Escobarų šeimos beieškant

Unil, Gerson, Fernando, Ercilia

photo for Fernando's brother

Per penkis mėnesius mums gyvenant Copper Bank (Vario krante), Belize, tapome gerais draugais su viena vargingiausių šeimų kaime. Kartu dalinomės džiaugsmus ir vargus, ir visai prieš išvykstant tęsti mūsų kelionės sužinojome, kad Fernandas, šeimos tėvas (kilęs iš El Salvador’o), prieš kelis metus prarado kontaktą su savo šeima. Jis nežinojo kaip ir kodėl nutrūko ryšys, bet tvirtai tikėjo, kad bendravimas vėl atsinaujins. Ši istorija mane giliai sujaudino. Žinodama, kad jis planuoja tenai leisti savo vyriausiąjį sūnų Otoniel’į į mokyklą, pasisiūliau surasti jo šeimą kai ti apsilankysime El Salvador’e.

Šiam momentui ateiti prireikė vienerių metų, nes El Salvador’as buvo paskutinė mūsų aplankyta šalis Centrinės Amerikos turo metu. 2007 metų balandį atvykome į El Salvador’ą, kurio sostinėje San Salvador’e praleidome keletą dienų. Mūsų viešnagės metu buvome nuvykę į Coquiama kaimelį, kuriame turėjo gyventi Fernando brolis Julio Cerar’is.

Nuvažiavome autobusu iki Sonsonate.

Julio Cesar with his wife

Nuo tenai prireikė begalės valandų ir ypatingų bendravimo įgūdžių bent ju priartėti prie Coquiama kaimelio. Autobusu ir autostopu pagaliau atvykome į Cuisnauath miestelį, nuo kurio iki Coquiama vis dar buvo valandos kelias (pėsčiomis). Nebuvo nei kelio nei kitų orientacinių  ženklų, kurių pagalba galėtume orientuotis šioje kalnuotoje, agrokultūrinėje vietovėje. Bendravimas su vietiniais buvo vienintelė išeitis. Galiausiai mums pavyko rasti kelią ir mes pasukome tiesiai į  Julio Cesar’io kaimelį Coquiama. Po pusantros valandos atsiradome priešais  Julio Cesar’io namus. Buvome sutikti skeptiškai. Mes prisitatėme ir paaiškinome, kad atvykome brolio Fernando vardu. Julio Cesar’is atrodo tikėjosi blogiausio. Tačiau mūsų broliškas nusiteikimas brolio šeimos atžvilgiu atrodo leido Julio patikėti mūsų misijos nuoširdumu. Parodėme Julio Cesar’iui Fernando šeimos nuotraukas. Jis didžiuodamasis aprodė jas aplinkiniams. Julio taip pat buvo apstulbęs, kad tai tikrai jo brolis, nes jie nebuvo matęsi 16 metų, ir negirdėję vienas apie kitą jau 4 metus. Mes apaiškinome, kad mūsų misija yra atkurti kontaktą tarp abiejų brolių. Gražiai užsiminėme apie galimybę parašyti laišką, kurį kartu su jo namuose darytomis nuotraukomis galėtume nusiūsi jo broliui Fernandui. Po valandos laišką jau laikėme savo rankose. Kadangi nebuvo jokio kito būdo užtikrinančio laiško gavimą, Julio Cesar’iui davėme pašto adresą mūsų draugo Skoto, kuris jau nuo dabar galėtų perdavinėti laiškus tiesiai Fernandui.  Tada gavome du skirtingus telefono numerius : vieną – Julio Cesar’io, kitą – trečiojo brolio. Viską sudėjome į laišką Fernandui ir išsiuntėme.

Galime tiktai tikėtis, kad mūsų pastangos buvo sėkmingos ir broliai vėl suėjo į kontaktą, bent jau laišku ir telefonu. Deja, negalime tiesiogiai susisiekti su Fernando šeima, bet žinome iš savo draugo Skoto, kuris šioje istorijoje suvaidino paštininko vaidmenį, kad  laiškas su nuotraukomis ir telefono numeriais pateko tiesiai šeimai į rankas.

(iš anglų kalbos vertė Jovita Kliukaitė)