FAQ: Maistas ir vanduo

Meksikoj, Gvatemaloj, Kuboj ir Belize beveik visada maistą gaminomės patys sau. Naudojame benzinu varomą viryklėlę, arba šeimininkų virtuvę, jei esam apsistoję pas žmones. Kartais virdavom valgį miestelio parke, ar kokiam gražiam kampelyje ant pievutės. Kuboje net du kartus buvom baltų turistų fotografavimo objektais. Kartą turbūt kanadietė/anglė klausė (ar galėčiau jus nufotkinti atsiminimui), o kitą kartą grupelė prancūzų kalbančių tik prancūziškai ėmė mus šaudyti su savo ilganosiais fotoaparatais. Iki šiol tik Kinijoje buvau panašus objektas – ten kinai labai mėgsta nusifotografuoti sau šalia balto, ir dar tokio illlgggooo 🙂

Baracoa, Kuba čia mus fotografavo kanadietė/anglė (‘excuse me, can I take a picture of you?’)	Trinidad, Kuba čia sulaukėme dėmesio iš prancūzų turistų grupelės (‘exuze muo…’)	Sagua de Tanamo, Kuba čia turistai nesilanko, tad stebinom tik vietinius	Piste, (Chichenitza) Meksika	Pedasi, Panama

Ką mes valgom?

Esam tam tikra prasme vegetarai, nes atsisakom bet kokios mėsos. Lotynų Amerikoje dažnai gatvės restoranėliuose užklausus „ar turit ką nors be mėsos?“ gaunam atsakymą „taip – ryžius su viščiuku“. Taip taip, vištiena pas juos neskaitoma kaip mėsa 🙂 Tačiau mes ir jos neimam į burną, bet užtat retkarčiais užgardžiaujam žuvimi. Pradžioj nevartojom ir jos, tačiau vegetarams svarbu gauti vitaminą B12, kurį kiti pasiima iš mėsgalių. Vakarų Europos organinėse daržovių prekyvietėse perkant ir valgant neplautas daržoves ir vaisius, tą B12 galima pasirinkti ir tokiu būdu (per nešvarumus), tačiau „trečio pasaulio“ šalyse nešvarumus yra primygtinai rekomenduojama nuplauti. Tad ir B12 nelieka, bet užtat ir visų kvailų ligų taip pat nelieka. Ką gi, nenorėjom ryti B vitamino tablečių, tad nusprendėm pasigardžiuoti žuvimi, kurioje gausu ir kitų svarbių medžiagų. O be to, žuvis nėra tokia skausminga organizmui kaip gyvulinė mėsa, kuri dažnai užauginta dirbtiniais ir gal net cheminiais būdais.

Po Kubos atplaukę į Panamą, joje pradėjom karts nuo karto užsukti ir į restoranėlius už 2 dolerius. Dažniausiai mėsinės virėjos galėdavo pasiūlyti tik ryžių, pupų ir „salotų“ kurios turėdavo kriaukšlelę svogūno, pomidoriuko riekeles kelias ir kokį salotos lapą, žodžiu skurdokai, nebent prašydavom vietoje mėsos (nes su ja kaina dažnai panaši) pridėti daugiau daržovių.

Beje, baltymus gaunam iš pupų, riešutų (ypač žemės ėdam labai dažnai). Tiesa, pupas labai pamilome. Nors Europoje jos nėra baisiai populiarios, tačiau Centrinėje (įskaitant Meksiką) ir Pietų Amerikoje pupos vos ne kasdieninis patiekalas. Visi jas gamina ir visos valgyklos jas siūlo.

Ekvadore papietauti galima už $1,00-$1,50. Tuo tarpu Cuenca miestas – tai tikras rojus vegetarams. Čia galima rasti mažiausiai 5-7 restoranėlius, kurie gamina tik vegetariškus patiekalus su sojos mėsa. Daugiau apie vegetarizmą Cuencoje galite pasiskaityti mūsų straipsnyje angliškai.

Beje, Katjos organizmas netoleruoja laktozės (pieno cukraus), tad ji pieno produktų nevartoja. Aš nuo seno buvau didelis pieno, jogurto, sūrio ir ledų mėgėjas, tačiau kažkada man Katja užrodė šį aprašymą (žiūrėti ten kur „Cow’s Milk & Health“), kuriame aiškinama, jog karvės organizmas gamina pieną sureguliuotą veršeliui, kuris pirmąsias 47 dienas svorį padvigubina ir per metus užauga 150 kg. Tuo tarpu žmogus yra žymiai smulkesnis gyvis. Ir dar, gyvi organizmai (tame tarpe ir žmonės) pieną natūraliomis sąlygomis gamina tik savo vaikams, ir jis nėra skirtas suaugusiems. Tad gaunasi, kad vartoti tokio didelio gyvūno kaip karvės pieną kiek smulkesniam organizmui – žmogui, yra šioks toks išsigimimas, nes tai nėra natūralu. Ypač girdyti karvės pienu kūdikius. Jau nekalbant apie automatizuotas pieno gamyklas, kurios kankina karves su robotais siurbdami iš jų pieną.

Na, kaip ten bebūtų, palaipsniui aš pieno ir jogurto beveik nebevartoju. Tiesa, geltono fermentinio sūrio bei ledų, jei yra galimybė, neatsisakau 🙂

Galiausiai keletas nuotraukų vaizduojančių mūsų dietą:

Blynų tešla kibo prie mūsų keptuvės, tad pagaminom iš jų kukuliukus (kakučius) ir užgardžiavom su bananais bei papaja	Mūsų beveik kasrytinė avižų košė su razinomis ir riešutais	Supermarketo pusryčiai: ryžiai, špinatas, konservuotos juodosios pupelės, pomidorai ir žemės riešutai	Vienas iš gardžiausių Katjos patiekalų – bulvių košė su pupelėmis guliašo tipo padaže ir šviežiomis salotomis	Žiediniai kalafijorai, pupelės, svogūnų lapai, džiovinti grybai ir šviežių daržovių trinta sriuba (žalia, nes pagrindinė sudedamoji dalis – mangoldo lapai – kažkas panašaus į špinatą).

Pačių užauginti kviečių daigai, daržovė labai panaši į bulvę, keletas kitų daržovių bei vėlgi žalia, šviežia trintų mangoldo lapų sriuba	Avižų košė su razinomis ir riešutais, kartu su pačių užaugintais amaranto daigais, cornflake’ais bei saldžiuoju agurku (tokį atradome Ekvadore – nematytas daiktas)	Iš daržovių ir lęšių pagaminti kotletai, ryžiai, špinatai, salotos ir pomidorai	Įvairūs kalafijorai, kviečių daigai, mangoldo lapai, avokadas, alyvuogės ir daržovių arba sojos kotletas	Bulviniai blynai su grybų ir daržovių garnyru, na ir papildomai grietinė, bei Katjos sukurtas grietinės pakaitalas be pieno (tas geltonas)

Vanduo

Paprastai žmogus per dieną turi išgerti mažiausiai 2 litrus vandens (ne sulčių, o vandens). Keliaujant ar užsiimant kitais aktyviais užsiėmimais, per dieną reikėtų suvartoti 3-4 litrus vandens. Susumavus, mums abiem per dieną reikia 8-10 litrų vandens, nes taip pat verdame valgyt bei plaunamės rankas, dantis. Neišsigąskite, tiek daug su savim nesinešiojame. Paprastai turime keletą butelių, kurie talpina apie 4 litrus vandens. Kelionės metu kelis kartus per dieną tenka vandens atsargas pasipildyti. Tam pasitarnauja tualetai tiek kavinėse, tiek degalinėse, tiek ir kitose viešose vietose. Jei kriauklė yra per maža buteliui pakišti po kranu, naudojame plastmasinę dėžutę, kuri taip pat pasitarnauja verdant valgį. Taip pat vandens gauname tiesiog iš vietinių arba pakelės restoranų. Beje, Belize lietaus sezonu šeimos naudoja lietaus vandenį, tad ten didžiąją dalį gėrėm būtent jį.

Kai kuriose šalyse (Meksika, Gvatemala) yra plačiai paplitę Garafonai – tai 20 litrų buteliai su purifikuotu vandeniu. Tuščio butelio pakeitimas į pilną tekainuoja 3,5-5,0 Lt. Tad jei vienoje vietoje apsistodavom kelioms dienoms, pirkdavom tokį butelį. O būdami kelyje vandens iš tokių butelių prašydavom vietinių gyventojų, restoranuose, ofisuose, policijoje ir panašiai.

Deja, ne visose šalyse vanduo iš krano yra tinkamas gerti. Jį patartume dezinfekuoti. Kelionės pradžioje turėjom keliasdešimt chloro tablečių iš Vokietijos, kurios mums labai greitai pasibaigė. Ieškojom kitų vandens purifikavimo variantų.

Meksikos supermarketuose daržovių skyriuje galima buvo rasti mažus vandens dezinfekcijos butelaičius už 2,5-4,0 Lt. Šiaip meksikiečiai naudoja šitą skystį ruošiant salotas. Daržoves tereikia užmerkti į vandenį su 10-čia dezinfekcijos lašų 15-kai minučių ir visos bakterijos žūsta.

Čia nuotrauka iš supermarketo Meksikoje kai pusryčiams dezinfekavome špinatus:

Kadangi ant to butelaičio instrukcijų parašyta, jog jis tinka ir geriamam vandeniui dezinfekuoti, tad mes prisipirkom šios dezinfekcijos kelis vienetus ir dar iki šiol naudojam. Vieno butelaičio užtenka 2-3 mėnesiams. O dviems litrams purifikuoti užtenka 1-2 lašelių. Tiesa, Gvatemaloje už tą pačią kainą galima buvo nusipirkti dezinfekuotojo dar didesniuose buteliuose.

Panašią vandens dezinfekciją matėme ir Peru esančių supermarketų
„Metro” vaisinėse. Butelaitis toks pat kaip ir iš Meksikos, tik
žalsvas, taip pat talpina 30 ml, tačiau kainuoja žymiai daugiau – apie
25 Lt (32 soles), bet vis geriau negu nieko. Daugelis Peru vaistinių
taip pat pardavinėje purifikavimo tabletes skirtas iš karto 20-čiai
litrų. Viena kainuoja 1,20 Lt (1,50 soles). Žinoma, keliaujant toks
variantas netinka, tačiau tą tabletę galima būtų sutrinti ir padalinti
daugiau mažiau į dešimčia dalių ir mesti po truputį į dvilitrinius
butelius.

Chloras – dar vienas variantas užmušti bakterijas
vandenyje. Įtariam, kad chlorą gauti galima bet kur. Pavyzdžiui, Peru
250 ml butelaitis tekainuoja 0,40 Lt. Vietiniai dažniausiai jį naudoja
paviršių valymui, drabužiams ar net indams plauti. Ant butelaičio
užrašyta ir kaip dezinfekuoti vandenį – 2 lašeliai vienam litrui vandens ir
palaukti 30 minučių. Šiaip norint atmeruoti lašelius – reikėtų iš
kokios vaistinės nusipirkti pipetę ar kažką panašaus. Vaisiams ir
daržovėms dezinfekuoti – arbatinis šaukštelis (5 ml) į 10 litrų vandens
ir palaukti 2 minutes.