Juodi virtinukai Palenkėje (vasario 9-14)

Atsisveikinom su Klementės šeima La Reformoje ir turėjom lygiai vieną dieną iki susitikimo su skirtingų bendruomenių atstovais Palenkėje.

Pasižiūrejome į žemėlapį ir nusprendėm apvažiuoti mažą ratuką nedideliais keliukais, taip, kad ryt laiku atvyktume į susitikimą. Iš pirmų vairuotojų sužinojome, jog visai netoliese yra nemokamos majų ruinos pavadinimu Pomona. Nuo pagrindinio kelio teko žingsniuoti papildomus du kilometrus žvyrkeliu. Aplink supo rančos su karvėmis ir arkliais. Buvo karšta, bet užtat tylus ir jaukus kraštovaizdis.

Į Pomoną retai kas beužsuka. Kiekvienas atvykėlis turi užsiregistruoti svečių knygoje. Pagal jos įrašus, per paskutines 3-4 dienas aplankė ne daugiau dešimties turistų. Pačios ruinos nebuvo siaubingai įspūdingos, bet vis tik išnaudojome galimybę atsipalaiduoti ir padrybsoti gražioje pievutėje po medžiu su vaizdu į ruinas. Netoli griūvėsių galima aplankyti ir vieno kambario muziejų apie majų žmones ir jų kultūrą.

Iš Pomonos nusibeldėm į La Libertad kaimelį, kurio pavadinimas lietuviškai reikštų „laisvė”. Čia dar prieš darbo dienos pabaigą suspėjom užgriūti gyvenvietės savivaldybę, kurioje mums greitai suorganizavo vietą kempingui. Vienas iš darbuotojų nuvedė prie nedidelės upės, kurios pakranteje daug žalių minkštų lopinėlių palapinei. O keletą metrų toliau prasideda palei upę besitęsiantys namukai.

Pasistatėm palapinę, skaniai išsivirėm makaronus ir vakarieniavom ant upės kranto. Kitoje pusėje galėjai girdėti kriokiančias beždžiones, kurios slėpėsi tankiuose medžiuose.

Sutemus prie mūsų priėjo jauna porelė sklidina tarpusavio meilės. Jorge ir Guadalupe meiliai užsiminė, kad savo kukliuose namuose turi tuščią kambarėlį, kurį, jei norėtume, galėtume užimti mes. Su Katja ilgai nedvejodami pasiūlymą priėmėm. Susipakavom palapinę ir persikraustėm į jaunuolių būstą.

Su prieš du metus susituokusiais ir vis dar meile trykštančiais Jorge ir Guadalupe praleidome tik vieną vakarą. Jų nuomojamas namas atrodė labai kukliai su dviem kambariukais, virtuve ir pro visus galus varvančiu tualetu-dušu namo kieme.

Kitos dienos vidurdienį pasiekėm Palenkę, kur atvykom nurodytu adresu ir susitikom Klementę. Šiandien jis buvo kiek oficialesnis. Turėjom ilgai laukti kol jie ten susitvarkys visus reikalus. Vėliau Klementė netikėtai atsisveikino, neva skubėjo į kažkokį kitą susitikimą. Mus perdavė į kitų dviejų vyrukų rankas. Netrukus turėjom su jais intreviu. Tiksliau jie mus ėmė kamantinėti, kad išsiaiškintų kas per vieni esame. Vienas iš jų turėjo blanknotėlį į kurį pokalbio metu susirašė jam įdomiausius faktus: iš kokių šalių esame, vardai, amžius, kelionės maršrutas ir panašiai.

Galų gale organizacijos vyrukai suprato, kad norėtume jų centre pabūti kelias dienas ir susipažinti su skirtingų bendruomenių atstovais. Po pokalbio mums leido apsistoti organizacijos pastatėlio viename iš dviejų svečių kambariukių su dvejomis lovomis.

Tai buvo pastatėlis skirtas teikti medicinines paslaugas organizacijai priklausančių bendruomenių nariams. Kiekvieną rytą pasirodydavo daktaras, kuris prįmdavo atvykusius ligonius. Vos kelių kambariukų pastatėlį prižiūrėjo gretima gyvenanti jauna šeimynėlė besilaukianti pirmojo vaiko. Jie buvo bene vieninteliai su kuriais pavyko užmegzti artimesnį kontaktą. Per visas penkias dienas taip ir nepasirodė bendruomenių atsakingi žmogėnai… Užtat per tas dienas Palenkėje poilsiavom, naudojomės internetu ir eksperimentavom su maistu.

Vieną vakarą susižavėjom idėja išsikepti veganiškus blynus. Naudojom miltus, vandenį, bananą kaip kiaušinio pakaitalą ir Meksikoje visose parduotuvėse parduodamą iš avižų pagaminto gėrimo miltelius su kakavos ir cinamono prieskoniu. Su šaukštu šiaip ne taip išmaišiau miltų gumuliukus tešloje ir užkaitinę savo vyriklę bandėm kepti mūsų kelioninėje lengvo metalo keptuvėlėje. Deja, pirmas ir paskutinis blynas buvo ne tik prisvilęs, bet ir pridegęs. Susivokėm, kad blynų su mūsų įrankiais neiškepsime. Alkis kramtė pilvus ir reikėjo galvoti, kaip sunaudoti blynų tešlą. Nesu didelis kulinaras, bet staigiai mintyse prasukau kokius patiekalus mama gamindavo iš paprastos tešlos, ir į galvą šovė virtinukai! Taigi, į tešlą prikroviau daugiau miltų ir sumynkiau keliasdešimt tamsių virtinukų. Jie buvo tamsiai pilki, beveik juodi, mat, tešlą spalvą pagyvino kakavinio avižų gėrimo milteliai.

Tiesą pasakius, mūsų eksperimentas visiškai pavyko. „Kakučiai” (taip pavadinom savo virtinukus) buvo gan gardūs. Juos skaniai valgėme kartu su oranžine papaja ir gelsvais bananais.