Atsiradimas Indijoje

Abiem kojom Indijoje

Pirmiausia, leiskite jums palinkėti nuostabių ir netikėtų atradimų pilnų Naujųjų 2010 Metų! Gal jums pasiseks ir šie metai bus įdomūs, laimingi ir visaip kitaip įsidemėtini. Vadovaukitės nuojauta, tikėkite intuicija ir atpažinkite bei vertinkite ženklus, kurie jums siunčiami gyvenimo kelyje. Tai mūsų gyvensenos paprastas receptukas laimės ir sėkmės link, kuris yra visiems įmanomas.

Pamanėme, kad gal jums būtų visai įdomu gauti trumpą žinutę apie mūsų nuotaikas ir apie tai kodėl atsidūrėme Indijoje. Jei pamenat prieš gerus metus, po trijų metų Lotynų Amerikoje (2006.01-2008.10) parskridom į Europą. Ten mėgavomės vasara ir savais žmonėmis. Džiaugėmės trumpa išvyka po Lietuvos kaimus ir miestelius, lankėmės meno ir alternatyvų nestokojančiame Berlyne, pagyvenome vėjuotame Danijos užkampyje, aplankėme draugus Norvegijoje ir Švedijoje, bei galiausiai praleidom keletą dienų Europiniame Rainbow Gathering susibūrime Ukrainos karpatų kalnuose.

Lotynų Amerikoje tuos kelis metus Saulė ir Šiluma buvo mūsų neatskiriami bičiuliai. Prie jų taip pripratom, kad prieš metus žiemą Europoje išgyvenom vos ne vos. Tad prieš kelis mėnesius, prasidėjus rudeniui ir kiek vėsesniam oreliui, nusprendėm ir vėl dumti kur šilta. Tiesą pasakius, ypač Katjai toks sprendimas buvo iš vienos pusės nelengvas, nes jai, kaip nebūtu keista, pradėjo patikti buvimas Lietuvoje (kur praleidome keletą mėnesių), tačiau šiluma ir saulė buvo kiek svarbesnis faktorius. Mūsų noras buvo susirasti vietą, kurioje finansiškai galėtume įsikurti ir šiek tiek pailsėti nuo paskutinių 4 metų gyvenimo kelyje – gyvenimo be namų ir be savo kampo. Beje, tokią mintį jau turėjome kai skridome iš Argentinos į Europą. Manėm, gal rasim tokią vietelę gimtajame kontinente, tačiau likimas leido susiprasti, jog Europoje, bent jau kol kas, mums vietos nėra. Taigi, turėjome į kažkur kraustytis – tačiau į kur, į kurią pasaulio pusę?

Lotynų Amerikoje jau pasibuvome, Afriką esame aplankę anksčiau, tad susidomėjome Azija – dideliu regionu su gausybę variantų. Nuo pat pradžių mums kažkaip už akių kliuvo Malaizija. Ėmem ja domėtis, tačiau netenkino tai, jog lietuviškame pase pasieniečiai įdeda leidimą būti šalyje tik 30 dienų. Tad norint pagyventi ten 5-6 mėnesius, būtų per daug bėdų su vizų pratesimais ar bėgiojimais į kaimyninę šalį kas 4 savaites. Nors oficialiai Malaizijos URM tinklapyje rašo, jog mums skirti 3 beviziai mėnesiai, tačiau paskutiniu metu per Malaiziją keliavę lietuviai gaudavo vos 30 dienų leidimą. Matyt, Lietuva dar nežinoma jiems ten.

Domėjomės ir Tailandu, bet vėlgi, ten migraciniais klausimais reikėtu susidurti kas 2 mėnesius. Tęsėm Azijos tyrinėjimą ir prisiminėm Indiją, kuri pradžioje buvo mūsų sąrašo gale. Pasiskaitėm apie vizas – oba, geras – jos galiojimo laikas net 6 mėnesiai! Tai ir yra ko mums reikia! Tik, kad Indija yra super gigantiška. Kaip tokioje didelėje ir chaotiškoje šalyje išsirinkti kaimą, kuriame galėtume ramiai įsikurti ir pagyventi?

Bemąstant apie Indiją, epizodiškai pasirodydavo įvairūs ženklai, kurie mums ir padėjo apsispręsti. Vienas indas iš CouchSurfingo išklausęs mūsų norų parekomendavo pasidomėti pietvakarių Indijoje esančia provincija pavadinimu Kerala. Tuo metu Katja prisiminė perskaitytą novelę „Mažmožių_Dievas” (The God of Small Things), kurioje daug pasakojama būtent apie gyvenimą Keraloje. Spalio mėnesį dalyvavome 13-tojo Vilniaus autostopo klubo gimtadienio šventėje, kur susitikome su Viliumi ir Rūta, kurie su dviem sūnumis praeitais metais nugyveno pusmetį Tailande. Jie buvo užsukę ir į Indiją, ir joje mūsų norams, pasak jų, tiktų Keraloje esantis miesteliūkštis Varkala – vieta kur daug ramybės ir atsipalaidavimo… Taigi, pagaliau jautėm, kad paieškos baigėsi! Beliko užmegzti pirmuosius ryšius su Varkalos senbuviais. Per tą patį CouchSurfingą radome ten jau 2 metus gyvenantį Latvijos rusą Alexejų, kuris iš karto pasiūlė savo svetingumą ir pagalbą. Tuo pačiu metu įsigijome bilietus į Indiją (London-Mumbai-London už 325 EUR/žmogui) ir buvom pasiruošę bėgti nuo europietiškų šalčių.

Lapkričio 18 dieną pasiekėme Varkalą.

P.S. įdomu tai, jog Varkalos kodas Indijos traukinių sistemoje yra VAK – lygiai toks pat kaip ir Vilniaus Autostopo Klubo sutrumpinimas.
P.P.S. VAK-13 gimtadienyje taip pat susipažinome su 100 dienų Azijoje keliavusiais Karoliu ir Edita. Norėjome pakviesti pasimėgauti profesionaliomis nuotraukomis iš jų klajonės.