Izamal, Mama ir nemokami stebuklai (vasario 2-3)

Pradžioje planavome keliauti pietryčių link, nes žemėlapyje mus labai viliojo kaimelis pavadinimu Mama, tačiau Meridoje viena mergina rekomendavo užsukti į miestelį Izamal (70 km į rytus), kuriame galima nemokamai aplankyti majų piramidę pačiame miesto centre. Į tą pusę ir iškeliavome.

Dienos rytą, kai atsisveikinom su Merida, Katjai vis nesisekė. Kliūdavo už šaligatvio, ne iki galo išsiaiškinus maršruto krypties su autobuso vairuotoju, išlipome kiek per anksti, ko pasekoje link miesto galo teko žingsniuoti vidurdienio karštyje.

Pakeliui į Izamal sustabdėm savo pirmąjį sunkvežimį, su kuriuo pavažiavom didesnę dalį kelio. Vėliau mus pavežė Marcelis, kuris vadovauja firmelei atliekančiai darbus nuo tualetų įrengimo, iki miesto aikščių sutvarkymo. Marcelis į Izamal vežė didelį ratą vienam iš jo traktoristų, kuris restauravo grindinį gyvenvietės centre. Mieste jis užtrukti žadėjo apie valandą, ir vėliau turėjo važiuoti atgal į Meridą. Mes pasiprašėm keliauti kartu, nes link kaimelio pavadinimu Mama mums bet kokiu atveju būtų reikėję šiek tiek sugrįžti Meridos link.

Gerų akių Marcelis pasiūlė sunkias kuprines palikti jo automobilyje, ir po valandos susitikti toje pačioje vietoje.

Turėdami gerą valandą Izamal apžiūrėjimui. Aplankėm Kinič Kak Moo piramidę pačiame centre. Nieko ypatinga, tik sistemingai ir dailiai sudėta akmenų krūva ant kurios užlipus atsiveria miestelio panorama. Dar aplankėm taip vadinama konvenciją – tai didelis pastatas su bažnyčia ir atvira erdve apstatyta koridoriumi. Sunku net aprašyti. Viskas buvo atvira, todėl įkišom nosį į bažnyčią. Staiga prie mūsų prilipo mažas, gal 1m aukščio, kuprotas žmogutis su gido kortele ant kaklo. Jis nė neatsiklausęs ėmė pasakoti bažnyčios ir visos konvencijos istoriją. Elgėsi gan neįprastai. Katjai pasakius, kad ji iš Vokietijos, kupriočius čiupo jos ranką, ir paeiliui užlenkdamas tris jos pirštus rodė savo vokiečių kalbos žinias „Guten Morgen, Guten Tag, Guten Abend” („labas rytas, laba diena, labas vakaras”). Vėliau, rodydamas į Šv. Marijos statulėlę, jis ir vėl švelniai griebė Katjos ranką ir prisidėjo prie savo širdies. Nelabai mums patiko jo kompanija. Jam papasakojus dar keletą detalių apie konvenciją, su juo atsisveikinom. Oficialiai tokių gidų paslaugos yra nemokamos, bet turistai paprastai duoda arbatpinigių. Mes, deja, mažojo keistojo žmogaus taip ir nepamaloninom, nes jo paslaugų nenorėjom. Į klausimą ar savivaldybė jam moka atlyginimą, kupriočius su paauksuotomis grandinėlėmis ant rankų tik papurtė galvą ir liūdnai pareiškė „savivaldybė nieko man nemoka, nieko.”. Vėliau sužinojom, kad tokie gidai vis tiktai yra išlaikomi savivaldybės.

Po Izamal vizito su Marcelis sugrįžome į Meridą. Mums būt buvę patogiau išlipti anksčiau, bet Marcelis vis tiek turėjo važiuoti į mums pakeliui esantį miestelį Acanceh, kur turėjo susirinkti du savo darbininkus įrenginėjančius dušus ligoninėje.

Meridoje mūsų vairuotojas supažindino su savo žmona ir dviem sūnumis, aprodė kuklų ofisą, bei prabangų namą su vėžliukais ir žuvytėmis. Ir, be abejonės, buvom pavaišinti standartiniu Meksikos gėrimu – Coca cola.

Jau sutemus Marcelis nuvežė į Acanceh kaimą, apie 30 km link Mamos, kur jis turėjo pasįmti savo darbininkus. Vienas iš jų buvo nebylys. Kiekvieną kartą norėdamas ką nors paklausti, nusistebėti ar nusikeikti, jis išleisdavo vienodą rėkiantį garsą ir esmę paaiškindavo rankomis.

Nakčiai gavom leidimą įsikurti atvirame restorane kaimelio gale. Palapinę pastatėme tarp restorano staliukų, o netoli mūsų hamake drybsojo naktinis sargas. Katja net nesitikėjo, kad po tiek nesėkmių pirmos dienos pusėje apsistosime jaukiame restorane su stogu, tualetu ir net dušais!

Sankryžoje, kurioje pradėjome kitos dienos kelionę, stovėjo policijos džipas su trim nuobodžiaujančiais pareigūnais. Mes paėjom nuo jų kiek atokiau, tačiau jie vis tiek nerimavo. Pirmiausia, įsijungę garsiakalbį ispaniškai užklausė „Kur važiuojat?”. Mes nereagavom. Pareigūnai neiškentė ir patys privažiavo tuos 50m prie mūsų. Greitai paaiškinom, kad važiuojam pas Mamą, ir paprašėm, kad netrukdytų mums tranzuoti. Jie buvo supratingi ir pasitraukė atgal į vienintelį šešėlį sankryžoje.

Po kokių 10 minučių policijai pagaliau atsirado mažytis darbelis. Priešingoje sankryžos pusėje iš gyvenvietės vienas po kito išsukinėjo du automobiliai. Antrasis, matyt, užsižiopsojęs į mus bakstelėjo priekiniam automobiliui į galą. Policija tučtuojau metė coca-colą į šoną, šoko į mašiną ir nuvažiavo į įvykio už 30m. Mes su Katja tik džiaugėmės, kad policija turi ką veikti ir nebeskanuoja mūsų iš už kampo. Deja, po dar 15-os minučių, surašius protokolą pareigūnai ir vėl grįžo į šešėlį gerti coca-colos.

Pagaliau mums sustojo sukleręs, surūdijęs ir skylėtas 25 metų senumo „Ford” sunkvežimis su cemento maišais ir 42-ejų metų vairuotoju Jose. Atidarę duris radome tik vietos mums dviems ir nė menkiausio kampelio mūsų kuprinėms. Na, bet po didelių pastangų šiaip ne taip sutilpom 🙂 Gal galit įsivaizduot kaip mes važiavom? Katjos kuprinę užmetėm ant sėdynės atlošo viršaus ir prilaikėm ją (18-20kg) su galvomis. Viena kitos kuprinės pusė spaudė mano kojas, o likusią dalį iškišau per langą.

Su sunkvežimiu atvažiavome tiesiai į Mamą. Atrodo, kad tą kaimelį vietiniai vadina tiesiog Mamite (mamos mažybinis žodelis ispaniškai). Šiaip nieko ypatinga ten nenuveikėm. Perėjom viską kiaurai, centrinėje aikštėje kiek atsipūtėm ir nusifotografavę prie „Mama” ženklo keliavom toliau.

Po kokio pusvalandžio jau buvome Ticul miestelyje, kur per 20 minučių įvyko maži stebuklai. Per Ticulį žingsniavom apie du kilometrus. Vienoje gatvelėje staiga prisiminėm, kad mums būtinai reikia įsigyti piršto dydžio (AA) baterijų. Kaip tik su ta mintimi kitoje gatvės pusėje pastebėjom mažą buitinės technikos parduotuvėlę. Pagyvenęs pardavėjas paaiškino, kad paprastai baterijų nepardavinėja, bet atrodo turi tai ko mums reikia. Iš šaldytuvo, kurį naudoja vietoje lentynos, ištraukė dėžutę su keturiomis baterijomis ir padavė mums. „Kiek esam skolingi?”, paklausėm. „Nieko”, mus nustebino pardavėjas. Ir tai buvo tik mažų stebuklų pradžia.

Visai netrukus kitoje gatvelėje staiga prisiminėm, kad turim porą tuščių butelių, į kuriuos iki vakaro turime prisipildyti vandens. Būtent tuo momentu pasimaišė mažas restoranėlis, kur paprašėm pasinaudoti tualetais, kad prisipildytume vandens. Vyrukas nieko neklausęs paėmė butelius, ir virtuvėje pripildė juos purifikuotu geriamu vendeniu, už kurį paprastai reikia mokėti. Mes su Katja tik aiktelėjom. Tai buvo mūsų antras mažas stebuklas.

Už kelių minučių ėjom pro vaisių parduotuvę ir Katja pasiūlė nusipirkti bananų. Užsukom į dailiai išdėstytų vaisių krautuvėlę. Pasirinkom gražius bananus, keletą kriaušių, bei mažą moliūgą. Jaunas pardavėjas ėmė klausinėti kas mes tokie, kur keliujam. Galbūt atrodėm klaikiai nuvargę, nes tą dieną kepinančioje saulėje žingsniavom keletą kilometrų. Varvėjo prakaitas, pečiai prašėsi poilsio. Susimokėjom už vaisius ir pardavėjas netikėtai įgrūdo pilną maišelį apelsinų. „Čia jums ant kelio”, nusišypsojo jis ir atsisveikino. Mes netekom žado ir pavadinom Ticul miestelį „nemokamu”.

Gyvenvietės gale toliau gaudėm mašinas. Buvo gan vėlu, reikėjo galvoti apie nakvynę. Prie šalia kelio buvusio namo žaidė keturi vaikigaliai. Persimetėm keliais žodžiais ir su jais. Vėliau jie mus irgi pavaišino apelsinais. Tai buvo mažų Ticul stebuklų pabaiga.

Po malonių nuotykių, ši vieta atrodė labai jauki. Katja nenorėjo skirtis su šiuo miesteliu. Bet sustojo mašina ir nuvažiavom į kitą kaimą, pavadinimu Santa Elena.

Santa Elena – pilna viešbučių ir restoranų, nes turistai dažnai važiuoja pro šalį dėl netoli gyvenvietės esančių majų piramidžių. Viename kempinge prašėmės, kad prįmtų nemokamai. Deja, 45 pesų (4.5$) kaina buvo griežta. Teko ieškotis kitos vietos, ir galiausiai apsistojome šalia apleistos apšiukšlintos nenaudojamos mokyklos pastato. Aplinka toli gražu nebuvo jauki, bet mes jaukiai įsitaiseme savo mažoje palapinėje. Naktį aš miegojau ramiai, tačiau Katja kankinosi nes naktimis be pertraukos čia klykauja viso kaimo gaidžiai ir šunys.