Trys naktys palapinėje (sausio 26-28)

kovo 5, 2007  
Temos: Kuba

with those trucks we usually travelled

with those trucks we usually travelled

Sugalvojom su tranzavimais nesivarginti ir išbandyti pigiausią transportą Kuboje – keleivinius sunkvežimius. Baracoa kaimelyje į sunkvežimių terminalą (stotį) geriausia ateiti labai anksti. Išvykimo tvarkaraštis neegzistuoja, tačiau paprastai pirmas sunkvežimis pasirodo tarp 6-7 val. ryto. Mes nusprendėm keliauti Moa miestelio kryptimi. Tai buvo nestandartinis rytas, nes sunkvežimis pasirodė tik po 10 valandos. Terminale susipažinome su 4 ispanais, kurie taip pat keliavo į Moą. Sunkvežimio vairuotojas mums, užsieniečiams, liepė palaukti. Priekaba buvo pilna žmonių, nesimatė vietos nei mums, nei mūsų didelėms kuprinėms. Vienas iš ispanų pradėjo derybas su sunkvežimiu. Vietiniams kelionės kaina – 10 Kubos pesų (1 Lt), o ispanas už mus šešis užsieniečius siūlė net 6 dolerius (apie 2.5 Lt kiekvienam). Vairuotojui tai pasirodė patrauklu ir ėmėm ropštis į vidų. Kuprinės per žmonių rankas ir kojas nulingavo į priekį, o mes – baltieji užsieniečiai, buvom susodinti kas kur, kad tik nestovėtume ir neužkliūtume policijai. Pakeleiviai pasirodė labai draugiški ir linksmi. Kelionė iki už 80 km esančios Moa – 2 valandos. Mes su Katja planavom išlipti viename kaimelyje anksčiau, tačiau kai vienai moteriškei apie tai užsiminėm, ji nusistebėjus išsprogdino akis – ką gi jūs ten darysit? Pajutom, kad tame kaime arba nieko gero nerasime, arba žmonės mus nekaip sutiks, todėl keliavome iki pat Moa.

Šitie sunkvežimiai yra specialiai perdaryti žmonių vežiojimui. Stačiakampė konstrukcija su kieto polietileno stogu, o viduje 2-4 išilgos eilės metalinių suolų ant kurių telpa 40-70 žmonių. Be to, yra ir turėklai konstrukcijos viršuje – tiems, kas negavo vietos atsisėsti. Policija kartais šituos sunkvežimius stabdo ir bauduoja jei yra stovinčių, todėl karts nuo karto yra prašoma pasispausti ir pabandyti visiems susėsti.

Kartą suskambo vienos moteriškės telefonas. Ji atsidarė rankinuką ir jame su ispanais nustebom pamatę paprastą namų telefono aparatą su laidiniu rageliu. Moteriškaitė pakėlė ragelį ir ėmė kalbėtis lyg būtų namuose. Vėliau ispano paprašyta ji ištraukė visą aparatą ir tikrai – tai buvo paprastas namų telefonas 🙂 Tiesa, jis turėjo gan riebią anteną, matyt, todėl jis veikia kaip mobiliakas.

cleaning lady in central park in Moa

cleaning lady in central park in Moa

Moa miestelyje ispanai nuėjo ieškoti terminalo iš kurio galėtų sunkvežimiais keliauti toliau, į Holguin provinciją. Tuo tarpu mes nutarėm apsidairyti aplinkui. Iš tikrųjų tai nebuvo ką per daug ten veikti. Šiek tiek panaršėm po gatves, bet nieko įdomaus neradę patraukėm miesto galo link.

2nd camping - waiting for sun set

Pasivaikščiojimas buvo ilgokas, nes gyvenimas miesto pakraščiuose virė. Galiausiai priėjom dirbamus laukus, kuriuose tarp retų krūmų vis tik radom mažą nuo kelio nematomą vietelę. Kirtom vakarienę ir laukėm kol šiek tiek sutems.

countryside near Moa

countryside near Moa

Ryte džiaugėmės dar vienu sėkmingu kempingu Kuboje. Dar nebuvom susipakavę palapinės, kai pro šalį karves ganė keli kaimiečiai. Nieko jie mums nesakė.

Susipakavę žingsniavom toliau, kol priėjom nedidelį kaimuką, kuriame slėpdmiesi nuo saulės po medžiu transporto į Moą laukė krūva žmonių. Kitoje kelio pusėje po medžiu nusprendėm apsistoti ir mes. Kai kurias mašinas bandėm stabdyti, tačiau su autostopu čia sunkiai. Pasitaikė keli taksi, bet su jais mes irgi nenorėjom važiuoti. Žodžiu, laukėm… Nežinojom ir patys ko… Gal autobuso. Net ir vietiniai mūsų negalėjo užtikrinti, kad toks pasirodys…

Vienu metu netoliese sustojo moskvičius su porą vyrų. Vienas jų buteliu nešinas nuėjo į gretimus namus kažko nusipirkti, o antras susidomėjo mumis: iš kokios šalies esat? iš kur važiuojat? kur keliaujat? kiek laiko Kuboj?
Mes atsakinėjom labai abstrakčiai, nes jo tonas buvo ne itin draugiškas. Vėliau jis prisistatė kaip regiono policininkas, tik dabar jam ne darbo valandos. Tvirtino, kad visi jį aplinkui pažįsta, ir gali mums padėti sustabdyti transportą, kuris nugabentų iki artimiausio miestelio Sagua de Tanamo (apie 30 km). Priėmėm jo pagalbą ir netrukus mus įsodino į valdiškos tojotos pikapą. Mums tai priminė dažnus pasivažinėjimus pikapuose Meksikoje ir Gvatemaloje. Buvom pasiilgę tikro tranzavimo.

Į pikapą įsodinęs policininkas sakė, kad vairuotojui turėsime sumokėti 20 pesų (2 Lt), tačiau pastarasis pinigų iš mūsų imti nenorėjo. Sagua miestelyje mus paleido pačiame centre. Gyventojai ruošėsi vakarinei fiestai, todėl garsiai grojo muzika ir zujo daug žmonių. Mes įsitaisėme šalia turgaus ir ėmėm virti valgyt. Kol Katja rūpinosi ryžiais, aš turguje gavau porą daržovių, kitoje gatvėje užtaikiau mandarinų po 2 pesus (0.20 Lt) už kilogramą, bei nulėkiau kelis kvartalus iki duoninės.

cooking in front of central market

cooking in front of central market

Turgaus darbuotojai domėjosi mūsų benzinine vyriklėle. Vienas vyrukas net svogūną padovanojo iš susižavėjimo. Pro turgaus vartus pastoviai kas nors mus susidomėjęs veizėdavo. Pasinaudojom proga ir užklausėm kur galėtume rasti geriamo vandens. Čia pro šalį ėjusi moteriškė nugirdo mūsų norus ir pakvietė sekti paskui ją. Nusivedė mane pas save į namus, kur iš šaldytuvo ištraukė butelius su vandeniu ir užpildė manuosius.

Papietavę patraukėme už miesto ribų. Šį kartą žingsniavom labai ilgai, apie 3-4 valandas, nes visus 10 kilometrų pakėlėje buvo trobos arba bemedžiai laukai. Jau beveik sutemus pagaliau radom šiokius tokius besibadančius krūmus, kurie mus nakčiai paslepė nuo gatvės.

Ryte atsikėlėm su saule ir už kilometro radome autobusų stotelę. Čia jau sėdėjo vyrukas, kurio užklausėm ar yra šansų, jog šiandien pasirodys transportas iki Mayari – artimiausio didesnio miesto. Laukiantysis negalėjo mums daug ko prižadėti, nes buvo sekmadienis ir kas ten žino kokio transporto tokią dieną galima tikėtis.

Toje stotelėje prasitrynėme 5 valandas. Iki pat vidurdienio. Per tą laiką prisirinko daug žmonių, tame tarpe pasirodė ir transporto inspektorius, taip vadinamas „amarillo“, ispaniškai „geltonasis“. Jo funkcija – stabdyti lengvuosius automobilius bei sunkvežimius valdiškais numeriais ir, esant laisvai vietai, įsodinti laukiančiuosius. Stotelėje žmonės maždaug žinojo kas po ko eina, tačiau, sustojus mašinai įsėsdavo šustresnis. Mums konkuruoti su didelėmis kuprinėmis šiose varžybose nebuvo lengva, todėl tiesiog laukėme.

Vidurdienį pasirodė keleivinis sunkvežimis važiuojantis į Holguin. Tuo metu mes jau buvom apsisprendę keliauti iki turistinio didmiesčio Santiago de Cuba, todėl šis sunkvežimis buvo pusiau pakeliui. Į šį transportą sutilpo visi belaukiantys. Kadangi šalia pinigų surinkėjo stovėjo „geltonasis“, už 80 km kelionę mums pasisekė sumokėti vietinę kainą – 10 pesų (1 Lt) žmogui.

Aplamai, kelionė sunkvežimiais nėra įdomi, tačiau šį kartą mus linksmino viena „lesanti“ močiutė. Vadinu ja lesančia, nes ji užmigo palaida galva ir todėl vis knapsėjo lyg lesanti višta. Na, žinot kaip ten būna staiga užmigus mašinoje ar autobuse. O linksma buvo todėl, kad savo lesėjimu ji galva vis daužė paauglei mergaitei į nugarą sėdinčiai priešais. Nedaug galėjai žmogus ką ir padaryti. Į šoną mergaitei vietos pasislinkti nebuvo kur, o močiutė jau kai miegojo, tai miegojo iš širdies. Be močiutės buvo ir vargšė kiaulytė tašėje, kurią vienas keleivis nutrenkė kitiems tarp kojų. Gyvulėlis buvo tvirtai supančiotas, todėl daug vietos jis pasimuistymams neturėjo…

IMG_1151

"Amarillo", the transport inspector

Išlipom kryžkelėj, kurioje pakeitėm kryptį ir laukėm transporto link Santiago. Čia ir vėl buvo transporto inspektoriai bei krūva laukiančių. Aplinkui stūksojo keletas kioskų, kuriuose pardavinėjo vandenį, cukranendrių gėrimą guarapą po 1 pesą, cigaretes, tačiau nė viena prekyvietė neturėjo ko nors valgomo. Visuose taškuose teigė, kad „ką nors valgomo“ jie jau išpardavė. Matant kiek yra laukiančiųjų, biznis tikrai būt buvęs neblogas.

Po geros valandos sustojo keleivinis sunkvežimis iki Palmos miestelio. Į jį sušoko visi važiavę į Santiago, nes nuo Palmos minėtas didmiestis yra jau nebetoli, vos už 25 km. Sumokėję vietinę 5 pesų (0.50 Lt) kainą, kelionę tęsėme ir mes. Šis sunkvežimis teturėjo tik dvi eilės suolų, todėl visi naujai sulipę pagrinde važiavo stovėdami. Kai kirtome dviejų provincijų ribą, mus sustabdė policija, kuriai stovintys keleiviai užkliuvo ir nubaudavo vairuotoją 50 pesų (5 Lt) mokesčiu. Žiūrint į tuos varganus sunkvežimio vairuotojus, sunku patikėti, kad dar ir policija juos skalpuoja…

„Autobuse“ į Palmą žmonės buvo labai paslaugūs. Vieni jų Katjai suorganizavo vietos ant suolo, kiti siūlėsi prilaikyti mūsų kuprines. Viena porelė ruošėsi netrukus išlipti pakelės kaime, žvilgsniu susirado mane, stovintį kitame sunkvežimio gale, ir siūlė užimti jų vietą ant suolo. Na, aš tokio gerumo atsisakiau, nes tarp stovinčių mačiau daug vyresnių už save.

Visus keliaujančius į Santiago išlaipino viaduke dar neprasidėjus Palmos miesteliui. Aplinkui buvo daug tamsių krūmynų ir medynų. Netrukus turėjo tempti. Iki Santiago nusprendėme važiuoti kitą dieną, o dabar norėjome išnaudoti progą pernakvoti pakelės medelynuose.

Ten kur įsikūrėm seniai nelijo, todėl žolė buvo pavirtusi į šieną. Prieš pasistatydami palapinę ant celofano įtaisėm savo viryklę ir gaminomės vakarienę. Teko apsipurkšti mūsų nemėgstamu purškalu nuo uodų, nes pastarieji negailestingai atakavo.

Buvo gili prietema. Pasistatėm palapinę. Tolumoje ant autostrados išgirdom kaip trumpam sustojęs krovininis sunkvežimis išleido porą žmonių. Po penkių minučių už 3 metrų keliuku tarp krūmų pamatėm du vyrus sunkiai benešančius baltus maišus. Mes buvom lauke, todėl jie pastebėjo ir mus. Pilvukai ėmė gurgti, bet paskui apsiraminom, nes tikėjom, jog šie žmonės per medelynus ko gero eina į netoliese esančias trobas, ir, tikėtina, kad jie mums žalos nepridarys…

Ryte atsikėlėm sveiki ir gyvi. Besipakuojant pro šalį pražingsniavo dar porą vyrukų su maišais. Šį kartą daug dėl to nesirūpinom, nes buvom pakeliui į Santiago!

Ten kur susikirto visi įmanomi keliai Santiago link, radom „geltonajį“ transporto inspektorių ir du keleivius. Atraportavom inspektoriui mūsų tikslą ir tvarkingai laukėm kartu su kitais. Labai greit pasirodė krovininis sunkvežimis, greičiausiai ZIL’as ar KAMAZ’as, kuris priekaboje jau turėjo gerą dešimtį keleivių. Priekaba buvo labai aukšta, todėl sumesti kuprines prireikė poros vyrų esančių viršuje pagalbos.

driver makes coffee break, people in truck are waiting

driver makes coffee break, people in truck are waiting

Saulė dar tik tekėjo, todėl važiuoti atvirame sunkvežimyje darėsi siaubingai šalta. Gerai, kad kelionė buvo trumpa. Juokinga mums pasirodė, kai iki Santiago likus kilometrui ar dviems, abu automobilio vairuotojai sustojo prie pakelės namo, kuriame pardavinėjo kavą. Dvidešimt žmonių laukė priekaboje, o vairuotojai sau maukė rytinę kavą. Beje, tarp visų mūsų irgi atsirado vienas kavos megėjas, todėl vairuotojai buvo už tarpininkus, tam kad žmogeliui nereikėtų vargintis besiropštint iš ir atgal į priekabą.

Į erdvią revoliucijos aikštę atvykome kai Santiago mieste gyvenimas tik prasidėjo. Viename sumuštinių pardavėjų taške po 3 pesus (0.30 Lt) nusipirkom kelias bandeles su sūriu ir džemu. Netrukus prie mūsų prisistatė vienarankis vyrukas, kuris siūlė su savo motociklu ir priekaba mus nugabenti iki centro už 20 pesų (2 Lt). Kaina, lyginant su 2-4 kartus brangesniais dviračiais taksi, buvo prįmtina ir netrukus riedėjom per miesto gatves centrinio centro link…

Komentarai