Vėžliai ir kaktusai (lapkričio 24-28)

gruodžio 3, 2006  
Temos: Meksika

Sveiki,

Pastarosiomis savaitėmis pasidarėme labai sėslūs. Trys savaitės Meksikos sostinėje, ir jau daugiau nei dvi savaites svečiuojamės Kuernavaka (Cuernavaca) milijoninio miestelio apylinkėse (apie 70km į pietus nuo sostinės). Čia dar būsime kelias dienas, nes laukiame skaitmeninės kameros, kurią nusipirkome JAV ir ją Katjos draugė mums turi atsiūsti į Meksiką. Paketas siunčiamas kurjerių pagalba, todėl tikimės, kad Meksikos pasieniečiai didelių importo mokesčių mūsu paketui neuždės.

Užpraeitos savaitės gale nusprendėme išlėkti kelioms dienoms su misija pasižiūrėti kaip vėžliai deda kiaušinius Ramiojo vandenyno pakrantėje, bei praleisti bent dieną „negyvenamuose“ ir vienišuose pliažuose. Pabaigoje nei vieno, nei kito įgyvendinti iki galo nepavyko, tačiau apie viską nuo pradžių.

Penktadienį ryte pasiėmę tik vieną kuprinę su palapine, miegmaišiais ir keletą daiktų ištranzavome iš Kuernavakos link Ramiojo vandenyno, iki kurio buvo apie 250 km. Iki vakaro norėjome pasiekti bet kokį mažą kaimelį pajūryje, kuriame naktį galėtume stebėti jūrų vėžlius. Reikalas tas, kad dabar yra kaip tik vėžlių dauginimosi sezonas. Tai reiškia, kad naktimis gigantiški vėžliai išlenda iš jūros ir į smėlį įkasa kiaušinius iš kurių po 2-3 mėnesių išsirita atžalos. Tose apylinkėse į kurias mes taikėme paprastai naktimis pasirodo dviejų rūšių vėžliai. Golfina – šis pasitaiko dažniau ir kiek supratau jo dydis būna gal apie 1 metrą, o kiaušinius pajūryje padeda rugsėjo-gruodžio mėnesių laikotarpyje. Į smėlį „įsodina“ apie 100 kiaušinių, iš kurių vėžliukai išsirita po 40-45 dienų. Antroji rūšis – Laud – tai didžiausias pasaulio vėžlys kurio ilgis sieka net 2 metrus. Jis apie 80-90 kiaušinių įkasa 1.5m gylyje. Vėžliukai išropoja po 60-65 dienų. Šių vėžlių derliaus metas – lapkričio-kovo mėnesiai.

Pagrindinė vėžlių atrakciono problema yra ta, jog brakonieriai iškasa kiaušinius ir pardavinėja žmonėms, kurie naudoja juos maistui. Tuo tikslu visoje vandenyno pakrantejė galima sutikti vėžlių kiaušinių saugojimo projektus, kur šių organizacijų žmonės bando kiaušinius aptikti anksčiau už brakonierius ir vėžliukus užauginti aptvertoje pliažo teritorijoje.

Bekeliaujant link pajūrio vairuotojų klausinėjome kuriame kaimelyje geriausia būtu stebėti vėžlius. Prieš pat temstant vienas mus pavežęs meksikietis rekomendavo apsistoti Playa Ventura kaimelyje (apie 80 km į pietus nuo Akapulko), netoli kurio taip pat yra ir jūrininkų bazė, kurie saugo pakrantę nuo brokonierių. Šioje bazėje radome 4 kareivukus, kurie leido mums pasistatyti palapinę jų teritorijoje. Jie taip pat užsiminė, kad Playa Ventura kaimelyje yra vežliukų saugojimo organizacija „El Garapacha“, kuri kiekvieną naktį su mašinomis važiuoja rinkti kiaušinių 8 km pajūrio ruože.

Apie 11 val. vakaro jūrininkai mus įpaišė į pro šalį važiavusias „El Garapacha“ ekipas, pilnas pąuglių. Kaip vėliau išsiaiškinom, tai buvo mokinukai iš sostinės, kurie sumokėję 320$ (už maistą, viešbutuką, ir visas pramogas) keturias dienas leido kartu su „El Garapacha“ organizacija.

Su mašinomis pavažiavome apie 2-3 kilometrus ir išsiskirstėme į 3 grupes. Kiekviena grupė turėjo racijas bei naktinio matymo žiūronus. Pliažą šukavom nenaudodami žibintuvėlių, nes tai suerzintų vėžlius, kurie būdami tranze po smėliu kasa savo kiaušinius. Tiesa, raudona šviesa šių gyvūnų nedirgina, todėl kai kurie jaunuoliai turėjo raudonus žibintuvėlius.

Po pajūrį vaikštinėjom apie 2-3 valandas, tačiau vienintelį ką matėme, tai buvo vežlienės pėdsakai, iš kurių matėsi jog jai nepatiko kiek per stati smelėta pakrantė, todėl apsisukusi grįžo atgal į jūrą. Be mūsų trijų grupių, po pliažą bastėsi ir arkliais kinkyti brakonieriai. Beje, vieno „El Garapacha“ biologo, vardu Claudio, klausiau kaip gi jie transportuoja surinktus kiaušinius. Jis man paaiškino, kad į golfo kamuoliuką panašūs kiaušiniai turi labai lankstų lukštą, todėl juos yra saugu sumesti į maišelį be baimės, kad suskils. Be to, naudodami racijas, jie iš karto iškviečia vairuotoją, kuris nuveža lobį į aptvertą teritoriją pliaže, kurios ilgis apie 25, o plotis 15 metrų. Čia yra imituojamas vėžlienės lizdas smėlyje ir užkasami surinkti kiaušiniai. Užpilamas smėlis ir įbedamas pagaliukas ant kurio užrašomas kiaušinių skaičius ir data. Po 45 dienų vėžliukai išlenda patys, o jei buvo daug lietaus, smėlis patampa standesnis, ir vėžliukai iškasami rankomis. Claudio pasakojo, kad natūraliomis salygomis iš padėtų kiaušinių išsirita vos apie 50% vaikų. Tačiau „El Garapacha“ projekte išsirita apie 80-90% kiaušinių, nes yra kontroliuojamas saulės kiekis bei kiti aspektai.

Po 45 dienų iš smėlio yra išlaisvinami miniatiūriniai vėžliukai ir pavakary jie paleidžiami į jūrą. Deja, bet pagal statistiką vos vienas vėžliukas iš tūkstančio sugeba užaugti didelis ir nugyventi pilnavertį gyvenimą. Kadangi penktadieni naktį nepavyko pasimėgauti vėžliais, Claudio mus pasikvietė šeštadienio ryta į vėžlių inkubatorių, kur turėjome garbės į šviesą ištraukti apie penkiasdešimt 5-6 cm dydžio Golfina vėžliukų. Beje, ryte mums visi pasakojo, kad apie 3-4 valandą nakties jiems vis tiktai pavyko sutikti didžiausią pasaulio vėžlį Laud, kuris tą naktį padėjo 87 kiaušinius.

Po nepavykusios vėžlių misijos patraukėme link Chuatulko (Huatulco) – kurortinio miestelio šalia kurio norėjom padrybsoti pliaže. Mūsų šeimininkai Kuernavakoje rodė nuotraukas iš vienišų pliažų apsuptų uolomis, kurie turėjo būti kažkur netoli Chuatulko. Iki šio miestelio nusigauti prireikė dviejų dienų. Iš vėžlių projekto kaimelio išsiruošėme gan vėlokai, todėl pirmą naktį teko praleisti Pinotepa Nacional miestelyje. Vairuotojas mus išleido karinėje bazėje, kur užprašėme pagalbos kempingui. Vartus sergėję kareivukai, žinoma, niekuom negalėjo padėti, tačiau su jais bekalbant, į bazę sugrįžo majoras Hectoras. Kareivukas raportavo mūsų situaciją, ir vadas labai greitai sugalvojo problemos sprendimą. Pasisodinęs į savo automobilį, mus pavežė porą šimtų metrų nuo karinės bazės ir pasuko į šalia buvusį gamta apsuptą ir kiek apleistą restoraną su baseinu. Majoras Hectoras ten turėjo draugą – restorano savininką. Kad pastarasis mūsų neišsigąstų, majoras su mumis susitarė, jog neva su Katją jis susipažino keliaudamas po Europą. Ir dabar, neva, atvažiavom jo aplankyti. Majoro draugelis leido pasistatyti palapinę kur tik širdis geidžia, supažindino su sargu, parodė kur yra tualetai bei dušai, ir galiausiai pats išvažiavo kartu su majoru. Įsikūrėme tarp restorano kėdžių ir nuskubėjom naudotis dušais, nes po tranzavimo karštą dieną prakaitas net į burną lindo. Tiesa, kaip ir sakiau, viskas ten pusiau apleista. Moterų dušu niekas kelis mėnesius turbūt nesinaudojo, todėl grindinys buvo pilnas mažų juodų kakučių. Ko gero driežiukai čia darbavosi…

Restorano naktinis sargas, atrodo, turėjo šiokias tokias psičines problemas. Koordinacija ir šneka buvo lyg ir nieko, bet kartais atrodydavo kad žmogelis yra šiek tiek atsilikęs. Tačiau džiaugėmės, kad ir tokiems žmonėms atsiranda darbo. Jis mums net vandens dvilitrį pasiūlė. Neatsisakėm ir vartojom. Tik ryte prie šviesos butelyje radome plaukiojančią nudvėsusią bitę 😉 Nuo to momento šis geriamas vanduo patapo nebepatrauklus ir toliau naudojom savajį, dezinfekuotą krano vandenį.

Į Chuatulko atsibeldėme antrą dieną – sekmadienio popietę. Apsiprekinom turguje ir teturėjom vos pusantros valandos išsiaiškinti kuris pliažas yra vienišiausias ir kaip iki jo nusigauti. Pradėjom klausinėti žmonių. Vienas vyrukas nurodė važiuoti autobusu iki Kopalita vietovės, kur ir turėjom rasti neapgyvendintą pliažą, kuriame galėtume pasistatyti palapinę. Tranzavom didele gatve riedančias mašinas, bei laukėm nurodyto autobuso. Ilgai laukus sustojo mašinikė. Bet kol su vairuotoju aiškinomės iki kur jis važiuoja ir kaip galėtų mums padėti, pro šalį pralėė ir mūsų autobusas. Vairuotojas pasirodo keliavo visai netoli ir nelabai galėjo mus kur nuvežti. Kitas autobusas turėjo būti už valandos, jau sutemus. Per vėlu. Užklausėm kito vyruko apie galimas alternatyvas. Jis mums nurodė vieną gatvę, kuri vedė į šalią esantį kurortinį kaimelį prie jūros – Santa Cruz. Neturėjom laiko ilgai mastyti, todėl pakeitėm gatvę ir tuoj pat susistabdėm mašiną iki pliažo.

Santa Cruz pliažiukas buvo mažas, pilnas restoranų bei žmonių. Palapinės jokių būdu nebuvo galima čia statytis. Per daug jau vieša vietelė. Nužingsniavom viena iš gatvių. Iš kairės pusės jūros vaizdą blokavo aukštos uolos, o dešinėje stūksojo viešbučiai ir privatūs namai. Vieno namo kieme pastebėjom ten gyvenusį užsienietį. Iš jo tarmės nusprendėm, kad tai buvo olandas. Jis mums patarė palapinę pasistatyti netoli esančioje viešoje automobilių stovėjimo aikštelėje. Taip ir padarėm. Aikštėlė buvo tuščia. Vienoje pusėje galą atkišęs stūksojo keturių žvaigždučių viešbutis su mažu vandens kraneliu. Aplink kitas tris kraštines augo šiokie tokie medžiai ir krūmai. Nors apžėlusi aikštelė nakti buvo neblogai apšviesta, susiradome kraštelį šešėlio. Už palapinės buvo vešlūs medžiai, o už jų – vieniša pustamsė miestelio gatvelė, kuria labai dažnai zujo taksi. Vėliau sužinojom, kad tie želdintys medžiai – neoficiali taksistų sysiavimo vieta. Visą vakarą girdėjom sustojančius ir šlapinančius taksistus. Naktis praslinko saugiai ir be nuotykių.

Ryte išsimaudėme bebundančiame restoranais apkrautame pliažiuke ir išsiruošėm keliauti atgal į Kuernavaką (apie 750 km). Su taksi už 1.6$ nusigavom iki Chuatulko galo. Čia vienas pašto kurjeris mus pametė 40 km iki Počutla (Pochutla) kaimelio, kuriame pasukome į Oachaka (Oaxaca) didmiestį. Oachaka tai Meksikos valstijos, pavadinimu Oachaka, sostinė, kuri šiuo metu labai garsi pasaulyje. Tai miestas kuriame jau 6 mėnesius vyksta mini revoliucija. Žmonių grupės vis dar kovoja su policija ir vykdo įvarius čuliganizmus protestuodami prieš vasarą išrinktus šalies prezidentą, bei Oachaka valstijos gubernatorių. Pirmiausia streikus pradėjo mokytojai, o vėliau įsijungė ir politinė partija APPO, kuri, girdėjom, demonstrantams kasdieną moka po 20$. Tai tam tikra prasme pavojingas miestas, nes maištaujantys žmonės skriaudžia ne tik priešininkus, bet ir nekaltus vietinius bei užsieniečius.

Počutloje užstrigome apie porą valandų. Mašinų link Oachaka visai nebuvo. Vėliau sužinojome kodėl. 230 km kelias iki šio didmiesčio driekiasi per kalnus, todėl kelionė į tą pusę nėra labai maloni – vis vingiai, zig-zagai, ir vėl vingiai. Vis dar turėjom galimybę į Kuernavaką sugrįžti tuo keliu, kuriuo ir atavažiavome – Ramiojo vandenyno pakrante. Bet mes nesam mėgėjai keliauti tuo pačiu maršrutu, todėl likimą apsprendėm mesdami monetą – važiuoti per Oachaką, ar palei pajūri?.. Moneta liepė pasilikti kur esame ir keliauti į konfliktuojantį miestą. Mašinų vis tiek į ta pusę negalėjome pagauti, todėl tik spėliojom, kodėl likimas liepė mums pasirinkti šią kryptį.

Artėjo vakaras, bet mes iš vietos nepajudėjom. Apsisprendėm padaryti išimtį ir Oachaką pasiekti su maršrutiniu mikroautobusu. Vairuotojas pradžioj užsiprašė 60 Lt už abiejų kelionę, bet neturėdami tiek daug grynų, nusiderėjom iki 45 Lt už abu. Kelionė per serpantiną užtruko 6 valandas! Visą kelią teko sėdėti įsitvėrus į sėdynę, nes mikruškė lėkė kaip pasiutus.

Atbildėjom į Oachaką apie pusę vienuolikos vakaro. Vairuotojo uzklausėm kur jo manymu galėtume pasistatyti palapinę. Jis išlaipino mus šalia savo firmos saugomos mikroautobusų aikštelės ir pasiūlė kreiptis į sargą. Pastarasis, išsigandęs, kad mus apnakvindinęs gaus velnių nuo savininko, tik galvą papurtė ir nukreipė i San Francisko parkelį už dviejų blokų.

Pakeliui į parkelį, pro šalį pravažiavo trys policijos pikapai su kaukėtais ir ginkluotais policininkais, besiruošiantys malšinti mini revoliucijos dalyvius. Tas parkelis turėjo vos porą lopinėlių žolės ir lempas iš visų pusių. Ten statytis palapinės nebuvo įmanoma. Per daug vieša ir nėra kur pasislėpti. Galų gale sysiuką tai reikėtu kažkur daryti…

Priešais minėtą parką pastebėjom kažkokį ofisą. Kaip vėliau išsiaiškinom, tai buvo Raudonojo Kryžiaus greitosios pagalbos daktarų prįmamasis. Savo situaciją atraportavom vienam tarpduryje mobiliu besikalbančiam pagyvenusiam vyrukui, ko gero daktarui. Jis ilgai negalvojęs, paprašė vieno iš ofise besiblaškančio kolegos mus palydėti iki kitoje namo pusėje esančios Raudonojo Kryžiaus automobilių stovėjimo aikštelės.

Išsirinkom vietą, kurioje nebuvo nubėgusių mašinos tepalų. Tačiau ten vis dar stovėjo mandras SEAT automobilis. Buvom paprašyti šiek tiek palaukti, kol ateis jos šeimininkas. Aikštelėje visą laiką vyko veiksmas. Išvažinėjo darbuotojai, skubėjo greitosios pagalbos mašinos. Po 10-15 minučių pasirodė SEATo savininkas. Pasisveikino ir atrakinėdamas mašiną mūsų ižklausė:
– Abu kalbat ispaniškai?
– Na, daugiau mažiau jo, – atsakėm. Katja tai kalba be problemų, o aš per šiuos metus šiek tiek jau pramokau ir sugebu bendrauti, tik žodynas kol kas menkas.
– Klausykit, kur norit nakvoti, čia, aikštelėje, ar mano namuose?, – tesėsi pokalbis, – gyvenu vienas nedideliame namuke, vietos jums kur nors  atsirastų…

Na, mes, žinoma, pradžioje iš mandagumo pasilaužėm, bet galų gale nedvejodami priėmėm pasiūlymą. Pakeliui į namus, sustojom vienoje tuščioje gatvėje, kur naujasis mūsų globėjas pasisiūlė nupirkti mums šiek tiek užkąsti. Ten moteriškės pardavinėjo dideles tortilijas su tryntų pupų užteptu ir sūriu. Meksikoj tortilija – tai mazi blynukai pagaminti iš kukurūzų miltų, paprastai valgomi kaip duona su bet kokiu patiekalu. Taip pat gatvėse galima dažnai nusipirkti perlenktas tortilijas su ivairiausiais įdarais.

Nusipirktą užkandą gardžiai sukirtom mus pakvietusio daktaro Jose Alberto kukliuose namuose. Šis, gal 38-40 metų, žmogelis atrodė liūdnos nuotaikos ir vienišas. Kai kur stovėjo įrėmintos jo dviejų vaikų nuotraukos. Apie asmeninį jo gyvenimą neklausinėjom, bet arba jis su savo žmona buvo neseniai išsiskyręs, arba buvo nutikus didesnė nelaimė. Be to, darbas greitosios pagalbos skyriuje neatrodo, kad neštų daug džiaugsmo.

Ryte į miesto centrą taip ir neužsukom, nes skubėjom iki vakaro sugrįžti į Kuernavaką. Jose Alberto paaiškino kaip nusigauti į miesto galą, kur ganėtinai ilgai palaukę pasigavom sunkvežimį iki pat Mexico City (450 km). Vairuotojas Sergio dirbo vienam iš Meksikos supermarketų tinklui Gigante. Jis pastoviai vežioja krovinius iš centrinės bazės sostinėje į visą respubliką. Kelionė su sunkvežimiu buvo gan ilga, apie 9 valandas. Pakėlės restoranėlyje buvom net sočiai pavalgydinti su gardžiu karštu šokoladu.

Pakeliui į sostinę supratome, kodėl vakar išmesta moneta mums liepė į Kuernavaką keliauti šituo keliu. Autostrada buvo apsupta kalnuotų pusdykumių su gigantiškais į viršų stiebiančiais stabariniais kaktusais. Mėgavomės peizažu ir įdomiai bendravom su Sergio. O bendrauti su juo buvo privaloma, nes žmogelis nemiegojo visą naktį. Kai artėjom prie Meksikos sostinės – jis labai vargiai reagavo į mūsų bandymus prašnekinti. O jei ką bandydavo ir pasakyti, vos vos iškalbėdavo, nes ryškiai buvo gerokai išsekęs.

Atvykom į sostinę gan vėlokai, todėl iki Kuernavakos kelionę užbaigėm autobusu. Gal ir keistai skamba „5 dienų kelionė“, tačiau dėl įvairių priežasčių teko praleisti daug laiko Meksikos sostinėje, bei dabar čia Kuernavakoje. Link Karibų jūros pakrantės tikimės pajudėti po 1-2 dienos.

Komentarai

  1. Gytis sako:

    nezinau