Čilė – pirmoji pažintis

Ne, mes dar ne Čilėje 🙂 Tačiau čilietė Sofija, kuri gyvena Cuencoje, pakvietė į savo šalies nepriklausomybės šventę. Čilė nepriklausomybę gavo 1810 m. spalio 18 dieną. Ta proga Čilės garbės konsulas Cuencoje suorganizavo vakarėlį netoliese gyvenantiems čiliečiams bei jų draugams.

Bilietą nusipirkom konsulo-architekto ofise. Kainavo 7 doleriai, už kuriuos gauni 2 empanadas (tiek čia, tiek Centrinėje Amerikoje populiarus užkandis – toks pyragėlis, paprastai su mėsa), bei almuerzo, t.y., grubiai tariant, pietūs.

Renginukas vyko šeštadienį Gualaceo kaimelyje vieno čilėno name. Šitas vyrukas jau 10 metų vienas gyvena ten ir natrodo, kad ruoštųsi sugrįžti į savo gimtinę. Beje, jo tėvai pasirodo kilę iš Izraelio, tai toks jis ten ir čilėnas 🙂

Chile independence day celebrated in a private persons garden in Gualaceo

Vakarėlyje grojo dvi muzikantų grupės, viena jų buvo tiesiai iš Čilės. Graži muzika, šiaip jau. Tai buvo lyg didelė šeimos puota. Į bilietus niekas nebekreipė dėmesio, mūsų nenaudai pagrindis maistas buvo su mėsa, tad mes paprasčiausiai prisikrovėm daug bulvių (čiliečiai jų valgo labai daug) ir tradicinių pomidorų-svogūnų salotų. Daug svogūnų, bet tikrai gardžiai pagamintų. Sofija paaiškino, jog taip gardžiai svogūnai paruošiami prieš tai valandikei įmerkus į sūdytą vandenį.

Po mėsos visi buvo vaišinami įdomiu geltonu gėrimu. Sako Čilės tradicinis, bet, tiesą pasakius, nežinau jo pavadinimo. Skystis geltonas – abrikosų sirupas greičiausiai. Viduje plaukioja išbrinkusios kruopos, bei pats abrikosas. Tai taip saldžiai ir baigėsi mūsų susipažinimas su Čile. Jos žemę įžengti turėtume kitų metų pradžioje, įdomu įdomu…

Augustas & Katja