Gyvenime nebūna paprastų momentų

Esam pakylėti. Esam vis labiau pakylėti su kiekviena nauja diena. Praėjęs trečiadienis buvo dar viena tokia diena.

Prieš keletą mėnesių suvokėme, kad tai tik mes o niekas kitas, kuriame savo gyvenimą. Susikurti gyvenimą tokį, kokio nori yra ypatingai paprasta. Ir tai supraskite tiesiogine šių žodžių prasme. Svarbiausia išmokti būti dėkingu Visatai už kiekvieną susitikimą, kiekvieną įvykį ir kiekvieną Momentą. Į dėkingumą Visata atsakys suteikdama dar daugiau tokių momentų, kurie suteikia džiaugsmą ir laimę. O tada vieną gražią dieną imi ir iš širdies pajunti kaip gyvenime viskas yra tiesiog neįtikėtinai Paprasta. Absoliučiai Viskas.

Paskutines savaites mūsų mintys daugiausia sukosi apie gyvą-žalią maistą, susitikimus su kitais žaliavalgiais, mūsų namo vizualizavimu, pajamų didėjimo vizualizavimu, bei tvirtu žinojimu, kad turime pakankamai galios įgyvendinti Visus savo norus.

Šios savaitės pradžia yra nuostabus pavyzdys, kai patyrėme Visatos siunčiamus stebuklus, kurių metu mums yra rodoma fizinėje realybėje, jog viskas vyksta pagal „planą”, t.y. pagal mūsų mintis ir norus. Kitaip tariant, mes sėkmingai vibruojam dažnyje, kuris pritraukia tuos žmones ir įvykius, kurių mums ir reikia.

Tad norim su jumis pasidalinti vakarykščiu trečiadieniu, kurio metu fizinėje realybėje turėjom progą patirti Visatos dovanas mums. Kitaip tariant – dovanas, kurias mes patys kuriame savo mintyse, ir jos realizuojasi po trumpo uždelsimo laiko juostoje.

Taigi, pradėkime nuo to, kad jau pusantro mėnesio gyvenam Ko Phangan saloje, kur savanoriaujam Monte Vista sveikatingumo centre. Tuo užsiimsim dar 2 savaites – iki rugsėjo galo. Dirbam 6 val. per dieną. Penktadieniai ir šeštadieniai laisvi. Už savo pastangas gaunam nemokamą būstą, daug medžiagos dvasinėmis temomis, bei, jei norėtume, ir pilną maitinimo programą, tik kad mes šiuo metu virto maisto nevartojame. Tad 2-3 kartus per savaitę vakare po darbo einam į už 3 km esantį Tongsala (Thongsala) miestelį apsiprekinti. Tuo užsiėmėm ir vakar, trečiadienį. Darbą baigėm apie 3 val. dienos, ir kaip tik tuo metu į miestą su mašina važiavo centro savininkas. Kadangi tuo metu Katja užkandžiavo pomelo vaisių (kiniškas greipfrutas) – tad kiek sudvejojom, ar viską mesti ir važiuoti į Tongsalą mašina, o gal numoti į tai ranka ir be streso vėliau tiesiog pasivaikščioti. Pasirinkome antrąjį variantą. Besimėgaudami pomelo vaisiumi bendravome su nauja centro savanore turke Aytanga. Iš jos gavom nemažai informacijos apie nuomojamus namus saloje, jų vietas ir kainas. Daug vertingos informacijos! (Tai viena iš tų stebuklingų sinchronizacijų, kurias mums pateikė Visata. Ačiū!) Grįžę į savo kambarius nusprendėme keliolikai minučių atsipūsti. Kiek delsėm su išvykimu į miestelį, tačiau kaip vėliau sužinojom – viskam juk buvo priežastis!

Po gero pusvalandžio atžingsniavome į Tongsalą. Mūsų pirma stotelė – kitame miestelio gale esantis pašto skyrius, kur norėjom atsiimti vieną prekę, kurią prieš 2 savaites nusipirkom JAV e-parduotuvėje. Pakeliui buvo sustojęs taksi, kuris siūlė per didelę pavežimo kainą, tad jo atsisakėme ir tęsėm ramų ėjimą pėsčiomis. Laikas bėgo, bet tikėjomės, kad paštas vis dar dirbs. Į jį atvykome apie 5-tą vakaro. Nors durys dar buvo atidarytos, tačiau į pašto pastatą džipą varantis darbuotojas sakė, kad darbo valandos iki 4-tos, ir neva turim ateiti rytoj. Mes jam paaiškinom, kad mums kiek tolokai iki jo vaikščioti, nes neturim motociklo, ir gal būtų galimybė paketą atsiimti dabar.

Pašte maža betvarkė, tad mūsų paketo tarptautinių siuntinių spintoje nebuvo. Į tą spintą vyrukas žiūrėjo gal 15 minučių, pereidamas per tuos pačius paketus ir kelis kartus kartodamas „ateikite rytoj”. Tuo tarpu mes nelabai norėjome kur nors eiti. O jis atrodo suprato mūsų situaciją ir lyg užsuktas kartojo savo veiksmus – žiūri į siuntinių spintą, nieko neranda ir kartoja „ateikite rytoj”. Kelis kartus per tuos paketus prasinešėm ir mes. Nė karto nieko neradome. Žinoma, iš kur ten jis atsiras. Kai jau nuleidome rankas, paštininkas sugalvojo atverti šalia esančią spintą. Arčiausiai padėta dėžutė ir buvo mūsų! Valio! Susimokėjom importo mokesčius ir laimingi išejom laukan. „Lucky you” atsisveikino mūsų paštininkas.

Šalia pašto yra mažas turgelis, kuriame dažnai perkame vaisius. Besiprekinant pastebėjom mažą visureigį su 6-7 užsieniečiais, kurie ką tik iš vaisių prekystalio užsipirko gal 50 kokosų, kilogramus mangų ir kitų vaisių. Kai ėjom pro šalį, Katja užsiminė „gal jie žaliavalgiai?”. Man irgi pasidarė įdomu, ypač todėl, kad jie atrodė žaliavalgiškai, bet kažkaip dar nebuvo geras momentas jų pulti ir klausinėti. Kol mes rinkomės vaisius, chebra prie visureigio baigė valgyti žaliavalgių dievinamą durianą ir sušoko į mašiną. Pora į vidų ir keli ant pikapo. Užvedė motorą ir vienas bičelių pikape ėmė vairuotojui rusiškai aiškinti kaip ir kur dabar važiuoti. Vat tuo metu mano visos lemputės galvoje užsidegė ir dvejonių, kad tai rusai žaliavalgiai, nebeliko. Palikau Katją prie vaisių ir pats nulekiau prie mašinos. „Jūs gal žaliavalgiai?” paklausiau jų rusiškai. „Jo jo :)” sako jie. Wow! JĖGA! JĖGA! JĖGA! Įsišnekėjom. Tiek mes, tiek jie buvo visiškai nustebę tokiu susitikimu. Kur gi ne 🙂 Iš jų sužinojome, kad iki mėnesio galo Ko Phangan saloje kaip tik vyksta didelis žaliavalgių sąskrydis. Kaip supratom, tai daugiausia rusiakalbė chebra iš NVS šalių. Dabar net įdomu pasidarė susirasti tinklapį internete, kuriame tokius susitikimus jie koordinuoja, matyt, turi būti kažkoks forumas… Ieškosim ir rasim 🙂 Apsikeitėm telefonais, ir jau planuojame ateinantį penktadienį-šeštadienį aplankyti šiuos žaliavalgius kolegas. Beje, jie minėjo, kad saloje gyvena viena rusė, kuri gyvu maistu maitinasi jau pusantrų metų. Su Katja esam prisipildę laimės ir džiaugsmo iki pilnų kelnių. Sunku nupasakoti kaip jaučiamės. Tiesiog pakylėti! Visatai ir dar kartą dėkojame už tokią neįtikėtiną sinchronizaciją! Kas galėjo pagalvoti, kad mūsų delsimas išvykti į miestą, taksi paslaugų atsisakymas, bei ilgas paketo ieškojimas pašte suves su krūva žaliavalgių rusų. Juk mieste galėjome būti prieš 2 valandas ir mūsų istorija būt buvus visai kitokia. Tiesiog fantastika!

Reikalus Tongsaloje tęsėme užsukdami į Tesco supermarketą ir baigėm apsilankydami pas vieną vietinį daktarą, kuriam Katja norėjo sugrąžinti prieš mėnesį pirktas enzimų kapsules. Ji tiesiog nusprendė jų nevartoti ir pamanėm, kad pavyks už juos atgauti pinigus. Tas daktarėlis jaunas ir geras. Problemų kapsules sugrąžinti nebuvo. Atgavom pinigus ir suvokėme dar vieną Visatos žinią – juk mūsų mintys sukasi apie finansų augimą, ir štai mums buvo suteikta galimybė realizuoti ir pajusti papildomus finansus! Mūsų džiaugsmui ribų tiesiog nebėra. Sėdom į taksi ir grįžom į savo būstą Monte Vistoje. Vakaras tęsėsi ypatingai pakylėtai, o savo pakylumu tiesiog norime pasidalinti ir su jumis!

Taigi, suvokiant, kad gyvenime nebūna paprastų momentų – džiaugsmui nebereikia ir priežasčių. Juk Gera Gyventi!

Beje, artimiausiomis dienomis planuojame susitikti su lietuviu Aurimu, kuris Ko Phangan saloje užsiima tradiciniu Tailando kovos menu Muay Thai. Sakė jis čia atvažiuoja dažnai, tad nusimato dar viena įdomi draugystė!