Ilga kelionė į Barranco (rugpjūčio 22-24)

Ryte į žemės ūkio ministerijos pastatą rinkosi ofiso darbuotojai, o mes netoliese džiovinome palapinę ir pakavomės kuprines. Mūsų tolimesnis tikslas – keliauti į pačius Belizo pietus, link Barranco kaimelio, kuriame gyvena garifuna žmonės.

Startavom ant Belmopano apvažiavimo, todėl dauguma mašinų suko į miestą artimiausiose sankryžose ir mums sustoti nenorėjo. Per klaidą ranką iškėliau taksi mašinai (jie šioje šalyje turi žalius numerius). Vairuotojas užklausė kur važiuojam, o aš pasinaudodamas proga įkalbėjau jį mus nemokamai pavežėti iki apvažiavimo sankryžos, kurioje jam reikės sukti į Belmopano pusę. Mums pasisekė. Išleido pačiame apvažiavimo gale kur greitai pasigavom lengvąją su dviem sporto žurnalistais iš Gvatemalos radijo. Jie keliavo iš Gvatemalos sostinės į Dangrigos miestą Belizo pajūryje komentuoti futbolo varžybas. Atmosfera su šiais žmonėmis buvo daug linksmesnė ir įdomesnė nei beliziečių mašinose. Žurnalistai mums davė pasiklausyti skirtingų ispaniškų dainų, tame tarpe ir marimbos šokio melodijos. Katja jiems užsiminė, kad tokia muzika tik ir kviečia šokti. Gvatemaliečiai nieko negalvodami paėmė ir padovanojo jai CD su marimbos muzika. Greitkelyje į Dangrigą žavėjomės gamta. Belizo pietinė dalis (važiuojant žemyn nuo Belmopano) nepalyginamai mielesnė ir vaizdingesnė nei šalies šiaurė.

Dar porą automobilių mus pametėjo tolyn mūsų kryptimi. Popiet vieną atkarpą vežė kažkur labai skubantis vaikinukas. Kaip ir visuomet tokiais atvejais suveikia Merfio dėsnis. Po 10km kelionės su juo baigėsi benzinas. Atrodė, nieko čia baisaus, nes sustojom vidury kaimelio, kuriame jis susirado kas paskolintų dviratį nuvažiuoti į už mylios esančią degalinę. Ir ką jūs manot, vaikinukas atėjo pas mus prašyti paskolinti dešimt Belizo dolerių (5 USD) benzinui, nes jis neva neturi nė cento. Jis užsiminė, kad jei pagelbėtume – jo broliai pinigus sugrąžintų kai atvažiuotume į Independence miestelį. Su juo važiuoti iki to miestelio mums neapsimokėjp, nes mūsų kelias suka į šoną 8km prieš Independence. Vaikinukui atsisakėm padėti, o tai jį padarė dar nelaimingesniu. Jam nieko kito neliko kaip uždaryti automobilio langus ir tranzuoti. Laimei, jį prigriebė pirmas pro šalį važiavęs sunkvežimis. Tuo tarpu mums jau artėjo metas mąstyti apie nakvynę, tačiau apsistoti kaimelyje kur baigėsi benzinas nesinorėjo.

Vis tik tai pasisekė pasigauti mašiniuką iki mažo ispaniško Bella Vistos kaimelio. Tai buvo keturiasdešimtmetis krevečiu fermos vadybininkas. Jis vos pabaigęs mokyklą nuo 16-os metų pradėjo rimtai dirbti tam, kad į aukštuosius mokslus galėtų išleisti savo brolį ir sesę, o vėliau ir tris savo dukteris. Dvi iš jų dabar studijuoja Kosta Rikoje.

Bella Vistoje palapinę gavom pasistatyti ant vienąukščio namo stogo. Na, ten šiaip ne stogas, o antro aukšto pradžia. Belize žmonės labai dažnai pirmiausia pasistato pirmą aukštą, o viršuje palieka kyšančius metalinius virbus, kurie anksčiau ar vėliau buna naudingi konstruojant naują aukštą. Tiek vakare, tiek ryte mus ir vėl smalsiai supo keletas vaikų, besidominčių mūsų turistine įranga. Pastato dalis, kuri buvo arčiausiai kelio, kadaise turėjo restoranėlį. Dabar ten tik šiukšlinos patalpos, o galinėje sienoje radom du šimtą metų nevalytus tualetus, kuriais teko naudotis mums.

Trečiadienį prieš pasukant į kelią link Barranco kaimelio, apie kurį svajojam jau gerą mėnesį, sugalvojom užsukti į mažą miestelį-uostą Punta Gorda. Iš jo už 19 USD (plius 4 USD mokestis už išvažiavimą iš Belizo laivu) galima nusikelti į Puerto Barrios uostą Gvatemalos pusėje. Punta Gorda miestelis kvepėjo turizmu. Po ilgos pertraukos ir vėl sutikom nemažai keliautojų su kuprinėmis. Mūsų misija šitame užkampyje buvo paprasta: pasidomėti keltų kainomis, nusipirkti daržovių ir vaisių, bei po 10 dienų pertraukos prisijungti prie Interneto, na, kad namiškiai per daug nesijaudintų 😉 Visus norus išpildėme sėkmingai, tačiau atsisakėm Interneto, nes mokėti 3.5 USD už valandą nekilo rankos.

Iš Punta Gordos 20km iki posūkio į mažą keliuką vedantį Barranco kaimelio link mus pavežė du vyrukai iš BAHA (Belizes žemdirbystės ir sveikatos asociacijoa – Belize Agriculture and Health Assosiacion). Vairuotojas atrodė padoriai, tačiau jo kolega buvo ryškiai apsinarkašinęs. Vos vos regzdamas sakinius stikliniu žvilgsniu ieškojo mūsų pagal balsą. Pasakojo apie savo draugą iš Olandijos, kuriam nepatinka Belizas. Bandė prisiminti jo vardą su viltim, kad gal kartais mes jį pažįstame. Išlipant su šiuo kolega net neatsisveikinom, nes jis saldžiai miegojo.

Iki Barranco beliko įveikti 40-50km atstumą. Per dvi valandas mūsų keliu prasuko keletas mašinų, tačiau visos jos pirštais rodė, kad važiuoja kažkur čia pat. Beveik prieš penkias vakaro sustojo amerikietis ūkininkas, kuris tvarko vieną rančą už poros kilometrų. Čia nusprendėm ir pabaigti dienos kelionę. Maišeliais uždengę sukietėjusius karvių šūdus palapinę pasistatėme rančos teritorijoje šalia didelių baltų vartų.

Prieš pat nusileidžiant saulei nulėkėm apsiprausti į slabną vandens šaltinėlį tekantį per karvių prikakintus rančos laukus. Pasinaudodami puodu šiaip ne taip apsiprausėm. Sunkiausia buvo apsimauti sandalus nes aplink supo vien purvas…

Visą dieną buvo karšta ir giedra, todėl sunku buvo patikėti, kad artėja galinga liūtis. Prieš einant miegoti ant palapinės uždėjom du celofano gabalus, kurie mus padėjo išlikti sausiems.

Liūtis, prasidėjus gilią naktį, tęsėsi ir kitą dieną. Dangus visą laiką buvo skrodžiamas griaustinių ir žaibų. Pastarieji ypač griausmingai atrodo naktį, kai ryški jų šviesa krenta ant laukų ir visa tai palydi griustinių sprogimai. Kartais griausmai nenutrūkstamai tolyn keliaudavo kelioliką sekundžių. Bet tai juk dalis lietaus sezono tropikuose…

Kitą dieną vis tikėjomės, kad išlįs saulutė ir galėsime išsivirti valgyt. Prieš pusryčius žingsniavom gerą kilometrą gilyn į rančos teritoriją pas ūkininką prašyti vandens. Pasiekus jo namus buvom pradėję šlapti, tačiau šeimininkas nepasiūlė nei arbatos, nei sausainių, o tik parodė kur yra vandens kranas. Po atviros dirbtuvės stogu palaukėm kol nustos pliaupti lietus ir pajudėjom link savo palapinės. Na, bet, žinoma, už kelių minučių ir vėl pradėjo lyti. Palapinę pasiekėm šalput šlaputėliai, todėl prieš lendant vidun buvom priversti išsirengti iki triusikų.

Lietus nesustojo iki ketvirtadienio pietų. Karts nuo karto atrodydavo, kad vėjas siunčia debesis lauk ir čia pat matosi mėlynas dangus, bet per keletą sekundžių kryptis totaliai pasikeisdavo ir atsiūsdavo naują liūtį. Prie tų vartų rančoje užstrigom visą dieną, kurią paskyrėm poilsiui. Kelionę į Barranco nusprendėm penktadienio rytą. Beje, iš vietinių sužinojom, kad per netolimais esantį kaimelį galima neoficialiai nukeliauti į Gvatemalos teritoriją. Mūsų imigracijos leidimas galioja iki šeštadienio, todėl stengsimės šį savaitgalį išsigauti iš Belizo per neoficialų sienos kirtimo punktą…