Į Venesuelą per Europą

Sveiki,

Daug tylos, bet daug ir siurprizų. Po trijų svaičių atostogų Lietuvoje ir Vokietijoje mes ir vėl sugrįžome į senas vėžias. Esame Venesueloje.

Ką gi veikėme Europoje? Na, šita misija buvo planuota jau nuo kovo mėnesio. Planas buvo paprastas: padaryti siurprizą mano mamos penkiasdešimtmečio proga. Na, tiek mano namiškiai, tiek ir Katjos šeimyna Vokietijoje vos negavo infarkto. Visą istoriją gal išdėstysiu kurią kitą dieną, o skaitantiems angliškai, kviečiu paskaityti anglišką istoriją apie mūsų atostogas Europoje:
„3 weeks in Europe – surprise for others”

Ir dar, mūsų nuotraukų sekcijoje sudėjome vaizdus iš Nikaragvos, Salvadoro ir Hondūro.
http://followtheroad.com/lt/nuotraukos/

Prieš savaitę atskridome į Venesuelos sostinę Caracas. Vis dar bandom priprasti prie šios šalies. Mes niekada informacijos apie šalis neskaitom, tad tik atvykę sužinojome, kad čia jau daugelį metų egzistuoja juodoji rinka keičiant užsienio valiutą – dolerius ir eurus. Nustebome kai Caracas oro uoste neradome banku išsikeisti pinigus. Tad šiek pakeitėm pas privatininką, kuris, mūsų nuostabai pasiūlė oficialų kursą – 1 euras už 2700 Venesuelos bolivarų. Jau kai atvykom pas prancūzus, kur ir esam apsistoję, sužinojom, kad pinigus keisti reikia 60-80% geresniu kursu nei mes iškeitėme. Už vieną eurą juodojoje rinkoje siūlo 4300-5000 bolivarų. Tuo tarpu dolerį keičia po 3600-4000 (oficialus kursas – vos 2100).

Uh! Ah! Chavez no se va! - that is what people in favor for Chavez are shouting during street demonstrations

Žodžiu, kol išleidome pirmuosius iškeistus 50 eurus, gyvenimas čia atrodė gan brangus. Bet išsikeitus pinigus juodai – viskas iš karto žymiai atpinga. Taigi – atvažiuodami į Venesuelą – vežkitės TIK grynuosius! Kaip veikia juodoji rinka – geriau pasiieškoti info internete. Iš esmės pinigų keitiką susirasti nesunku. Tik vargina dėrėtis dėl kurso. Sako, kad kai kuriose skylėse užsieniečiams pinigus iškeičia, bet tie patys keitikai įdarbina bičus, kurie tą patį užsienietį po 20 minučių metro apiplešia.

Apie Caracas visi tik ir kalba kad reikia saugotis, daug nesiblaškyti, ir nerodyti nei kad turi kamerą, nei telefono, nei laikrodžio. Viską atima 🙂

Pirmadienį susipažinome su Venesuelos lietuvių bendruomenės pirmininke Elena ir jos draugu Rimu. Taigi, pradedam turą per lietuvius Pietų Amerikoje, kurie emigravo į šį kontinentą pokario metais.

Po dvi savaičių Rimas mus kviečiasi į Venesuelos lietuvių susitikimą, kuris vyks La Colonia Tovar miestelyje. Įdomu tai, jog ši gyvenvietė, esanti 2,5 valandos nuo sostinės, yra vokiečių kolonija. Taigi, bus ten ką veikti ir man, ir netgi Katjai 🙂

Ketvirtadienį važiuosime į provinciją Sucre, kur Rimas mus pakvietė kelias dienas pabūti jo poilsiavietėje skirtoje keliautojams. Ten, sako, labai įdomu ir speciali aplinka – beždžionės, pliažai, ir robinzono kruzo tipo kambariai.

Linkėjimai iš revoliucinės Kubos draugės – Venesuelos!
Augustas (& Katja)

PS: Į Venesuelą per Paryžių skridome iš Diuseldorfo. Šiame oro uoste yra didžiulis kelionių agentūrų „turgus”, kuriame galima nuspirkti pigius pasiūlymus atostogoms.
Pridedu kelias nuotraukas su pasiūlymais, gal kam bus pravartu bei įdomu pasižiūrėti kainas ir gal susigundys: