Karšto vandens drama (sausio 18)

Ryte ilgai savo kamputyje prie aptvertos namo komplekso užsibūti nesinorėjo, todėl greit užkandome ir išlindom į trasą.

Buvo anksti, šiek tiek po septynių. Šį kartą sustojo pagyvenusi porelė aogantiškų turistų, kurių tautybės taip ir neužklausėme. Gal jie buvo belgai ar liuksemburgiečiai, nes kalbėjo ž ž g g ir š š kalba. Nors su Katja taikėmės važiuoti link jūros į pusiasalio šiaurę, mus turistai įkalbėjo važiuoti kartu su jais iki garsiausios majų piramidės – Chichen Itza, kuri buvo 45 km į vakarus. Mes juk buvom nusprendę į tokias turistų atrakcijas nevažiuoti, bet kad jau turėjom tiesioginę mašiną, pagalvojom, kad užmesti akį į tą pusę gal ir nepakenks, nes tai vis tik garsiausia piramidė.

Apie aštuntą ryto buvom bene pirmieji prie kasos. Į tokias atrakcijas verta atvažiuoti labai anksti, kai turistų antplūdis dar mažas. Bilieto kaina 9.5$ pasirodė žvėriškai didžiulė. Mes neskubėjom. Pasinaudojom tualetais, kažkur prie informacijos užkandom, ir per tą trumpą laiką susirinkusi keliasdešimties lankytojų masė mus labai greitai atbaidė nuo bilieto pirkimo procedūros.

Giliai įkvėpėm ir atsisveikinom su komercija. Norėjom susirasti ramią vietelę ir išsivirti avižų košę. Įėjimą į Chichen Itzą supo mokami parkingai mašinos, o juos suposi džiundlėti miškai. Kiek paėjus už paskutinio šlagbaumio pamatėm maža takelį miškan. Tikėdamiesi surasti pievelė poilsiui ir valgiui, ten ir nuklydom. Aplink buvo džiunglės, o kelias kaip nesibaigė taip nesibaigė. Bet mes turėjom kantrybės… Ir ką jūs manot? Po dešimties minučių priėjom aikštelę su mažomis ruinomis, ir vienu iš Chichen Itzos komplekso dalimi – maža piramide miške. Netrukus praėjo po komerciją ratukais vaikštanti turistų grupelė. Mes abu su kuprinėmis, be geltonų bilietu-apyrankių nusprendėm po komerciją nevaikščioti net už dyką, nes neabejotinai archeologinio paminklo darbuotojams atrodysim įtartinai. Nepykit, bet pagrindinės piramidės taip ir nepamatėm… Užtat jei norėsit sutaupyt, slaptą kelią rasti labai paprasta. Einant link Chichen Itzos, apie 100 m prieš šlagbaumą į parkingus, dešinėje pusėje pamatysite užrakintus vartus, o už jų į mišką vedantį kelią. Po dešine puse, apie 10-20 m nuo tų vartų yra mažas takelis į pro krūmus, kuris greitai įsilieja į kelią per džiungles link Chichen Itzos. Šitą keliuką naudoją vietiniai, kurie prekiauja gėrimais ir suvenyrais muziejaus teritorijoje. Beje, tą dieną kai lankėmės, bilietai-apyrankės buvo ryškiai geltonos spalvos. Prieš įsmunkant į muziejų pro „užpakalinę” angą – pasirūpinkite geltona popierine juostele ant rankos. Galbūt bilieto spalva kartais ir keičiasi, bet tai nesunku patikrinti prie kasų.

Sugrįžę atgal į gatvę vis viena dairėmės kokio žolės lopinėlio pavalgymui. Šiaip ne taip kažką suradom. Ant medžių iškabinom nuo vakarykščio lietaus sušlapusius palapinės plastikus, bei pačią palapinę. Kol viskas džiuvo – pasistiprinom avižų koše.

Galvojom tranzuoti toliau, bet, bevaikščiodami po šalia Chichen Itzos esantį Piste kaimelį, pamatėm mažą kempingą, kuriame tą vakarą ir apsistojom. Susimokėjom kempingo diedukui po 3$ už vieną naktį ir skubėjom mėgautis pažadėtu karštu vandeniu duše. Patikrinau dušą, bet visi kranai buvo šalti. Pasiskundžiau vienam iš diedukų, jų ten aplinkui sukiojosi net du, kurie dar prižiurėjo ir šalia esantį tuščią viešbutuką.

Vanduo buvo šildomas boileriu, todėl jie prdžioje mus bandė įtikinti, kad krane paleidus vandenį reikia paleisti kelias minutes ir tada jis sušyla. Deja, bet toks metodas nesuveikė. Netrukus pasirodė gal 40-ies metų vyrukas, kempingo bosas, kuris pakrapštė vamzdžius 15 min ir vis tiek nieko nepešė.

Pavakary atvažiavo 2 santečnikai, kurie keitė vamzdžių sujungimus, tačiau jiems visas procesas užtruko gal 2-3 valandas. Viską matėme, nes bioleris stovėjo prie namu sienos lauke, beveik už palapinės.

Prieš miegą galėjom kiek pasidžiaugti šiltu dušum, tačiau visos karšto vandens dramos kulminacija buvo ta, kad, mums ramiai sugulus į palatkę, staiga pasigirdo kažkur į žolę tekantis vanduo. Pasirodo vanduo suplėšė šiandien taisyto vamzdžio jungtį… Buvo gan vėlu, tad idant naktį palapinė su visais turtais nepaskęstų baseine, turėjau atlikti didžią misiją – užsukti karšto vandens pagrindinius kranelius, na, kaip ir Rusija savo „priešams” dujas užsuka…