Daktaras Hildo arba penkios dienos rančoje (sausio 21-25)

Jau tris dienas esame Yucatan provincijos sostinėje Meridoje. Čia apsistojom pas HospitalityClub narį Carlosą. Toliau keliausime ryt arba poryt, o kol kas skaitykite apie mūsų atostogas rančoje.

—

Šeštadienį (sausio 21) ryte palikome nuo fiestos siautėjančią kaimavietę Dzitas. Jaunas bachūriukas pavežė apie 60 km iki Tizimin miesto, kuriame nenorėjome užsilikti ir keliavome toliau. Buvo labai karšta, įsitaisėm mažame pavėsyje ir gaudėm mašinikes.

Pagaliau sustojo sunkvežimiukas su trimis žmonėmis priekyje, tad teko kaip gyvūliukams įsitaisyti tarp dėžių su pomidorais. Važiavimo greitis buvo didokas. Nuolatos griūnantys tušti ir riebaluoti plastmasiniai kanistrai aliejui mums kelionę darė dar sudėtingesne.

Mus paleido už 25 km mažame kaimelyje Panaba. Prieš pasakydami ačiū pasiklausėm ar būtų galima nusipirkti iš jų pomidorų (šiaip supermarketuose jie gan brangūs – apie 1.7$/kg). Vairuotojai su malonumu porą saujų pomidorų tiesiog padovanojo. Papildomai pridėjo ir mažus žalius čili paprikiukus, kuriuos pamačius iš karto supratome, kad jų nesunaudosime. Tačiau atsisakyti dovanos gerieji žmonės neleido.

Panaboje buvo karšto šeštadienio vidurys. Kaimelis tuščias ir ramus. Prasinešėm per kelias parduotuvėles ir apsisprendėm tiesiai link jūros nebevažiuoti, nors ir buvo likę gal 35 km. Pasukom į kelią vedantį vakaruosna.

Kaimo gale jau pradėjom dairytis patogesnės vietelės palapinei pastatyti, tačiau visur aplinkui buvo tik privačios rančos su šunimis. Artimiausia gyvenvietė važiuojant mūsu pasirinktu keliu buvo Yalsihon už 30 km, tad iki jos ir norėjom pasigauti mašiną. Buvo sustoję keli kaimiečiai, bet visi jie teigė važiuoją tik 5km į mūsų pusę ir paskui suka į dešinę ir keliauja iki San Francisco užkaimio.

Trečias sustojęs vyrukas (vėliau vadinome tiesiog Indio) su sūnumi mažu sunkvežimiuku važiavo ten pat, bet mes netekom kantrybės ir užklausėm ar kartais nežino kokios geros viečikės palapinei. Jis kiek pagalvojo ir liepė sėstis į priekabą. Atrodo jis turėjo idėją, kuri mums atvėrė puikias penkių dienų atostogas meksikietiškoje rančoje.

Su Indio pavažiavome apie 10km San Francisco kryptimi ir kažkur vidury laukų šalia kelio prie vienos rančos darbavosi keli vyrukai. Vienas iš jų buvo daktaras Hildo, kuriam priklausė aplinkinės pievos. Hildo labai greitai sutiko, kad mes įsikursim šalia vieno negyvenamo namuko rančoje po palmių lapų pavėsine. Viskas įvyko gan greitai. Buvo jau apie 4 val. vakaro, tad Hildo su giminaičiais susikrovė žaislus ir išvažiavo namo į Panabą. Likome vieni gamtoje…

Priešais palapinę pievutėje augo kokoso medis su geltonais kokosais. Atrodo, kad tai tradicinis kokosas, kurį galima nusipirkti ir Lietuvoje, tik prieš pardavimą gan storą žievę dalinai nulupa ir todėl kokosą mes įsivaizduojam besantį tamsiai rudu. Sodas už negyvenamo namuko buvo pilnas vaismedžių. Kitas dienas dažnai prisiskabydavom apelsinų bei mandarinų. Ten taip pat augo ir tokie žali maži kaipo obuoliukai – ciruella (tariasi „siruelja”), kuriuos su čili prieskoniu prieš kelias dienas pirkome Dzitas koridoje, tačiau jie mums nepasirodė ypatingai gardūs.

Naktį, kai pavėsinėje įsijungdavome šviesą, mus atakuodavo nemalonūs skraidantys tarakonai (ispaniškai kukaračiai), uodai, vorai ir panašūs skrajūnai. O pavėsinės viršuje, tarp plyšiukų gyveno šiknosparniai, kurie vakarais išlėkdavo paskraidyti į aikšetelę.

Kartą palapinėje radom mažą juodą pailgą kakiuką, kuris buvo panašus į pelės kakus (mes juk esam kakučių ekspertai). Tą juoduliuką išmetėm lauk, bet niekaip nesupratom iš kur ten jis atsirado. Bet po poros dienų ši mįslė buvo įminta. Katja kuitėsi palapinėje, o aš stovėjau pavesinėje ir nieko neveikiau, o gal tiesiog skanavau laukus ir skaičiavau karves. Tik staiga, ant mano įdegintos šokoladinės plaukuotos rankos iš dangaus užkrito juodas šlapias kakis. Vot tada man ir šovė į galvą, kad į peles panašūs šikšnosparniai, matyt, turi ir panašius kakučius.

Su tais kakučiais buvo įdomu, kai vieną vakarą palapinėje skaitėm kažkokį kvailą straipsnį iš interneto. Ten rašė kaip pana Kūčių dieną neva nesėkmingai tranzavo iš Klaipėdos į namus. Tekstas buvo parašytas labai neigiamai, tačiu jokių blogų ar nelaimingų nuotykių merginos kelionės metu taip ir nenutiko. Beskaitant šią istoriją, šikšnosparnis mūsų palapinę atakavo savo juodu kakučiu, bet, laimei, ant mūsų nepataikė. Tai buvo ženklas tai žurnalistei, kad daugiau nesąmoningų pasakojimų apie tranzavimus neberašytų 🙂

Be paminėtų gyvių, kas dieną labinomės su leguanais (dideli driežai), su dviejų kumščių dydžio varlėmis po lietaus, ryškiai raudonais mielais paukštukais panašiais į žvirblius, kuriuos vietiniai vadina kardinolais, jonvabaliais mirksinčiais tamsią ir gūdžią naktį, bei į pagaliuką panašiu gyvūnu. Tas pagaliukinis padaras tai labai keistas: gal 15cm ilgio, su dviem juodom akim-lokatoriais, šviesiai rudas ir plonas kaip medis, stovi ant keturių plonų kojyčių, o priekyje mosikuoja dvejomis laibomis rankelėmis. Su Katja prisiminėm, kad apie tokius kažkada matėm laidą per teliką.

Bet gal grįžkime prie homo sapiens. Gydytojas, fermeris ir mokytojas Hildo mums leido savo vienkemyje būti kiek tik panorėsime. Jo giminaičiai, ir kartais jis pats, kasdien atvažiuoja pasirūpinti 90-čia karvių. Mūsų rančoje buvo dar vienas mažas pastatėlis su keturiomis katėmis, į kurį kasdien atvažiuodavo Domingo – 69 metų Hildo dėdė. Energingas Domingo buvo mūsų kasdieninis draugas ir pašnekovas. Mes su juo dalindavomės pusryčiais arba vakariene, o jis kas rytą iš civilizacijos atveždavo arba vaisių, arba kokį pyragėlį ar duonos kriaukšlelį. Ten, žinokit, yra labai skani balta duona pavadinimu „francesa” (nuo žodžio „prancūziškas”).

Domingo ir kiti giminaičiai (Hildo brolis ir 83 metų puikiai išsilaikęs tėvukas), prižiūrintys gretimą rančą, atvažiuodavo kasdien apie pusę devynių ryto. Mūsų Domingo pirmiausia užkąsdavo savo pastatėlyje, apsiginkluodavo mačete – fermerių ginklu – apie 50cm ilgio ir 10cm pločio kardu-peiliu žolei kapoti, ir eidavo varyti karves iš laukų į gardą. Ten jas girdydavo vandeniu, o po pietų ir vėl išvarydavo. Atgynęs karves pasigaląsdavo dar vieną, tik lenktą kaip kablys, mačetę ir eidavo į laukus kapoti kietus pievoms kenkiančius krūmų ūgliukus.

Domingo labai patiko mūsų gaminamas eksperimentinis maistas. Taip taip, mums kiekvieną kartą gaunasi patiekalai su skirtingais komponentais (ryžiai, lęšiai, tipo perlinės kruopos su daržovėmis, vaisiais, riešutais ir pan.). Kartą mūsų naują draugą pavaišinome saldžiais ryžiais su įmaišytais riešutais, apelsinais, mandarinais ir maltomis kukurūzų kruopomis. Jam labai patiko toks naujoviškas maistas, ir gyrė mus kitiems giminaičiams. Be maisto jis žavėjosi ir mūsų mini vyriklėle varoma benzinu.

Kartą Domingo grįžo iš laukų ir guodėsi, kad kaip tyčia abi mačetės paėmė ir sulūžo. Mes jau rezgėm planus padovanoti jam naują instrumentą, bet daktaras Hildo buvo greitesnis… Užtat mes padovanojom Katjos kelnes, kurios jai buvo kiek per didelės 🙂

Vienintelis vandens šaltinis buvo vanduo pumpuojamas iš šulinio. Žarna buvo gan stora, gal 10cm diametro, tai prausdavomės kaip kokiuose kriokliuose. Be to, tą vandenį naudojom gėrimui ir maisto virimui, tik prieš tai dezinfekuodavome su speciliais lašais „Mycrodin”, kuriuos už 1.7$ galima nusipirkti kiekviename supermarkete ar vaistinėje.

Kelis kartus buvom apsilankę ir Panaboje. Daktaro Hildo vaistinė ir konsultacijų ofisas buvo gatvelėje prie pat centrinės aikštės. Įdomu, o gal juokinga, atrodė tai, jog toje gatvelėje namas šalia namo gyveno vien Hildo giminaičiai: broliai su šeimomis, tėvai, dėdė ir gal net dar daugiau. Galvojom, būt buvę faina iškrapštyti juos visus iš namų ir nufotkinti visą gatvę.

Vieną popietę dataras Hildo ir jo žmona Lucy pasikvietė pas save į namus pasivaišinti daržovių sriuba. Šlamštėm ir klausėmės jų istorijų. Porelė kadaise prigimdė keturis bambūzus: tris mergaites ir broliuką. Visi jie mokosi Meridoje. Jei viskas eis puikiai, šeimoje bus veterinarė, arčeologė, pradinukų mokytoja ir galbūt dar vienas daktaras. Hildo su Lucy susipažino Meridoje studijų laikais. Domingo pasakojo, kad daktaras nėra mėgėjas taupyti pinigus, jis geriau investuoja santaupas į vaikų išsilavinimą.

Sutuoktiniai norėtų nukeliauti vieną dieną į Kubą. Beje, kai vaikams sukanka 15 metų, provincijoje yra tradicija suruošti grandiozinį balių. Hildo ir Lucy savo vaikams leido pasirinkti: arba balius, arba kelionės. Ir visi jie rinkosi išvykas po Meksiką arba Ameriką!

Panaboje daktarą Hildo žino visi. Netgi jo adresas laiškams yra papraščiausiai Daktaras Hildo, Domicilio conocido (lietuviškai būtų „žinomas namas”), Panaba, Yucatan, Mexico. Nenuostabu, juk jis žmonių daktaras, kelių fermų organizatorius ir CECYTEY mokyklos biologijos, chemijos ir ekologijos mokytojas. CECYTEY – tai mokyklėlė kur per 3 metus paruošia vaikus universitetinėms studijoms. Teko ten lankytis ir mums. Pasilabinome turbūt su visais mokytojais ir direktoriais. Mus labiausiai sužavėjo elektroninė lenta kompiuterių klasėje. Nu bet rimtai – ant tos lentos naudojami specialūs elektroniniai markeriai, ir jokių terlionių su kreida.

Jei Panabą nesunkiai galima rasti smulkesniuose žemėlapiuose, tai San Francisco kaimavietės, kaip sakoma, nė su žiburiu nerasit. O ta vieta garsiu pavadinimu buvo vos už 3km nuo mūsų rančos. Žinoma, kad nenustygom vietoje nenusifotografavę prie įvažiavimo ženklo. Šiaip ten nieko doro nepamatėm. Užtrukom gal 20min, apėjom pagrindinį skverą ir daugiau nebuvo kur eiti. Tiesa, nusukom truputį į šalį, ir toje gatvelėje pačiame gale pastebėjom mus į rančą atvežusio Indio automobilį. O jis mums buvo „Indio”, nes Hildo ir visi kiti irgi jį taip vadino. Čia nuo žodžio indėnas. Mat tas žmogelis iš veido atrodė kaip tipinis majas. Majai, tai žmonės gyvenę Centrinėj Amerikoj dar prieš ispanams juos kolonizavus XVI amžiuje. Beje, Indio kadaise irgi dirbo Hildo rančose, ir susitaupęs pinigėlį įsigijo mažą sunkvežimiuką ir dabar kaifuoja dirbdamas daiktų ir prekių vežiotoju.

Paskutinę atostogų rančoje dieną mus šefavo dar nematytas Hildo brolis Jose Antonio, bet visi jį vadina tiesiog Čivi (Chivi). Prieš metus jis bolotiravosi į Panabos pezidentus, tačiau konkurentui aplenkus 200 balsų, jis liko antroje vietoje. Dar dabar visame kaime ant sienų pilna profesionaliai išdažytų agitacinių užrašų raginančių balsuoti už Čivi. Mums lankantis jo namuose teko susipažinti su beveik visa šeima: žmona, sūnumi, dvejomis dukromis ir stambesnės dukros draugu. Be to, buvom apdovanoti „Balsuokite už Čivi” propagandiniais marškinėliais. Maniškiai aiškiai buvo „M” dydžio, tai nesuplėšęs niekaip neužsidėsiu.

Po pietų su visa delegacija išvykome į Čivi ir aplinkines rančas apžiūrėti iš dangaus nukritusių asteroidų išdaužtų daubų žemėje. Meksikoje tokias vietas vadina senotėmis (Cenote). Šiaip aplinkinių rančų laukų pagrindas labai akmenuotas. Reikėtų, matyt, geologų klausti kame ten reikalas. Ir kai lankėmės trijose senotėse gretimose rančose, jos visos būdavo didesnio ar mažesnio diametro daubos. Vienoje iš jų susikaupęs prūdas ir ūkininkas net žuvų prisižvejoja. O kita buvo maža, tai galejai įlipti į vidų ir šiek tiek įlisti kaip į olą. Visą dieną mane su Katja graužė alkis, bet Čivi rančoje buvom pavaišinti kiaušiniene su tekila 🙂

Buvo labai liūdna atsisveikinti su Domingo ir visa Hildo giminės gatve Panaboje, bet gal dar kada ir pasimatysim…