Atgal į pradžią (vasario 15-16)

Keliasdešimt kilometrų į šiaurę nuo Cancuno stūkso Playa del Carmen – sparčiai augantis kurortas, pilnas viešbučių, statomų namų, ir turistų atvažiuojančių iš Amerikos, Kanados bei Europos. Į šias apylinkes sugrįžti neketinome, tačiau būnant netoli Centrinės Meksikos – Palenkėje (Chiapas valstija) gavom žinių iš Lietuvos. Pasirodo, į Playa del Carmen trumpoms atostogoms atskrido mano pusseserė Marija su mama. Nusprendėm išnaudoti giminystės ryšius, ir merginoms perduoti kelis daiktus iš mūsų kuprinių. Per vieną mėnesį keliavimo jau atsisijojo keli drabužiai ir smulkūs daiktai kurių taip ir neprisireikė.

Išsiruošėm į kelionę atgal – visai netoli tos vietos, nuo kurios sausio viduryje pradėjome savo kelionę. Iki Playa del Carmen turėjom įveikti 850 km. Pirmą dieną judėjom labai lėtai. Dienos pabaigoje nuo Palenkės atitrūkom vos 150 km. Nakvoti teko viename kaimelyje prie upės. Nusprendėm susirasti kaimo šerifą ir su juo pasikonsultuoti kur būtu saugiau statytis palapinę. Kukliame kaimo policijos štabe jo nebuvo. Nieko neliko, kaip vietinių pagalba susirasti jo namus. Ten aptikome tik šerifo žmoną, kuri po trumpų dvejonių leido mums įsikurti ant pievutės prie namo.

Šalia, už kelių metrų apšiūrusioje Evangelistų bažnyčioje pusvalandžio mišias turėjo maža šios religijos bendruomenė. Iš karto po apeigų jau prietemoje virėm ryžius. Prikepusių ryžių netoleruojame, tačiau prie mūsų priėjo pats komisaras. Jis džiaugėsi, kad pagaliau jo kaimu susidomėjo ir turistai. Šiek tiek susirūpino mūsų patogumais ir pasiūlė persikraustyti į Evangelistų bažnyčios galinį kambarį, kuriame savitgaliais organizuojama mokyklėlė vaikams. Galiausiai sedėjom po stogu ir valgėm kiek pridegusius ryžius, kurių kaltininkas buvo kalbusis komisaras.

Naktį miegojome sandariai užsegtoje palapinėje bažnyčios kambaryje. Tai buvo vienintelė padori apsauga nuo kraujasiurbių uodų.

Kitą dieną iki pat Meridos (apie 450 km) važiavom atvirame džipo pikape. Tiesa, Katja pusiaukelėje persėdo į kabiną, kurioje buvo viena laisva vieta. Atvykus į Meridos apvažiavimą, turėjo netrukus temti. Meridoje pasilikti nesinorėjo, todėl nusprendėm gaudyti mašiną iki artimiausio kaimo, kuriame lengviau būtų ieškoti nakvynės.

Ilgai laukti neprisireikė ir mus prigriebė mokytojas iš Pistes. Piste – tai kaimelis beveik pusiaukelėje tarp Meridos ir Cancuno šalia garsios Majų Chichen Itza piramidės.

Su mokytoju važiavom iki pat Pistės, nes čia jau buvome prieš gerą mėnesį, ir žinojome, kur, blogiausiu atveju, yra kempingas už 3$. Galiausiai, pagal vairuotojo rekomendacijas apsistojome baugioje krūmais apaugusioje futbolo aikštelėje. Ryte aplink palapinę radome krūvą šiukšlių ir jų nuodegulių. Pasirodo patamsyje užtaikėm į kampą, kuriame aplinkiniai namai pila šiukšles ir čia pat jas degina.

Po dviejų tvankių dienų keliavimo, baisiai norėjosi apsiprausti. Buvo anksti, tad nusprendėm paslapčia pasinaudoti mums pažįstamo kempingo dušais. Aš pasilikau su kuprinėmis, o Katja nulėkė pasipliuškenti. Deja, jai sugrįžus po kempingą ėmė šmirinėti vietą prižiūrinti moteriškė. Dirginti jos nervų neišdrįsau… Aš likau nesimaudęs, o Katja pagal švarumą laiminėjo 1:0.

Gavom žinutę iš mano pusseserės, kad jos išsinuomos mašiną ir vakare atvažiuos iki pat Chichen Itzos. O iš čia visi drauge lėksim į Playa del Carmen. Ką gi, prieš akis turėjom visą pusiaudienį.

Pirmiausia ką nuveikėm – tai apsilankėm pas daktarus. Nuvedėm Katją į valstybinį sveikatos centrą (Centro de Salud), kuriame daktarai teikia nemokamas konsultacijas. Jaunas daktariūkštis diagnozavo Katjai nugarros raumenų uždegimą ir išraše atitinkamų vaistų. Deja, medikamentai kėlė nemalonius šalutinius poveikius ir jau kitą dieną ėjom pas kitus daktarus.

Paskutinėmis savaitėmis Katjos nugaros raumenys kėlė vis didesnį skausmą. Per paskutinius tris metus ji panašius sveikatos sutrikimus turėjo gan dažnai. To priežastis – fizinio poilsio stoka. Padarėm mažą klaidelę pradėdami keliones iš karto po jos diplomo gynimo lapkritį (2 mėnesiai Europoje ir po to – Meksika). Tačiau dabar bėdavotis jau per vėlu. Tenka lopyti skyles esamomis aplinkybėmis. Ateinančiais mėnesiais daug dėmesio skirsim Katjos sveikatai. Jau Palenkėje pradėjom ieškoti dviratės konstrukcijos jos kuprinei vežti. Tokiu būdu pailsėtų jos nugara. Deja, karučio kol kas neradome, bet galbūt pasiseks Playa del Carmene.

Taigi, Pistėje laukėm mano giminaičių. Puskė su teta pasirodė jau sutemus, tad visų Chichen Itza ruinų jos pamatyti nebesuspėjo. Tačiau vakarais muziejus rodo šviesos ir garsų šou, į kurį visi drauge ir nuėjom. Tai buvo skurdus spalvotų lempų žaismas ant didžiosios piramidės ir aplinkinių griuvenų. Fone ispaniškai pasakojo Majų piramidžių istorijas. Savaime suprantama, muziejus papildomai užsidirba turistams išnuomodamas ausines su sinčroniniu vertimu į anglų kalbą. Muziejų palikome monotoniškam šviesos šou dar nepasibaigus. Beliko įveikti porą šimtų kilometrų iki Playa del Carmen. 

Tiksla pasiekėm apie pusę dvylikos. Šiaip ne taip suradome amerikiečio Donovano namus, kurį sukontaktavome per HospitalityClub.org. Dieną prieš Katja prasitarė turinti mažą svajonę – miegoti viešbutyje su didele vonia ir patogia aplinka. Ir ką jūs manot? Donovano butas atrodė labai panašiai: erdvi vonia, patogūs baldai, pro langą ošia vandenynas, ir svarbiausia (!!!) – kompiuteris su neribotu internetu! 🙂

Šiame kurorte netikėtai praleidome dvi savaites. Bet apie tai kituose laiškuose.