Tenka pamiršti patogumus ir praustis lietuje… (sausio 16-17)

Po dviejų mėnesių kelionės per Europą su visais patogumais: lova, dušu, ir kartais dar daugiau, čia, Meksikoje, mums su Katja tenka pamiršti patogumus ir prisiminti užpraeitu metu kelionę Afrikoje.

Pirmadienį ryte (sausio 16) lagūnoje šeimininkės Rosario virtuvėje ant keptuvės išsivirėm ryžių su prieskoniais, pavaišinom Rosario, susirinkom žaislus ir atsisveikinom. Tiesą pasakius, visai norėjome ir dar dienai ar dviems pasilikti, bet iš vakaro žadėjom, kad kitą dieną išsikraustysim…

Ir vėl, labai greit sustabdėm taksi su keleiviais, kuri mus paveže dar 45 km iki kaimelio Nueva X-Can (tariasi „nueba užkan”). Čia pasinaudoję gan pigų internetu (0.7$/val), jau po vidurdienio patraukėm į mažą kelelį, kuris vedė iki vieno kaimelio, kuriame norėjome pamatyti žemėlapyje pažymėtas Kobos ruinas. Yucatan pusiasalyje galima rasti keliasdešimt dar prieš europietį šiame žemyne gyvenusių ir gyvenančiu žmonių – majų pastatytų piramidžių ir užsilikusių ruinų. Koba buvo vienos iš jų.

Tuos 50 km tranzavom gal 4 valandas. Nebuvo visai mašinų, todėl nusiėmėm batus, išsidrebėm pavėsyje ir laukėm vežėjų. Karts nuo karto nulėkdavom į krūmus, kokio sysiuko ar kakučio, bet laikas gan maloniai slinko. Niekur neskubam. Laikas neribotas, todėl visai nesvarbu kada pasieksim norimą vietą.

Skaitėm Dalai Lamos ir Budizmo knygas, protarpiais pravažiuodavo baltieji turistai, bet mūsų paimti nenorėdavo… Gal po pusantros valandos vienas pikapas pametėjo pusę kelio, kur buvo žemėlapyje nepažymėtas kaimelis. Čia ir vėl, sysiukas, knygos, pasisveikinimai su vietiniais…

Jau buvo beveik pusę penkių vakaro. Reiškė kad iki sutemimo ir nakvynės vietos suradimo beliko mažiau nei valanda. Jau pradėjom dairytis aplinkui į džiungles, kur galėtume pasistatyti palapinę, ir kaip tik tada sustojo keturi vyrukai (sūnus, brolis, tėtis ir senelis) kurie su krovininiu mašiniuku vežė baltus link pajūrio. Mums buvo labai pakeliui ir po pusvalandžio jau žingsniavom paskutinius 2 kilometrus iki kaimelio su Kobos ruinomis.

Kai priėjom gyvenvietę jau pradėjo temti. Vienas hosteliukas nenorėjo mums leisti pasistatyti palapinės jų teritorijoje, bet pasiūlė del nemokamo kempingo vietos pasisklausti policijos poste. Taip ir padarėm. Policijos šefas staigiai pasuko smegenėlę ir parodė į pliką žemėtą plota šalia policijos pastato… Palapinę leido statytis bile kur. Tame plikame plote dar prieš spalio mėnesio uraganą ryškiai buvo maži pastatėliai, nes dabar mėtėsi medžio ir buitinių atliekų nuolaužos.

Pagrindas buvo labai nejaukus – tamsiai raudona sausa žemę. Bet mes nebeturėjom kur dėtis ir apsistoti būtent čia – vidury kaimo…

—

Antradieni atsikėlėm apie šeštą ryto. Šiaip mūsų režimas standartinis: keliames vėliausiai septintą, ir gulamės apie dešimtą.

Pabandėm užsukti į ruinas, tačiau 4.5$ kaina viršyjo mūsų biudžetą ir šio malonumo nusprendėm atsisakyti. Dažnai prisimenam posakį: „geriausi dalykai gyvenime yra nemokami”. Gal dar kada pavyks atrasti atokias, nekomercines ir turistų neatrastas vietas.

Po pietų išėjom į trasą ir šį kartą sustabdehm į Meksiką dešimčiai dienų atvykusį švedą, kuris domehjosi archeologiniais objektais ir paukščiais. Su juo pasivažinėjom apie 60 km iki didesnio miestelio – Valladolid (tariasi „bajadolid”).

Čia ir vėl nieko gero nenuveikėhm. Užsukom į porą parduotuvių, nusipirkom kelis vaisius ir ilsėjomės parke. Tiesa, kai buvom lagūnoj pas Rosario, savo sūnėnams ji virė tradicinį ryžių gėrimą Horchatą. Kaip supratau ryžius ilgai ilgai verda dideliame kiekyje vandens, kol jie tampa pliurzomis. Tada įpila į stiklinę tų ryžių su vandeniu ir prisidėjes cukraus ir papildomų prieskonių (sumaltų migdolų, cinamono ir pan.) valgai tą marmalą su šauktštu (o kaip kitaip?). Tai va, Valladolide parduotuvė pamatėm 700 ml Horchatos gėrimo už 1.2$, tad nusprendėm pabandyti. Ir ką jūs įsivaizduojat? Parke karšta, gerti norisi, o aš tik murkt didelį gurkšnį tos Horchatos ir… fe, tai pasirodo buvo sirupas… 🙂 Tada įpylėm jo šiek tiek į butelį su vandeniu. Gavosi saldus gėrimas ir tiek… Baisiai juom nesidžiaugėm. Vėliau padarehm gerą darbą – likusį Horchatos sirupą padovanojom parko šlavėjui…

Nusprendėm navoti Valladolide. Pagal ženklus ėjome link miesto galo. Pakeliui užsukom į didelę pievą turintį kažkokį universitetą, tačiau sutiktas darbuotojas mums leido suprasti, kad leidimą statytis palapinę gali duoti tik direktorius, kuris ateis apie 6 val. vakaro. Pusantros valandos laukti nenorėjom, o be to tuo laiku jau ir tamsu, nužingsniavome toliau.

Miestelio gale buvo didelis vienąukštis namas su trimis automobiliais, dideliu sodu ir, aisku, tvora. Viename to komplekso pusėje, už tvoros, radome mažą žolės lopinėlį. Šuniukų pabalusius kakučius nuspardėm į šonus, ir numetę kuprines norėjom apsiprasti naujoje vietoje. Priešais buvo akmenimis mūryta siena, po dešine – aukštesni nei metro krūmai, o už jų – kelias mašinoms, važiuojančioms iš Valladolido, todėl visą vakarą buvo didelis judėjimas. Stovėti šalia vėliau pastatytos palapinės galėjome tik įsitikinę, kad niekas nevažiuoja, bo nenorėjom rodytis masėms.

Kaip minėjau, prisėdom ant kuprinių atsipūsti, ir netrukus pro atidarytus vartus iš aptverto namo į kelią išbėgo du šunėkai. Jie aišku palojo ant dviratininko, ir kažkodėl sugalvojo užsukti ir į mūsų „saugią” vietelę. Šunėkas artėjo nuleidęs galvą, ir kai liko apie 10 metrų, ją kilstelėjo ir mus pamatęs net pats nustebo: „O! Kas čia dabar?”… ir kad paleido kakarynę… Katja kiek sunerimo, o aš ją paėmiau už rankos ir pažadėjau, kad jis palos, batarkės baigsis ir griš į savo urvą. Taip ir buvo.

Pastačius palapinę šunes dar kelis kartus mus čekino, bet nesiartino. Nebuvo iki galo sutemę, tačiau dangus pildėsi tamsiais tirštais debesimis. Na ir aišku, po kelių akimirkų dievulis pradėjo drėbti riebias ašaras. Užmetėm ant palatkės polietileną ir laukėm kas bus toliau.

O nutiko tai, kad Katja sako „davai, užsidedam maudymkes ir einam maudytis lietuje”. Idėja buvo beveik geniali, nes per paskutines porą dienų prakaitas lipino visus drabužius. Kol išsiruošėm į maudynes lietus buvo besibaigęs, tačiau jo užteko nutaškyti prakaitus nuo mūsų kūnų.

Taigi, užmigom su beveik švaria sąžine…