Per džiungles į džiungles (rugpjūčio 20)

rugpjūčio 28, 2006  
Temos: Belizas

Norint keliauti iš Gallom Jug privačios fermos pietų kryptimi link Yalbac kaimelio reikalingas specialus leidimas, leidžiantis kirsti džiungles priklausančias rąstų gamybos kompanijai. Mums pasisekė – sekmadienį ta kryptimi važiavo vienas iš Sylvesterio kaimelio gyventojų su šeima. Tai buvo prieš keturias dienas į Gallon Jug mus atvežusio Eduardo brolis Hector, kuris savo uošvienę vežė iki Gvatemalos sienos, iš kur ji ruošėsi keliauti į savo gimtajį Gvatemalos City.

Keliaujančių su vienu pikapu buvo daug – 8 suaugę ir 3 vaikai. Pagrindiniai šeimos nariai sutilpo į kabinos vidų, o likę – ant pikapo. Tarp pastarųjų pakliuvom ir mes su Katja. Pradžiai įsitaisėm ant pikape sumestų automobilio sėdynių. Atrodė turėsime patogią kelionę gryname ore. Deja, jau po pirmų kilometrų su Katja susižvalgę supratom, kad keliauti bus įdomu… Hectorui buvo visiškai dzin ką veža pikape – pinokius ar žmones, svarbu buvo geras greitis. Purvakelis per privačias džiungles turbūt nebuvo koreguotas nuo jo egzistavimo pradžios. Pikape uzpakalius į sėdynes daužėm ne tik mes bet ir dar trys giminaičiai. Katja neišlaikius nestabilios sėdynės, peršoko ant nestabilios kuprinės. Ji neapsigavo – kuprinė bumčikus amortizavo daug efektyviau nei parolonu aptraukta sėdynė.

Tiesą pasakius, tai buvo vienas iš siaubingiausių ir gal net pavojingiausių pasivažinėjimų. Visą kelią kratėmės lyg sunkios monetos stiklainyje, o uzpakalikauliai kentėjo lyg brūžinami per tarką. Vienu momentu net užtaikėm ant kibirinio lietaus, kuris kelionę, sakyčiau, ne tik pagyvino, bet ir apšlapino. Mes save bandėm gelbėti lietpalčiais, tuo tarpu trys pikapo kaimynai save saugojo plėvesuojančiu celofano gabalu.

Po valandinio dardėjimo per džiungles neribotu greičiu, atsigauti pradėjom su Hectoru įveikiant paskutinius kelioliką kilometrų greitkelyje. Galiausiai mes išlipome ties Santa Elena gyvenvietės, nuo kurios keliavome toliau į šunkelių pusę – Caracol ruinų link.

Caracol archeologinis paminklas yra kelio per kalnus pabaigoje. Apie šią vietą išgirdom iš kareivio, kuris prieš kelias savaites mus buvo užkalbinęs Corozal miestelyje. Jis pasakojo, kad tame regione dirba nemažai Belizo kareivių – neva palaiko saugumą. Paprastai į turistinius objektus mūsų netraukia, tačiau šį kartą padarėme išeitį…

Nuo Santa Elenos iki Caracol 60 mylių kelias tęsiasi per neaukštus džiunglinius kalnus. Sekmadienį popiet pavyko nusigauti tik ketvirtį viso kelio. Apsistojom palapinėje vienos šeimos kieme. Tai vieta vidury nieko su šiokia tokia sankryža. Mus priglaudusi šeima gan didelė – trys-keturi namai su krūva vaikų ir suaugusių. Mūsų palapinė mažiesiems buvo didelė atrakcija. Ryte, ko gero, neturėsime privatumo, nes jie smalsiai lys pro visus įmanomus langelius spoksoti į du baltaodžius gyvūnus. Tuo tarpu iš suaugusių šeimos narių gavom didelį bliūdą vaisių – keturis avokadus (jaučiasi lyg būtų jų sezonas dabar Belize), keturis padidintus nematytos rūšies bananus „mahunče“ (juos ragausim ryte) ir didelę kruvą saldžių geltonų uogų „nance“, išvaizda panašiu į vyšnias, o skoniu – į saldų kremą (aš rimtai).

Prisipažinsim, kad čia visur užuodžiam riebų turizmą. Pakelėse karts nuo karto pasitaiko restorano, svečių namų ar „turo per džiungles“ ženklai. Labai įdomu kaip baigsis mūsų kelionė į Caracol ruinas…

Komentarai