Kaip mes lėktuvus tranzavom

Vasario 18, pirmadienis

Vidurdienis. Santa Klotildėje lipam į laivą „Miluska”. Šiaip ne taip randam vietos mūsų hamakams. Katja – inžinierinio mąstymo, tad po poros valandų išrutuliojam kiek geresnę poziciją hamakams. Juos perkabinam. Susipažįstam su 7 baltais keliautojais – anglu, turke, airiu, kolumbiečiu, prancūze ir dviem vokietėm.

Vakare laivo virėjai kaip visad pakviečia vakarieniauti šlamšto. Šį kartą super sūrios džiovintos žuvies sriuba. Žuvies sūrumas neišmirkytas, bet užtat jos mėsa daugmaž minkšta. Aš ją valgau, Katja spjaudosi. Visgi švenčiam jos 32-ąjį gimtadienį, tad jai šiandien leidžiama elgtis kaip nori.

Saulei besileidžiant Katja supranta, kad laivai bei upės mus jau pradeda varginti. Jai išsprūsta nelabai ekologiškas pasiūlymas:
– Iš Iquitos skrisim lėktuvu, gerai?
– Hm, nu gerai, kodėl gi ne.
Su šypsena sukirtom rankas ir patys sau iškėlėm sudėtingą užduotį – nemokamo lėktuvo paieška.

Vasario 20, trečiadienis
Atplaukėme į džiunglių didmiestį Iquitos. Aš su 39°C karščiu, o Katja su dideliu susirūpinimu. Kitą dieną man diagnozuoja Dengės (tropinę) karštligę.

Per artimiausias 5 dienas karščiavimas nemažėja, kartu su daktarais ieškom priežasčių.

Vasario 25, pirmadienis
Pagaliau kraujyje randama viena pavojingiausių maliarijos rūšių – falciparum. Pradedu 3 dienų spec. tablečių dietą.

Kovo 1, šeštadienis
Pirma diena po ligos, kai jaučiuosi blaivas. Atrodo tablečių šalutinis poveikis trikdęs mano koordinaciją pagaliau išgaravo.

Kovo 3, pirmadienis
Kraujo kontrolinis testas dėl maliarijos yra būtinas. Dar vienas apsilankymas ligoninėje. Jaučiuosi žvalus ir stiprus, tad apsilankom oro uoste. Administracijos užklausiam apie privačius lėktuvus, tačiau gerų žinių nesulaukiam. Pasak jų, čia skraido vien komercinės oro linijos.

Prie vieno check-in’o pastebėjom naftos kompanijos PlusPetrol logotipą ir krūvą vyrų besiruošiančių skristi kažkur į bazes džiunglėse. Su jais pasikalbam ir išsiaiškinam, kad mums vertėtų užklausti FAB – kuris įsikūręs miesto centre. Kas tas FAB?

Bandom ieskoti FABo. Randam nurodytą gatvę ir nurodytą kvartalą. „Fuerza Aèrea del Perù„. Aha, pasitaisom savo žinias – tai FAP, kitaip tariant, Peru karinės oro pajėgos. Jų ofise užklausiam dėl lėktuvų link Tarapoto ar kitų miestų, kurie turi privažiavimą keliais. Uniformuotas vyrukas, besiliksminantis su greta sėdinčia moterim, mums paaiškina, jog šiuo metu jie neturi daug užsakymu tokiems skrydžiams, tad laikinai nebeskraido. Iš atsakymo supratom, jog jų atliekami čarteriniai reisiai yra orientuoti turistams. Pareigūnas mums nurodė dvi kitas kompanijas, kurios nuolatos skraido į mūsų norimus taškus.

Pirma kompanija buvo apie puse kvartalo nuo pagrindinės Plaza de Armas aikštės. Ant durų kabėjo iškaba „Tarapoto $100”. Hm, tai juk komerciniai skrydžiai. Moteriškės ofise užklausėm apie galimybes įsipaišyti nemokamai. Paramos mūsų idėjai nesulaukėm.

Nužingsniavom 10 kvartalų beieškodami kitos lėktuvų kompanijos. Radom benzino kolonėlę apie kurią kalbėjo FAP pareigūnas, bet TransSelv ofiso nesimatė. Už vieno kampo pastebėjom mažą turgelį, tad užuot tęsę paieškas – pirkom mango vaisius ir pigius obuolius (2.5 solės/kg – 2 Lt). Pastarieji iki džiunglių  įveikę nerealų atstumą sunkvežimiais ir laivais atkeliavo iš sostinės Limos.

Kovo 6, ketvirtadienis
Važiavom į uostą Masusa, nes ant Napo upės kranto esančio Angoteros kaimo seniūnui norėjom išsiūsti voką su nuotraukomis. „Paštas” vykdomas pasinaudojant krovininiais laivais, kurie kursuoja Napo upe.
Jų paslaugos tikrai pigios. 20 kg druskos maišą į kitą upės galą (6 dienos) jie nuplukdo už 4 litus.

Iš uosto keliavome į centrą. Pro autobuso langą pagaliau pastebėjom TransSelv būstinę (aną dieną betruko praeiti dar 6 namus). Joje išsiaškinom, kad jų lėktuvo maršrutas stoja Yurimaguas ir Pucallpa miesteliuose (kurie mums tiktų), tačiau abu savaitiniai reisai būna visuomet pilni. Mat lėktuvėlis mažas. Jame telpa gal 30 keleivių. Komercinė paslauga, sausakimšas lėktuvas – visa tai atmetė dar vieną nemokamo skrydžio variantą.

Kovo 8, savaitgalis
Katjos patirtas stresas besirūpinant manimi ir mano praėjusia liga davė atkirtį. Kitaip tariant, negalavimų estafetę perėmė ji. Atsirado kosulys ir nuovargis. Daugiau nieko rimtesnio.

Kovo 10, pirmadienis
Katja gavo įkvėpimą ir sudėliojo laišką, kuriame prašoma mus išskraidinti iš Iquitos bent jau iki artimiausio miesto su keliais. Pagrindinė motyvacija – ką tik persirgta Dengė ir įveikta maliarija falciparum susilpnino mano sveikatos atsparumą naujoms parazitų atakoms. Keliaujant 3 dienas laivu iki Yurimaguas sukeltų riziką dar vienai ligai. Tai tikra tiesa. Falciparum maliarija yra nejuokas.

Kovo 11, antradienis
Vieną voką su laišku nuvežėm į naftos kompanijos PlusPetrol būstinę, o iš ten tiesiu taikymu lėkėm į pagrindinę FAP karinę bazę, kurioje budinčio paprašėme mūsų laišką įteikti generolui. Laiškuose prašėm kontaktuoti el.paštu.

Kovo 13, ketvirtadienis
Iš naftininkų ir FAPo kol kas jokių žinių. Sugrįžtam į oro uostą su tikslu apsilankyti krovinių priėmimo skyriuje. Tai didžiulis pastatas oro uosto dešinėje. Kitoje jo pusėje yra keletas langelių, kur iš žmonių yra prįminėjami ir išdavinėjami paketai bei laiškai. Tai tam tikra pašto alternatyva. Pasikalbam su dviejų langelių atstovais ir išsiaiškinam, kad jie yra tik avialinijų tarpininkai ir patys savų lėktuvų neturi.

Kitas mūsų taikinys – komercinės avialinijos iš kurių daug nesitikim. Iš Iquitos skraido Star Peru, LAN bei Aerocondor. Star Peru telefono operatorė nepanorėjo sujungti su filialo viršininku ir pasiūlė patiems atvykti į jų ofisą. Taip ir padarėm. Mus pokalbiui pasisodino jaunas rubuilus vaikinukas Jorge (tariasi „chorchė”). Jam išliejom mūsų istoriją: 5 savaitės laivuose ir džiunglių kaimeliuose, mano Dengė ir maliarija falciparum, daug vargo, laivų nebenorim, o ir rizikinga, vienintelė išeitis – lėktuvas, kurio bilietų nusipirkti finansiškai neįstengiam. Pirmiausia Jorge išreiškė visišką mūsų situacijos supratimą (blah blah blah), nes jis pats yra sirgęs Denge ir ta pačia maliarija vienu metu. Kitu ėjimu jis mus gražiai atfutbolino:
– Reikalas toks, jog aš nesu šio filialo viršininkas. Pagrindinė vadovė šiuo metu atostogauja ir aš esu už filialą atsakingas tik kelioms savaitėms. Taigi, neturiu galių priimti sprendimo jūsų prašomos pagalbos atveju.

Laimei, pokalbis tuo nesibaigė, nes jis pasiūlė keletą variantų, kur galėtume ką nors išpešti. Pirmiausias Vokietijos konsulas, taip pat gavom Turizmo Departamento vadovės vardą, kuri pati skraido su lėktuvais ir turi ši
okią tokią galimybę mums padėti. Galiausiai Jorge mums surašė kitų avialiniju Iquitos filialų vadovų vardus. Tai tikrai nepamaišė.

Kirtom Plaza de Armas aikštę ir kitoje jos pusėje uzšukom į Aerocondor bustinę, kurios viršininkui išdėstėm tą pačią istoriją. Jis buvo kiek greitesnis su atsakymu „Ne”, aiškindamas, jog jis neva negali priimti tokių sprendimų.
– O kas juos prįma?, pasidomėjom.
– Gerente Ejecutivo, – kitais žodžiais tariant – kompanijos prezidentas.
Iš pašnekovo iškaulyjom prezidento vardą, telefoną ir net el.pašto adresą. Ko gi daugiau mums reikia?
– O gal jūs galėtumėte su juo susisiekti ir užklausti?, – bandėm sutaupyti laiko.
– Oj ne, jūs turite jam rašyti.
Užuominą supratom.

Judėjom toliau. LAN – Čilės avialinijų – ofisas buvo kitoje gatvės pusėje. Vietinis bosas malėsi klientų aptarnavimo skyriuje. Savo tiradą išdėjom ir jam. Veido išraiška nepasikeitė. Širdis nesuminkštėjo.
– Vienintelį ką galėčiau padaryti, tai perduoti ant popieriaus surašytą jūsų istoriją LAN viešųjų ryšų skyriui, – vyrukas naudojo mums negirdėtą atfutbolinimo taktiką, kuri skambėjo daugiau mažiau patraukliai.

Buvo betemstantis vakaras, bet nusprendėm laiškų rašymus ir siuntimus užbaigti tą pačią dieną. Kiek pakoregavę tekstą kurį perdavėm FAPui, el.paštu išsiuntėm žinutę Aerocondor generaliniam, bei atspausdinom kitą kopiją LAN’ui. Pastarojo ofisą aplankėm dar kartelį ir įteikėm voką su mūsų reikalais.

Kovo 14, penktadienis
Ryte nusprendėm paklibinti Turizmo Departamentą bei Vokietijos konsulą. Iš Star Peru atsakingo jau turėjom gavę Turizmo direktorės vardą, tad žinojom ko ieškom. Deja, ponia Kristina pasirodė besanti atostogose ir ją pavadavusi jauna mergina nuoširdžiai išklausė mūsų istorijos ir pažadėjo rankų nenuleisti. Ji užsiminė, kad direktorė kartais skraido lėktuvais iki Yurimaguas, kas mums tiktų – nes tai miestas nuo kurio prasideda keliai.

Turizmo departamentą palikome optimistinėmis nuotaikomis. Paieškas tęsėm vizitu į Vokietijos konsulatą. Turimu adresu radom paprastą gyvenamajį namą. Prie namo sutikom ką tik motociklu atbildėjusį peruvietį, kurio pasitikslinom ar čia tikrai įsikūręs konsulatas. Vyrukas teigiamai palingavo galvą ir paprašė lukterėti. Patsai įėjo pro aukštus namo vartus ir po kelių akimirkų mus pakvietė į vidų. Susipažinome su atsipalaidavusiu vokiečiu Maksu, kuris nuoširdžiai išklausė mūsų istorijos, ir, mano nustebimui, nedelsiant ėmė mąstyti kaip čia mums suorganizavus skrydį. Maksas mobiliuoju paskambino moteriškaitei iš kurios sužinojo, kad lėktuvai į Yurimaguas skraido šeštadieniais ir pirmadieniais, tačiau neaišku ar yra laisvų vietų artimiausiems reisams (lėktuvas labai mažas). Konsulas mūsų paprašė su juo susisiekti per pietus. Jei pirmadienio reise būtų dvi laisvos vietos, beliktų išspręsti – už kokius pinigus mus skraidinti. Makso mąstė mus kaip nors apiforminti kaip vieno jo projektų dalyvius, ir operaciją finansuoti iš projekto biudžeto. Šią idėją palaikėme ir mes.

Po pietų susisiekėm su Maksu. Deja pirmiadienio skrydis buvo užkimštas, o laukti iki kito šeštadienio nesinorėtu. Tad šis variantas laikinai atkrito.

Prisijungę prie interneto radom žinutę iš turizmo departamento, jog skristi lėktuvu iki Yurimaguas kol kas nėra galimybių, o padėti mūsų atveju kitais būdais jie neturi tam lėšų. Užsisedėjom interneto kavinėje: atsakinėjom emeilus, darbavomės. Buvo apie puse penkių vakaro. Šalia manęs prie kito kompiuterio sėdinti Katja staiga ėmė baksnoti man į kojas. Kartais ji tai daro, kai aš nevalingai drebinu koją (nutinka labai retai, patikėkit), bet šį kartą sėdėjau ramus, tad, tiesą pasakius, nustebau. Žvilgteriu į Katjos pusę. Ji, „negaliu patikėti” sustingusiu žvilgsniu, beda pirštu monitoriaus link į ką tik gautą žinutę. Gavom atsakymą iš Aerocondor direktoriaus:
„Trukdžių jums pagelbėti nematau. Su mūsų lėktuvais galitę skristi iki Pukalpos, o jei bus vietų ir iki Limos. Susisiekite su Iquitos ofisu”.
 
Netekom žado. MUMS PAVYKO! Kūlversčiais lėkėm į mieste esantį Aerocondor. Vylėmės, jog pavyks skristi jau kitos dienos ryte. Jau mums pažįstamas Iquitos filialo vadovas pasitiko su nuostaba veide:
– Jau sukontaktavot generalinį?
– Aha 🙂
Vyrukas mobiliu skambtelejėjo generaliniam, persimetė keliais žodžiais ir gavom paskutinį palaiminimą. Deja, bet procedūra kiek sudėtigesnė nei manėm. Tą patį vakarą filialas išsiuntė mūsų duomenis į būstinę sostinėje, kad būtų suformuotas specialus įrašas bilietų kompiuterinėje sistemoje. Kadangi penktadienio vakare Limoje jau niekas nebedirbo buvom paprašyti sugrįžti pirmadienį kai galutinai paruoš bilietus antradienio skrydžiui.

Kovo 15, šeštadienis
Nors mūsų svajonė skristi jau išsipildė, savo el.pašto dėžutėje radome dar vieną pasiūlymą skristi. Laiškas atėjo iš FAP (Peru karinių oro pajėgų) leitenanto, kuris su džiaugsmu pranešė, jog kovo 11-tą mūsų perduotas laiškas pasiekė FAP generolą, kuris sutiko mums pagelbėti. FAP’o lėktuvai į Limą skraido kiekvieno mėnėsio viduryje ir gale. Leitenantas laukė mūsų atsakymo ir buvo pasiruošęs atsiūsti detales kurią dieną ir iš kur bus skrendama kovo pabaigoje. Dėkojame FAPui, tačiau jų lėktuvas mums per vėlus. Iš Iquitos norėjome pabėgti kuo greičiau, tad progos susipažinti su Peru armijos pilotais teko atsisakyti.

Kovo 17, pirmadienis

Aerocondor filiale gauname nemokamus bilietus. Turėjom susimokėti oro uosto mokesčius, kurie siekė 10 dolerių žmogui.

Kovo 18, antradienis
Lėktuvas išskrenda 9:30. Turime praeiti normalaus keleivio procedūras. Viena jų – susimokėti išskridimo iš oro uosto mokestį, kuris labai mėgiamas Lotynų Amerikoje. Laimei, vidiniams šalies skrydžiams jis nėra labai didelis – $3,60 žmogui.

Standartiškai zvimbiantis uodas nusileido ant mano rankos ir nemaloniai bakstelėjo. Taip taip, teko prisiminti, kad vis dar esame Iquitos – didmiestyje Peru džiunglių viduryje.

Iki skrydžio dar turėjom marias laiko. Susėdom ant kėdžių. Šalimais ilsėjosi vyrukas vilkintis marškinėlius su išsiuvinėtu vardu ir kraujo grupe. Man užkliuvo pavardė „Babašev”.
– Kalbat rusiškai? – nerimavau.
– Aha.

Susibendravom. Pasirodo vyrukas kilęs ne iš Rusijos, o Turkmėnijos ar kažkur ten (nebepamenu) ir Peru dirba lektuvų inžinieriumi. Dabar laukė skrydžio į džiunglių gilumoje esančią naftos ieškotojų ir kasėjų bazę.

Retai praktikuoju rusų kalbą, tad teko kalbėti labai laužytai primaišant ispnišų žodžių. Taip stengiuosi susikoncentruoti ties rusų kalba, kad net visiškai užmiršau apie rankoje turėtą kepurę. Po pokalbio pasukome su Katja link oro uosto pasieniečių. Perėjus visas kontroles, susisgriebiau, kad nebeturiu kepurės. Sugrįžęs pas Babaševą neradau jos ir ten. Taip paslaptingai Iquitos mieste jau dingo mano antroji kepurė. Ankstesnioji mistiškai išgaravo pirmo apsilankymo Iquitos ligoninėje metu tuo metu kai mano ligos buvo ką tik įsibegėjusios.

Belaukiant pakvietimo laipintis į lėktuvą, pro didžiulę verandą stebėjom kas dedasi mažame Iquitos oro uoste. Iš už kampo pastebėjom atriedantį mažą mažą lėktuviuką su Kanados vėliava. Oba! Nustebom. Vis tik privačių lėktuvų čia yra! Prieš 2 savaites oro uosto darbuotojų klausėm ar pasitaiko privatininkų, ir tą kartą gavom neigiamą atsakymą. Žinoma, tranzuoti

privačius skrydžius tokiame atokiame mieste džiunglėse gali būti sudėtinga, nebent apsigy
venti netoli oro uosto ir visą dieną prie vartų laukti kol pasirodys koks užsienietis turintis uosto ribose priparkuotą lėktuvėlį.

Kelionė su Aerocondor į Limą – standartiška: 2,5 valandos su stotele Pucallpos mieste. Kaip ne kaip mums šis skrydis buvo specialus – juo įgyvendinom savo pirmąjį aviastopą!