Savo gamybos lėlė Ercilijai

kovo 10, 2006  
Temos: Belizas, Projektai

Tai dar vienas projektas, įgyvendintas begyvenant Vario krante (Copper Bank), Belize. Poilsiavietės sodininko Fernando dukra kartą manęs paklausė, ar aš turėjau lėlę būdama jos amžiaus (9-erių metų). Supratau, kad Ercilija tikisi, kad aš jai nupirksiu lėlę. Ir nors jos šeima labai varginga, bet aš nenorėjau tiesiog nupirkti taip trokštamo daikto. Verčiau norėjau parodyti, kad galima gauti ko nori pasitelkiant truputį kūrybiškumo.

Jau turėjau pirminę idėją kaip būtų galima pasidaryti lėlę, bet kadangi niekada nieko panašaus nebuvau dariusi, o norėjau kad šis projektas būtų sėkmingas, truputį panaršiau internete. Radau pakankamai gerą instrukciją kaip pasidaryti lėlę (vokiškai). Beliko surinkti reikiamus daiktus iš to kas buvo Ercilijos namuose ir gamtoje. Dabar jau buvau pasiruošusi pristatyti savo idėją mergaitei. Ji anaiptol nebuvo patenkinta mano sumanymu. Problema buvo tame, kad ne aš pati viską padarysiu, bet ir Ercilijai reikės įdėti pastangų taip pat. Kadangi Ercilija yra vienintelė mergaitė šeimoje, buvo lepinama jau nuo pirmųjų dienų, todėl buvo tingios prigimties. Tačiau gabi, todėl norėjau jai duoti pamoką apie gyvenimą – kad įdėjus pastangų galima pasiekti ko nori.

Mes turėjom beveik viską ko reikia: seną kojinę, kurią Ercilija rado kieme, nesudygusių medžio sėklų iš aplinkui augančių medžių, mano senas kūno spalvos kelnes iš tamprios medžiagos, siuvimo reikmenis, keletą adatų, ir seną virvę, kurią Ercilijos brolis rado ant lauko tualeto stogo. Atėjus laikui nupirkau juodų vilnonių siūlų lėlytės plaukams (ir tai buvo vienintelės piniginės išlaidos).

Ir aš, ir Ercilija projekto pradžioje buvome kupinos entuziazmo. Pirmąją savaitę keturias dienas iš eilės po kelias valandas kasdien  praleidau Ercilijos namuose. Vėliau sumažinau apsilankymus iki karto per savaitę, nes turėjau ribotą kiekį laiko, be to reikėjo atitrūkti nuo Ercilijos. Apsilankymų metu išmokiau mergaitę įvairių suvimo būdų, tai buvo projekto sėkmingumo pagrindas. Tada žingsnis po žingsnio paaiškinau ką reikės daryti, po vieną detalę kaskart. Pirmąją valandą rodžiau ir aiškinau Ercilijai ką ir kaip darysime, kad pereitume į kitą etapą.  Taip pat leidau jai bandyti pačiai. Antrąją valandą tiesiog sėdėdavau šalia, stebėdama kaip jai sekasi ir padėdama kai darbas strigdavo ar mergaitei praeidavo entuziazmas.

Kartais ji neatlikdavo mano duodamų „namų darbų“, privalomų kitam etapui. Būdavo momentų, kai ji net nepasirodydavo, ar atsisakydavo ką nors daryti. Kai šis požiūris sustiprėjo, aš apsimečiau daugiau jai nebepadėsianti. Stengiausi priversti ją mąstyti, ypač kartą žodiškai atsisakiusi viso projekto. Mergaitės mama Karmita pritarė mano metodikai, ypač todėl kad apskritai su mergaite būdavo nelengva. Kartais ir man praeidavo entuziazmas dėl Ercilijos ožiavimųsi ir tingėjimo. Tačiau aš norėjau sėkmingai pabaigti projektą ypač dėl auklėjamojo poveikio Ercilijai. Viskas ką dariau, palaikydama ar nesutikdama tęsti projektą, buvo nukreipta į tai, kad Ercilija suprastų: reikia dirbti norint kažką pasiekti, ir reikia dirbti pačiai, kad įdėtas triūsas (šiuo atveju lėlė) būtų vertinga.       

Bebaiginėjant lėlę Ercilija pareiškė, kad niekada lėlei nepasius suknelės. Tada aš palikau mergaitę, paaiškindama, kad PATI pabaigsiu daryti lėlę, bet pasiliksiu ją sau iki tos akimirkos kai rasiu vaiką, kuris vertins ir brangins lėlę. Tuo metu prisiuvau lėlytei ilgus juodus plaukus. Ercilijai prireikė savaitės apmastymams iki kol ji pasibeldė į mano duris atsinešdama medžiagą lėlės suknelei. Medžiaga buvo iš mamos nešiojamo sijono.      

Po dviejų mėnesių sunkaus darbo, pakilimų ir nusivylimų, atėjo finalinis momentas. Kai mes jau buvome pasiruošę aprengti lėlę naująja suknele, aš oficialiai pranešiau „štai TAVO lėlė“. Man net išspaudė ašarą, kai pamačiau kaip sužibo Ercilijos akys. Jaučiau kad tos akimirkos džiaugsmas buvo vienas iš tų jausmų, kurių mergaitei neteko dažnai patirti anksčiau.

Vėliau lankantis Ercilijos namuose, mergaitė rimtai prisipažino, kad ji ketina siūti dar vieną suknelę lėlei, nes lėlė negali visą laiką dėvėti tos pačios.  Tą pačią akimirką supratau, kad visa buvo verta pastangų, ir kad Ercilija tikrai išmoko verčiau kurti pati, negu tiesiog nusipirkti.

Daugiau apie šį projektą anglų kalba skaitykite Katjos tinklapyje.

(iš anglų kalbos vertė Jovita Kliukaitė)

Komentarai

  1. greta sako:

    noreciau pasidaryti popierine lele

  2. {Shiining Babe} sako:

    Tsi jos tipo dare {VOODOO LELE} ????

    Ar taip kokia nusivalkiojusia??? 😉

  3. ieva sako:

    Šaunuolės!