenorėjom, nes palapinė stovėjo prie pat gatvės, kuri vedė į kitą miestelį už 9 mylių. Tokia vieša vieta nebuvo labai saugi ilgam laikotarpiui. Nors Elvira ir Isidro mums leido jų žemėje būti kiek panorėsime, vis dėlto nusprendėm ieškoti kur kelioms savaitėms galėtume įsitaisyti patogesnėmis salygomis. Kodėl nepabandžius paieškot darbo kempinguose ar turistų hosteliuose, kur už darbą gautume nemokamą nakvynę?

Apie tai kaip atsidūrėme Copper Bank poilsiavietėje – kitame pasakojime.