Mūsų buveinė Iquituose

Taip taip, mes vis dar Iquitos. Vis dar svečiuojamės pas Pilar. Tai mergina, kurią susipažinome per Eglę – lietuvaitę tyrinėjusią Peru džiunglių šamanus, o dabar ten-šen besibastančią po Peru su kitais projektais ir idėjom.

Įdomu kur ir kaip gyvenam?

Tai namas ant sankryžos. Apylinkės čia nei turtingos, nei skurdžios. Namai pagrinde pagaminti iš medinių lentų bei nemažai pasitaiko investicijų į konstrukcijas iš plytų. Musų namas kampinis ir sukaltas iš vertikalių lentų. Stogas sudėliotas iš metalinių banguotų skardų, tad jei saulė spigina (o ji tikrai spigina), namas įkaista kaip pirty. O mūsų palapinėj dienos metu patiktų nebent suomiui – saunos mylėtojui. Pagrindinės namo durys neturi nei spynos nei kablių, o tik mažą metalinę sklendę, kurią šemininkė, ponia Marija, kiekvieną vakarą rūpestingai pastūmia horizontaliai į dešinę. Priedo užstumia mažą nerimtą staliuką, na, dėl viso pikto…

Įėjus į namą jus pasitiks cementuotas prieangis. Čia Marija ir jos draugės beveik kas vakarą lošia Bingo. Apie dešimtą vakaro susirenka 4-5 rūkalės ir tris valandas be perstojo diktuoja skaičius. Karts nuo karto išgirsti „Bingo”, laimėtoja susišluoja monetas, kurias visi susimeta prieš kiekvieną žaidimą, ir lošia toliau. Bingo esmė – paskelbtą numerį uždengti turimoje

skaičių lentelėje. Moterys tų lentelių turi po kokias dvylika. Jei vienoje iš lentelių skaičiai užsidengia horizontalioje, vertikalioje arba įstrižoje eilėje – rėk BINGO! Kitaip tariant, laimėjai. Kadangi lentelių su skaičiais turi daug, viską uždenginėja iš kukurūzų bambalo išluptomis sėklomis. Norėčiau pastebėti, kad Bingo perujiečiai intensyviai žaidė ir laivuose kelionės Napo upe metu.

Grįžkime prie namo. Prieangis Bingo metu talpina 4 mažus staliukus, tad vietos čia kaimynų vaikams padūkti užtenka. Tada yra kokių 12 metrų koridorius vedantis į virtuvę. Kairėje ir dešinėje koridoriaus – kambariai sukalti iš tų pačių vertikalių lentų. Kairėje du kambariai, dešinėje – trys. Pusė grindų šioje atkarpoje išcementuotos, kita pusė – žemė. Du kambariai taip pat dar žemėje.

Viename iš cementuotų kambarių esame įspraudę savo palapinę, kurioje ir apsigyvenom. Yra svarbu miegoti po tinkleliu nuo uodų, tad palapinė mus nuo jų ir apsaugo. Tiesa, uodų čia nedaug, bet vienas kitas pasitaiko. Sako mieste malarijos beveik nebūna, bet vat Dengę (tropinę karštinę) platinantys uodai – gan populiarūs.

Name suskaičiuojame 5 kambarius. Bendroj sumoj visi jie užima apie 36 kvadratinių metrų. Trys maždaug 2m×3m išmatavimų, o kiti du kiek didesni. Viename gyvenam mes, antrame tusčia lova, ten kartais snūduriuoja 2 mėnesių viščiukas, trečiame įsikūrus Pilar (turi lovą ir televizorių).

Viename iš tų didesnių – nakvoja Marija su vyru alkoholiku Serapio (stovi lova ir komoda su stlačiais), kuris visada linksmas, o kai Marija jam vanoja į dešinį žandą, tas atsuka kairįjį. Marija nusijuokia ir eina abu i namo gale esantį kiemą su vištomis Serapio žilų plaukų rauti. Nors tas namo šeimininkas ir girtas pareina, visi namiškiai su juo tik juokauja, pamaitina, žodžiu rūpinasi kaip vaikučiu. Jokių rimtesnių

pamokslų ar peštynių negirdėti, tik kartais su kokiu puodo dangčiu per galvą gauna, bet nepiktybiškai. Galiausiai penktajame, didžiausiame kambaryje, gyvena Pilar sesė Mirabel su dvylikamete Karolina ir devynmečiu Karlosu. Dar ir Mirabel vyras (irgi) Karlos ten gyvena, tik kad jis dirba naktiniu sargu, tad dėl karštų dienų jis dieną meiga foje tiesiog ant cemento. Marija ir Serapio yra šio vyruko gimdytojai.

Pražingsniavus visus kambarius atsiveria virtuvė, kurioje telpa didelis ilgas ir senas medinis, aliejaus, vandens, seilių ir vištų išmatų ragavęs ir sugėręs stalas, bei mažesnis stalelis su kibiru švaraus geriamo vandens. Grindų virtuvėje nėra – jus pasitiks susistovėjusi raudona žemė. Šiaip tikrai praktiška. Jei liko aliejaus keptuvėj – drebi žemėn ir niekam tai nerūpi. Nekalbu apie vandens ar maisto likučius puoduose. Juos su džiaugsmu sulesa karts nuo karto prasmunkančios vištos ar mažieji viščiukai. Galiausiai jei persūdei makaronus ir teko jų paragauti, spjauni viską ant žemės ir į galvą neimi.

Priešais virtuvę – tualetas ir dušo-prausyklos-skalbyklos kompleksas. Tai kokių 6 kv.metrų cementuotas gabalas ir nuo virtuvės atitvertas plyštančiomis vonios užuolaidomis. Galinė vonios siena nuo kaimynų atitverta plastikiniu Maggi plakatu ir gal keliomis lentų nuolaužomis. Klozetas – normalus. Šalia jo – du dideli plastmasiniai bliūdai su vandeniu, kuriuos pripildom atkimšę plastmasinį vamzdį kuriuo teka vanduo.

Čia gyvenamas plotas užsibaigia. Galinė namo siena sukalta iš 8cm tarpus turinčių horizontalių lentų, pro kurias pralenda mažiausieji viščiukai. Pastarieji daug laiko praleidžia už galinės sienos esančia

me kiemelyje, kuris miniatiūrinis – kokie 6m ant 5m. Ten visą dieną po žemę kapstosi apie 10-12 naglas vištas ir keletas cypcaliukų. D

ienos metu ant virvių džiūsta išskalbti rūbai. Neduok dieve prasmunka į virtuvę vištpalaikiai. Dažniausiai jiems tai pavyksta paryčiais. Jiems tereikia užskristi ant sienos ties tualetu, nes ten iki lubų geras metras ploto. Tada nusileidžia į vonią ir iš jos tapu tapu po visą namą. Rytę pusryčiautoją pasitinka dvispalvis vištos kakas ant stalo ir gal net pasiseks vieną iš paukščių sutikti ant stalo bekapsinėjanti iš vakaro paliktus ryžius. Kartais gan šlykštokas vaizdas, bet pasirodo per keletą savaičių galima priprasti.

Pabaigai dar keli komentarai ir pastebėjimai.

• Teko matyti kaip Marija kartais pasigaudavo vištą kiemelyje, ištraukdavo vieną plunksną, tada virtuvėj perkirsdavo plunksną pusiau. Vieną dalį mesdavo lauk (ant žemės virtuvėj), kitą merkdavo į skystį žaliame plastmasiniame butelyje nuo limonado (gal spiritą?). Ir tada… spėkit kur ji kišdavo ta plunksną? Ogi į ausį. Mažu, tai jos ausų krapštukas. Matyt neprigirdi…
• Pilar iš to namo išsikrausto kitą dieną po šio pasakojimo surašymo. Su savim pasiima ir trijų skylių dujinę plytelę su dujų balionu. Tad Marijai ir Mirabelei teks ir vėl virti valgį galiniame kiemelyje su malkomis. Beje, cementuotos grindys šiame name atsirado tik dėka Pilar. Mat ji planavo pagyventi čia ilgėliau. Deja, jos penkto
  mėnesio nėštumui norisi daugiau ramybės, tad kraustosi į atskirą butą. Be to, birželį pas ją atvyksta ir būsimo vaikučio tėvas – amerikonas Keith.
• Tęsiant temą apie dujas, Iquitose jos labai brangios. 15-18 litrų baliono keitimas kainuoja 33 soles (26 Lt), tuo tarpu Ekvadore vos ne dvigubai didesnį balioną keisdavo vos už du baksus (5 Lt).
• Gyvūnai. Vištų, kaip supratot, čia netrūksta, tačiau yra vienas specialus viščiukas. Jam kokie du mėnesiai, bet kieme visi kiti paukščiai jo nemėgsta – ima baksnoti savo snapais. Tad laikomas jis name. Bėda tik, kad tas atsiskyrėlis neturi kur nakvoti. Vargšelis arba ant taburetės virtuvėje užsilipa, arba į kokį kampą susirango. Kartą atsikėliau paryčiais. Buvo dar blanku. Blogas matomumas. Prieš palapinę stovėjo mano batai ir rudos kojinės ant jų. Bandau įsižiūrėti, ir atrodo, kad viena kojinė nukritus ant žemės. Aš ją griebiu, ir ta „kojinė” tik cypt cypt cypt ir pabėgo iš mūsų kambario. Vargšas cypsiukas. Bandė užsimaskuoti šalia mano batų, o aš į pažadinau ir dar priedo išgąsdinau…
• 

  the house cat

  Dar dažnas svečias name – pilka katė. Ji ta pati, kuri vaikšto viena. Šiaip ji nevietinė, bet priprato užsukti nes gauna kartais kokį kaulą ar žuvies kriaukšlelę. Namiškiai džiaugiasi, kad ta rainakė apsilanko, nes pelės tada prisibijo lupikauti.

• Vietiniai drąsiai maukia vandenį iš plastmasinio vamzdžio tualete-vonioj. Tuo tarpu mes perkam 18 litrų butelius su švariu geriamu vandeniu. Tai yra pigiausias variantas. Butelio keitimas tekainuoja 2.5 solės (2 Lt) ir mums jo užtenka dviems dienoms (Meksikoj už tą patį mokėdavom 16 pesų – 4 Lt).
• 

  the only water pipe in Maria's house

  Duše maudomės apsipildami vandenį plastmasiniu kibirėliu nuo „tamsių” dažų. Liksmiausiai maudosi, sakyčiau, anksčiau minėtas Serapio. Pirmiausia save ir klausančius pralinksmina dainuškomis, o kai jos pasibaigia ima bendrauti su kaimynais už sienos, kurie ten turi virtuvę ir savą prausyklą. Gal save pakoreguosiu – Serapio ima flirtuoti su kaimynėmis.

Taigi, tai buvo mūsų būstas paskutines 4 savaites. Čia ir sirgom, ir valgyt virėm, ir nuo karščio mirėm. Atrodo, tai jau praeity, nes netrukus nemokamai skrisim į sostinę Limą.