Prieš kelionę džiunglių upėmis…

Jau gerą savaitę svečiuojamės sostinėje Quito. Čia taip pat pirmą kartą gyvenime išbandėme bioenergetinį gydymą. Katja jau lankėsi tris kartus, lauksim rezultatų. Tuo tarpu aš irgi išbandžiau vieną seansą, kurio metu paprašiau subalansuoti mano energijas 🙂

Kaip bebūtų gaila, Quito – mūsų paskutinė stotelė Ekvadore. Sausio 18 d. baigiasi mūsų 6 mėnesiai – maksimalus periodas (per metus), kurio metu leidžiama turistauti Ekvadore. Iki minėtos dienos reikės žūt būt pasiekti Peru sieną džiunglėse.

Iš Quito išvažiuojame vėliausiai sekmadienį ir tranzuojame iki Coca (tariasi „Koka”) – naftininkų miestelio su striptizų klubais ant kiekvieno kampo. Ekvadoro Amazonėse naftos pasirodo yra daug. Sako, kad net 40% salies eksporto – tai nafta.

Pirmadienį anksti ryte turėtume sėsti į laivą, kuris per 12 valandų Napo upe (Rio Napo) per džiungles nuplukdys iš Cocos iki Nuevo Rocafuerte kaimelio ($10-$15) – paskutinės gyvenvietės Ekvadoro teritorijoje. Ten jau turime vietinės šeimos kontaktą, su kuriais, tikimės, bus įdomu susitikti ir pabendrauti.

Nuevo Rocafuerte kaime, pagal turimus duomenis, jau yra pasieniečių postas, kuriame gausime išvažiavimo štampą (anksčiau tai atlikti reikėdavo Cocoje). Atlikę formalumus, ieškosim kas mus su motorine valtimi nuplukdytų iki Pantoja (tariasi „pantocha”) – pirmo kaimo Peru. Kelionė iki jo trunka kiek daugiau nei 2 valandas. Kainuos apie $15 už valtį.

Pantochoje gaunam pasieniečių štampus ir laukiam laivo į Iquitos – didžiausią pasaulio miestą, kuris neturi privažiavimo keliais. Laivai iki Iquitos nėra reguliarūs, tad gal lauksim 1 dieną, o gal ir 2-3 savaites. Kas ten žino… Bet kokiu atveju, Pantochoje taip pat ruošiamės susitikti su viena šeimyna, kuriai turime perduoti net du laiškus iš anksčiau šiuo maršrutu keliavusių keliautojų.

Laivas iki Iquitos plaukia apie 4-5 dienas ir kainuoja $30, o gal ir brangiau. Jei pakliūsim į kas mėnesinį krovininį laivą, jame, pagal kitų keliautojų aprašymus, vyksta tikra žmonių ir gyvūnų mišrainė, kur hamakai kaba vieni kitiems ant galvų ir kai atrodo, jog nebėra vietos papildomam keleiviui, kapitonas ima ir prigriebia dar dešimt…

Iquitos mieste (0,5 mln. gyventojų) užsibūti žadam apie 10 dienų. Bandysim pažinti patį miestą, gal kokį šamaną, bei teks šiek tiek pailsėti nuo kelionės ir rimtai padirbėti (Katja rašys, aš programuosiu).

Galų gale džiunglių kelionę baigsime sėsdami į laivą iš Iquitos iki pirmo Peru miesto, turinčio privažiavimą keliais (tai bus arba Pucallpa, arba Yurimaguas).

Džiunglės – ne juokai. Pradedant nuo to, jog pastoviai karšta (apie 40C) ir 90% drėgmė. Ramybės neduos maliariniai uodai, tad šioms sąlygoms bandom rimtai pasiruošti. Kitas neramumas – maisto įvairovė. Pantocha kaimelyje, girdėjom, vegetarai šiaip ne taip išsimaitintų kasdieniniais ryžiais su kiaušiniene. Įsivaizduokit, jei ten užstrigtume savaitei ar dviems… mums jau dabar tie ryžiai į burną vos lenda…

Kol kas susipirkinėjam tai, ko prireiks kelionei per džiungles – uodų tinklelius, hamakus ir virvės jiems, šiek tiek maisto (riešutų, avižų ir pan). Bandom susirankioti reikiamas priemones apsisaugojimui nuo uodų – repelentai, vitamino B tablečiu gėrimas, aliejaus su vitaminu E tepimas ant odos ir panašiai. Dar bandysim surasti vaistų susirgusiems maliarija, ir gal kažką rasim tam atvejui, jei netyčia prarytume purviną upės vandenį.

Tiesa, kai pajudėsime link Nuevo Rocafuerte, dingsim iš eterio, nes artimiausias internetas bus tik Iquitos – už 1000 km upėmis, t.y. už 1-4 savaičių. Taip kad, naudokitės proga kol dar esame su ryšiu 🙂

Augustas ir Katja
PS: tęsiant džiunglių temą, siulau paskaitinėti Dainiaus istoriją apie išbandymų nestokojančią kelionę per džiungles Konge (Afrika).