Kelionių Magija: Į Kubą pakeleivinga jachta

lapkričio 12, 2007  
Temos: Kuba

Žurnalas „Kelionių Magija“, 2007 nr.7

Po metų, praleistų Meksikoje, Belize ir Gvatemaloje, tame regione jautėmės kaip namie. Pradėjome svajoti apie kelionę per Karibų salas – ieškoti naujų vaizdų ir nuotykių. Svajonę įgyvendinti nusprendėme ieškodami jachtos, kuri mus nugabentų į salas. Leidomės į 2000 kilometrų kelionę iš Meksikos centro į Jukatano pusiasalį, kur atplaukia daug užsienio jachtų, besibastančių po pasaulį.

Laivo paieška

Internete yra keletas tinklapių, kuriuose laivų kapitonai ieško įgulos, tačiau neturintiems buriavimo patirties geriausia laimę bandyti skirtingose prieplaukose ir tiesiogiai kalbėtis su kapitonais. Keliaujant tradiciniais buriuotojų maršrutais didžiausia tikimybė, kad jus paims privačios jachtos savininkas. Komerciniai laivai šiais laikais stipriai kontroliuojami, tad pakeleivių nepriima. Tačiau… nieko nėra neįmanomo.

a mini-version of sailing boat

a mini-version of sailing boat

Pakeleivingo laivo paieška – daug kantrybės reikalaujantis užsiėmimas. Pradedant paieškas, svarbu žinoti, kad vadinamuoju uraganų sezonu buriuotojų sumažėja. Be to, patartina plaukti iš Rytų į Vakarus, nes daugelis burlaivių dėl  palankesnių vėjų pasirenka būtent šią kryptį. Pavyzdžiui, ieškoti laivo, plaukiančio per Atlanto vandenyną, geriausia būtų Kanarų salose arba Dakare spalio-kovo mėnesiais. Norėdami kirsti Ramujį vandenyną, jachtos tarp sausio ir gegužės mėnesių dairykitės Panamoje. Jei norėtumėte pakeliauti per Karibų jūros salas, kelionę geriausia pradėkite Venesueloje. Buriavimo sezonas šioje jūroje – nuo lapkričio iki gegužės mėnesio. Vėliau prasideda uraganų sezonas ir tarp salų kursuoja tik komerciniai keltai.

„Aransas“ – pirmasis mūsų laivas

Kelionės pradžioje, 2006 m. sausį, tikrai nesitikėjome, kad jau metų pabaigoje prieš pat Kalėdas sugrįšime į Kankuną, Meksikos kurortą, kuriame ir pradėjome savo klajones. Šiame mieste ir netoli esančioje Isla Mujeres saloje yra keletas prieplaukų jachtoms (tarp buriuotojų jos vadinamos marinomis), kuriose lapkričio-balandžio mėnesiais gausu būriuotojų iš viso pasaulio. Vieni keliauja vos kelis mėnesius, o kiti jau kelerius metus klaidžioja po pasaulio vandenis.

Mes laivo paiešką pradėjome prabangioje „Hacienda del Mar“ (Jūros dvaras) prieplaukoje Kankuno pakraštyje. Čia daugiausiai buvo Kalėdas švęsti atplaukusių amerikiečių. Pasikalbėję su keliais kapitonais nusprendėme nusikelti į Isla Mujeres („Moterų“) salą. Tik išlipę iš kelto artimiausioje prieplaukoje pastebėjome oranžinį trimaraną – trijų dalių būrinį laivą. Laivo savininką ir jo du draugus pagavome pietaujančius prieplaukos restorane.

– Ar tas oranžinis laivas jūsų? – paklausėm.

– Taip, – atsakė nuplikęs besišypsantis vyrukas.

– Mes keliaujam autostopu ir ieškom laivo, kuris mus nugabentų į Karibų jūros salas. Už kelionę sutinkame dirbti.

Laivo kapitonas, anglas Stiuartas, ilgai nedvejojo ir mus pradžiugino:

– Aš kaip tik ruošiausi ieškoti įgulos, tad jūs pasirodėte pačiu laiku.

– Tai… kaip suprantam, jūs mus paimate?

– Na taip. Atrodote šaunūs žmonės, tad sveikinu prisijungus prie laivo komandos!

ARANSAS

ARANSAS

Mes negalėjome patikėti savo sėkme! Tai pirmas sutiktas laivas, plaukiantis mūsų kryptimi, ir be didelių dvejonių kapitonas sutiko mus paimti! Tą pačią dieną už 10000 km mano močiutė šventė 70-metį, o mes džiaugėmės pirmąja jachta mūsų kelionių istorijoje.

Tą patį vakarą arčiau pažinome ir Stiuarto draugus – daktarą Janą bei daugiau nei 2 metus motociklu aplink pasaulį keliaujančią Sintiją. Trimaraną „Aransas“ (Amerikos indėnų kalba – „paklydusi siela“) Stiuartas neseniai nusipirko Floridoje ir pasikvietė minėtus draugus kartu

Ian, Stuart, Cynthia and us

Ian, Stuart, Cynthia and us

plaukti iki Meksikos. Jiems kelionė užtruko net 6 dienas. Dėl priešpriešinio vėjo pusę kelio jūrmylias minti jie turėjo naudodami dyzelinį motorą. Iš Meksikos Sintija turėjo skristi atgal į JAV ir tęsti kelionę motociklu, o Janas skubėjo į Angliją. Tuo tarpu Stiuarto planas buvo sausio–vasario mėnesiais keliauti per Karibų jūros valstybes iki Šventos Liucijos salos. Čia jis turėjo sustoti ilgesniam laikui, nes ten vykdo ir investuoja į naują ketverių metų projektą, kurio metu bus pastatytas viešbutis su prieplauka jachtoms bei golfo aikštynu. Būriavimo sezonui besibaigiant (vėlyvą pavasarį) „Aransą“ jis planavo nugabenti iki Venesuelos, kur uraganų sezono metu atliktų generalinį laivo remontą. Stiuarto planas buvo ideali galimybė realizuoti mūsų svajonę.

Mėnuo Isla Mujeres saloje
IMG_0453

Priėmėm Stiuarto pasiūlymą iki išplaukimo apsigyventi jo laive. Dvylikos metrų ilgio „Aransas“ buvo pagamintas prieš 10 metų ir priklausė vienam JAV milijonieriui. Pastarasis prieš kelerius metus pasimirė, todėl trimaranas vandenyje nenaudojamas išbuvo net trejus metus. Tai neigiamai paveikė laivo konstrukciją, kai kurios vietos reikalavo perdažymo, reikėjo užtaisyti plyšius, per kuriuos skverbėsi vanduo, atnaujinti surūdijusius varžtus, pakeisti

One of the boring jobs

One of the boring jobs

navigacijai skirtus įtaisus bei dar daug kitų patobulinimų. Už nemokamą kelionę per Karibų salas sutikome padirbėti remontuojant oranžinį trimaraną. Tame laive gyvenome visą mėnesį. Kapitonas mėgavosi viešbučiais, o mes – galine laivo kajute su karališko dydžio lova.

Stiuartas –labai išsiblaškęs ir viską pamirštantis žmogelis. Kai kuriuos darbelius vietoje jo planuotų dviejų dienų, atlikdavom per dvi savaites, arba taip ir palikom nebaigę. Jam labiau rūpėjo kalbinti moteris, bendrauti su kitų laivų savininkais arba netikėtai išsiruošti į pliažą. Negana to, dažnai į laivą jis ateidavo 7 val. ryto. Pradėdavo ką nors remontuoti, o kai mes atsikeldavom, sugalvodavo eiti į viešbučio restoraną pusr

IMG_0600

yčiauti. Tada po dviejų valandų vėl prašmėžuodavo pro šalį, išsipasakodavo, ką jis nori nudirbti šiandien ir po pusvalandžio vėl dingdavo. Vakarop, paprastai, jo nebematydavom, o jeigu jis ir sugrįždavo, tai pasakodavo, ką jis nori remontuoti ateinančią dieną. Kitos dienos rytą pamiršęs savo planus, griebdavosi to, kas šaudavo į galvą tik atsikėlus, o vėliau prašydavo mūsų padaryti tai, ką pats prisižadėdavo darysiąs prieš kelias dienas.

Po mėnesio vis tik sugebėjome suremontuoti langus, užtaisyti vandenį praleidžiančius plyšius, Katja sukūrė „Aranso“ logotipą ir jį užpiešė ant laivo priekio, o tuo tarpu motociklistė Sintija taisė su elektronika susijusius gedimus.

IMG_0570 IMG_0572

Per tą mėnesį Isla Mujeres saloje įsijautėme į jachtų pasaulį, turėjome progos susipažinti su kitais įdomiais būriuotojais ir apsilankyti jų laivuose. Keletas kapitonų stebėjosi, kad ruošiamės plaukti į Kubą ir toliau į Rytus, nes šia kryptimi vėjai paprastai jachtoms nėra palankūs ir dažnai tenka ne būriuoti o plaukti įjungus motorą.

Sausio viduryje pagaliau buvo pasirengta kelionei į Karibų jūrą. Prieš išvykstant, kapitonas Stiuartas įdėmiai sekė orų prognozes
. Išplaukimą atidėjome kelioms dienoms dėl nepalankių vėjų, tačiau padėtis nesikeitė, tad ir nusprendėme nieko nepaisydami plaukti į Kubą. Tiesa, į „Aransą“ dar pasiprašė du broliai amerikiečiai – Maiklas ir Tomas (vardai pakeisti – aut.past.). Jie irgi ruošėsi keliauti per salas, tačiau Stiuartas sutiko pametėti tik iki Kubos, nes laive ir taip jau buvo ankštoka.

Netikėtas „Aranso“ likimas

Pirmąją kelionės į Kubą dieną mus su Katja kankino jūros liga. Sužinoję, kad šį negalavimą galima įveikti natūraliomis priemonėmis (čiulpiant imbierą), nuo pat kelionės pradžios burnoj turėjom šį augalą. Deja, bet kuo toliau, tuo sunkiau buvo būti laivo viduje. Lengvai pykino. Tad ilgas valandas praleidome sedėdami lauke ir žiūrėdami į horizontą. Taip pat padėdavo tiesiog atsigulti į lovą ir užmerkti akis. Organizmas beveik stabilizavosi antrą dieną.

Augustas while getting drinking water from the outer hulls

Augustas while getting drinking water from the outer hulls

Patirti tikro buriavimo mums nepavyko. Beveik visą kelią teko plaukti įjungus variklį, nes vėjas pūtė tiesiai į mus. Trimarano plaukimo kryptis buvo valdoma automatiniu pilotu. Su GPS sujungta aparatūra automatiškai kontroliavo vairo padėtį. Laive buvo įmontuotas radaras, tačiau dėl saugumo naktį pasikeisdami budėdavome lauke ir dairydavomės, ar nėra laivų kaimynystėje. Pagal jūrų taisykles buriniai laivai vandenyje turi pirmenybę. Deja, labai didelės baržos, žvejų motorlaiviai bei kruiziniai laivai retai kada stebi vandenis. Vieną naktį pakeliui į Kubą pro mus vos už keliasdešimt metrų praplaukė didžiulis motorlaivis, kuris, mums artėjant jo link, visiškai nesirengė keisti plaukimo krypties. Teko girdėti, kad vieni prancūzai su savo katamaranu beveik braukė gigantiško kruizinio laivo sienas.

Good morning ;)

Good morning ;)

Pastarojo kapitonas pasikliovė autopilotu ir nuėjo miegoti. Kartais vandenyse dingsta jachtos su įgula, turbūt susidūrusios su dideliais laivais, kurie trinktelėjimo turbūt net nejunta…

Antros dienos vakarą pagaliau pamatėm komunistinės Kubos krantus. Likus apie 15 jūrmylių (28 km) iki prieplaukos, motoras netikėtai užgeso… Netrukus išgirdom ir kapitono Stiuarto keiksmus –turėjome rimtą problemą. Tamsiu paros metu be motoro iki prieplaukos būriuoti būtų pavojinga. Ėmėm ieškoti pagalbos trumposiomis radijo bangomis. Buriavimo gide radę marinos radijo kanalo numerį bandėm šauktis pagalbos. Deja, jokio atsako negirdėjom. Artėjome prieplaukos ribas žyminčių plūdurų su lempomis link. Netikėtai per radiją išgirdom: „Dėmesio, dėmesio, kreipiamės į būrinį laivą artėjantį mūsų prieplaukos link…“. Jie bendravo su mumis: „…Prieplauka šiuo metu uždaryta, jus galime priimti tik rytoj ryte…“. Bandėm aiškinti mūsų problemą, tačiau jie liepė atsitraukti dvi jūrmyles nuo kranto ir pažadėjo pagalbą suteikti šeštą valandą ryto.

communication at sea via satellite phone (Stuart and Katja)

communication at sea via satellite phone (Stuart and Katja)

Ką gi, nieko negalėjome padaryti ir visą naktį praleidome sukdami ratus kiek tolėliau nuo kranto. Stiuartas skambtelėjo savo draugams Janui ir Sintijai. Pastaroji, pamanius, kad problema labai rimta, apie mūsų negalavimus pranėšė JAV pakrantės patruliams, kurie malasi ir Kubos krantuose. Jie pagalbą lyg ir pažadėjo, tačiau iki mūsų taip niekas ir neatplaukė. Maiklas ir Tomas ėmė drebinti kinkas, nes JAV vyriausybė yra uždraudus savo piliečiams lankytis Kuboje. Pažeidus šį įstatymą, gresia keliasdešimt tūkstančių dolerių bauda.

Ryte per radiją susisiekėm su prieplauka, kuri į pagalbą atsiuntė žvejų motorlaivį. Profesionaliai manevruodami su Kubos žvejais sėkmingai pasiekėm Havanos priemiesčio krantus. Kitose šalyse laivo kapitonas pats turi lakstyti po institucijas ir legalizuoti įplaukimą į šalį, o Kuboje viskas daug paprasčiau. Į laivo denį pareigūnai ateina patys. Per dvi valandas sulaukėme šešių draugiškų ir linksmų skirtingų institucijų atstovų, kurie už mus sutvarkė visus dokumentus. Pasieniečiai pranešė, kad JAV atstovai Kuboje (Šveicarijos ambasadoje jie turi vadinamąją interesų sekciją) norėtų susitikti su mūsų broliais amerikiečiais ir pasiteirauti, ar viskas tvarkoje. Kubos pareigūnai perdavė broliams JAV atstovų vizitines korteles ir draugiškai patarė niekam neskambinti ir su tais atstovais nesusitikti.

Tolesnis „Aranso“ likimas buvo neaiškus, nes nežinia, ar motoras dar sutaisomas ir kiek laiko užtruks jo remontas. Dėl šios priežasties išsiskirstėm kas kur: Stiuartas nuskrido į Šventos Liucijos salą verslo reikalais, mes su Katja nusipirkom traukinio bilietus į Guantanamo miestą pačiuose Kubos salos pietuose, o amerikiečiai ruošėsi keliauti autobusais.

Penkios savaitės Kuboje

Nujautėme, kad su Stiuartu keliauti į kitas Karibų salas mums nepavyks, todėl jau nuo pirmos savaitės Kuboje pradėjome ieškoti prieplaukų, kuriose apsistoja užsienio jachtos.

Keliavimo Kuboje specifika – atskira istorija. Trumpai tariant, keliauti toje šalyje taip, kaip esame įpratę (autostopu ir su palapine), buvo sudėtinga. Privačių automobilių čia labai nedaug. Jei kuris nors ir sustotų, vargu ar kas pavežtų nemokamai. Kai kurie vežioja turistus kaip nelegalūs taksistai, tačiau rizikuoja prarasti automobilį, jei sustabdytų policija. Mat valstybė pinigus iš turistų nori gauti tiesiogiai, todėl už bet kokius bandymus nelegaliai užsidirbti iš užsieniečių, kubiečiai stipriai baudžiami.

Jei vis tik pasitaikytų kubietis, kuris pavežtų keliautoją nemokamai, policija vargu ar patikėtų, kad užsienietis yra vežamas nemokamai ir greičiausiai vairuotoją vis tiek nubaustų.

mean of transport between other towns/cities

mean of transport between other towns/cities

Todėl Kuboje buvom priversti naudotis viešuoju transportu. Pigiausias būdas keliauti šioje šalyje – sunkvežimiai, pritaikyti keleiviams vežioti. Kelionė šiuo transportu kainuoja 2–3 litus šimtui kilometrų, tačiau, sunkvežimių vairuotojai, vežantys užsienietį, gali būti nubausti policijos. Tad paprastai tekdavo pakovoti dėl vietos sunkvežimyje,

with those trucks we usually travelled

with those trucks we usually travelled

sutinkant sumokėti kiek daugiau nei įprastas tarifas. Šie „autobusai“ visada keliauja sausakimši, nes tai pagrindinė kubiečių transporto priemonė tarp artimų miestelių. Be to, šių sunkvežimių grafikas ne itin reguliarus, tonel „autobuso“ nežinomybėje tekdavo laukti iki 5 valandų.

Žinoma, be sunkvežimių, egzistuoja ir normalių autobusų maršrutai. „Viazul“ – tai linijos, skirtos tik turistams, jų kainos Kubos mastu yra kosminės – apie 15–18 Lt šimtui kilometrų. Beveik kaip Lietuvoj. Beje, šiuose autobusuose gan šalta, nes salonuose įtaisyti oro kondicionieriai.

Kubiečius už juokingą kainą veža „Astro“ autobusų linijos. Šiuose maršrutuose paprastai yra ir dvi vietos, skirtos turistams. Bilieto kaina juose – 20–30 proc. mažesnės nei „Viazul“, tačiau bilietus geriausia rezervuotis likus kelioms dienoms prieš kelionę.

Nakvoti palapinėje taip pat nėra paprasta. Kaip parašyta užsieniečiams išduodamoje turisto kortelėje, nakvoti leidžiama tik licencijuotose nakvynės vietose, t.y. valstybiniuose viešbučiuose ir pa

2nd camping - waiting for sun set

2nd camping - waiting for sun set

s šeimas, kurios turi išsipirkusios tokio verslo leidimą. Pigiausią nakvynę galima buvo rasti už 40 Lt dviems. Gal tai ir nėra daug, tačiau mums, jau daugiau kaip metus 10000 km nukeliavusiems su 25 Lt dienos biudžetu, tai atrodė labai brangu. Kad ir kaip būtų, keletą naktų mes vis tik nakvojome ir palapinėje. Deja, bet tai buvo varginantis užsiėmimas. Kitose šalyse palapinei vietos paprastai gauname paklausę pakelės trobelėse, tačiau kubiečiai, apnakvindinda
mi užsieniečius gali susidurti su rimtais nemalonumais. Norėdami likti nepastebėti, keliaudavom gan toli už miesto. Kai aplinkui nebelikdavo namų, šokdavom į krūmus ir ten įsikurdavom. Kartą karštyje teko žingsniuoti net apie 10 kilometrų. Rytais daiktus susipakuodavome dar saulei neprašvitus.

Trumpai tariant, keliauti Kuboje taip kaip esame įpratę, laisvai ir nepriklausomai, buvo labai sunku. Rezgėm planus, kaip gi iš tos Kubos kuo greičiau ištrūkti…

Iš Kubos pabėgti padėjo „Cheeca-bey“

Kuboje stengėmės aplankyti kuo daugiau prieplaukų, kuriose galėtume pakalbinti užsienio būriuotojus dėl galimybės su jais keliauti į kitas Karibų salas. Sutiktų jachtų kapitonai dažniausiai plaukė JAV, Meksikos ar kitų Centrinės Amerikos šalių link. Kuo toliau, tuo buvo aiškiau, kad Rytų kryptimi paprastai niekas neplaukia, t.y. Kuba buriuotojams – bene paskutinė Karibų salų stotelė. Pagrindinė problema – iš Rytų pučiantys vėjai, kurie jachtas priverčia plauktiįjungus variklį, o ne burėmis.

Buvom sutikę 30-metę prancūzę Estelę – didelės, prabangios jachtos kapitonę. Ji kaip tik ieškojo įgulos, tačiau išplaukti iš Kubos žadėjo tik po mėnesio. Be to, jachta buvo komercinė. Už keliolika tūkstančių dolerių siūlomas 1–2 savaičių pasiplaukiojimas per Karibų salas. Mes, neturintys buriavimo patirties, būtume ne profesionalios įgulos nariai, o našta kapitonei.

Kuo daugiau ieškojome, tuo galimybės tęsti kelionę per Karibų salas mažėjo. Todėl nusprendėm vykti atgal į Centrinę Ameriką. Ėmėm dairytis jachtos, plaukiančios į Panamą.

Pakeitus kelionės tikslą, pagyvėjo ir laivo paieška. Jau pirma sutikta jachta su Prancūzijos vėliava sutiko mus nuplukdyti iki Panamos. Deja, kapitonas Luisas pakeleivių nemokamai neėmė. Pasak jo, padengti prieplaukos ir amortizacijos išlaidas, jis iš keleivių prašo 15 eurų dienai. Šį brangų pasiūlymą turėjome galvoje, tačiau bandėm kalbinti ir kitus būriuotojus, nes norėjosi susirasti „nemokamą“ jachtą.

Kitoje prancūziškoje jachtoje „Cheeca-bey“ susipažinome su dviem karjerą baigusiais stomatologais Cathy ir Jean-Jacques, arba tiesiog Žė-Žė, kurių kelionė per pasaulį turbūt tęsis dar daugelį metų. Jie kaip tik ruošėsi plaukti Panamos link. „Atplaukėm su trimaranu, kuris sugedo, o dabar esam priversti ieškotis kito laivo“. Tokios mūsų istorijos pakako, kad šie prancūzai sutiktų mums nuplukdyti iki Panamos. Susitarėm pas juos vėl užsukti savaitės gale.

44 feet long Cheeca-Bey

44 feet long Cheeca-Bey

Šeštadienį dar kartą aplankėme „Cheeca-bey“. Buvom supažindinti su jachtos interjeru. Mums skyrė siaurą dvigulę lovą jachtos priekyje. Be to, turėjom net nuosavą tualetą. Smulkesnius daiktus galėjom susidėti į sandariai uždaromus stalčius bei mažą lentynėlę tualete. Prisiminę Stiuarto trimaraną, pagalvojome, kad šios jachtos vidus buvo daug švaresnis ir tvarkingesnis. Pas prancūzus su savo kuprinėmis atsikraustėme jau kitą dieną, per Katjos gimtadienį – vasario 18-ąją. Jautėmės kaip namie – turėjom savo kampą, lentynėles daiktams ir nuostabius laivo savininkus.

Cienfuegos prieplauką palikome dar po dviejų dienų. Į Panamą keliavome ne iš karto. Dvi dienas praleidome prie Cayo de Dios – dviejų mažų salelių. Įsitaisėm su inkaru ir mėgavomės žydru, permatomu vandeniu. Kapitonas Jean-Jacques pusę dienos praleisdavo nardydamas po koralus ir gaudydamas jūros vėžius, vorus bei kitas gėrybes. Čia, beje, prasidėjo mūsų žuvies valgymo maratonas.

Two women - Cathy and Katja :)

Two women - Cathy and Katja :)

Kita mūsų stotelė – Cayo Largo. Tai gana didelė salelė, skirta tik turistams. Čia nėra turgaus ar vietiniams skirtų parduotuvėlių, kuriose galėtum nusipirkti maisto vietinėmis kainomis. Saloje – tik restoranai, viešbučiai, pramogos turistams ir, žinoma, nuostabūs puraus smėlio pliažai. Čia, numetę inkarą netoli pliažo, jūra ir karšta saule mėgavomės keturias dienas.

Pirmadienį, vasario 26 d., pagaliau išsirengėme į Panamą! Ryte susitvarkėm migracijos dokumentus, atsižymėjom pas pasieniečius, pakėlėm inkarą ir pasukom beribės jūros link. „Na ką, keliaujam į Panamą!“, tarė prancūzė Cathy ir kapitonui manevruojant iš prieplaukos, ėmėm ruoštis ilgai kelionei.

Kelionė į Panamą
IMG_1766

Dviguba žuvies porcija kiekvieną dieną. Toks buvo mūsų kapitono Žė-Žė meniu. Būriuodami į vandenį buvom įmerkę meškeres su plastmasiniais mailiais, tad beveik kiekvieną dieną pagaudavome metro ilgio žuvis. Jų mums keturiems užtekdavo per akis. Deja, bet mes su Katja, o vėliau ir Cathy vis tik nesugebėjom valgyti daug žuvies kiekvieną dieną. Tiesiog, buvo per daug. Po kelių žuvingų dienų mieliau išsivirdavom daržovių su ryžiais ar avižų košės.

Tiesą pasakius, šešios dienos jūroje šiek tiek pabodo. Mūsų organizmai nebuvo įpratę prie gyvenimo linguojančiame laive. Geriausiai jautėmės ilsėdamiesi lovoje arba sėdėdami lauke ir stebėdami jūrą. Bet kokie bandymai skaityti ir rašyti, net valgio gaminimas, šiek tiek apsukdavo galvą, todėl nieko neveikimas tiesiog vargino. Aš geriau pasijutau jau ketvirtą dieną, tad galėjau šiek tiek padirbėti su nešiojamuoju kompiuteriu ar ką nors paskaitinėti. Tuo tarpu Katja stabiliau jaustis pradėjo tik kelionei baigiantis, todėl visas kitas dienas daugiausia praleido gulomis.

IMG_1908

Būriuojant geriamo vandens rezervai buvo riboti. Jam pasibaigus, būdavo įjungiama vandens gaminimo sistema, kuri iš jūros vandens per valandą paruošdavo 50 litrų nesūraus vandens. Šis gaminys prarasdavo bet kokius minerales, skonis būdavo nekoks. V

the captain Jean-Jaques

the captain Jean-Jaques

andens turėdavome ne per daugiausiai, tad maudydavomės tik jūros vandeniu. Jachtai plaukiant mažu greičiu, sėdėdami ant laivo galo ir naudodami kibirą su virve, šiaip ne taip apsiprausdavome. Įdomu buvo tai, jog paprastas kietas muilas buvo tiesiog nenaudingas. Jis sūriame vandenyje nemuilino. Atrodė, lyg trintum plastmasės gabalą. Labiausiai tiko šampūnas. Po pirmų sūraus vandens dušų gan keista būdavo justi slidžią odą, tačiau po dienos kitos tiesiog pripratome.

Džiaugsmingai sutikome naujieną, kad pusė kelio jau įveikta. Nuo to momento pradėjome skaičiuoti, kada turėtų pasirodyti žemyno krantai. Šeštos dienos vakare pagaliau pamatėme Panamos šviesas. Į mažą senovinį Portobelo kaimelį atplaukėme vėlyvą naktį. Pasišviesdami prožektoriais nuleidome inkarą ir visi laimingi nuėjome miegoti – pagaliau atplaukėme!!!

×××××

Baigdamas šią istoriją norėčiau pridurti, jog keliauti pakeleivingomis jachtomis nėra labai lengva. Tai toli gražu nepanašu į keliavimą pakeleivingais automobiliais, kuriuose paprastai praleidžiamos vos kelios valandos, bet ne dienos. Kelionė jachtomis labiau primena beldimąsi į namo duris ir prašymą apsigyventi nepažįstamųjų namuose. Laive su šeimininkais teks praleisti 24 valandas per parą ir jūroje nebus kur pasitraukti, todėl labai svarbu elgtis diplomatiškai, prisidėti prie gyvenimo išlaidų (valymo priemonių, dujų viryklei, maisto, vandens) ir susitaikyti su šeimininkų diktuojamomis taisyklėmis.

The temporal captain Augustas

Komentarai

  1. Kasparas sako:

    sveiki, rasau ne skaitytojams, bet rasau tau Augustai, tikuosi kad kadanors parskaitysi:) as gimiau mazame miestelyje, tevai nekeliavo, o as begalo to norejau, pradejau trumpais marsrutais autostupu, tada buvo tarsi is reikalo, bet daugiau trauke pameginti. metai bego, as buvau ne tas kuris netik neturejo ant bilieto, bet buvo ir pamises del keliones autostopu. turejau nedaug draugu kurie tranzuodavo, ir tai darydavo tik del pinigu stygiaus, manes nelabai suprasdavo, tlaike pamisusiu kad taip keliauju del malonumo. as kaip isprotejas noriu nukeliiauti i meksika pietu amerika visa apkeliaut, predejau daug apie ta kelione svejot, pradejau biski dometis, nebuvo kas papasakoje kaip ten nukeliaut, bet karta isgirdau apie tave is vienos autostopiinkes, paieskojau daugiau intrnete, pries pora metu skaiciau tavo ir Katjos kelione, susizavejau, ir isitikinau kad ai imanoma, nutranzuoji i portugalija, isidarbini i laiva ir nuplauki i meksika, toks mano planas, tada ten norejau apkeliaut visa pietu amerika, ir gal jai pasisektu nebegryst, arba toliau keliaut po pasauli. pernai metais nepavyko iskeliaut, dabar tarsi uzbaigiu savo gyvenima cia, lietuvoje, laukiu pavasario kad iskeliauciau.. tikiu kad as ispildisiu sia svajonia, as pasaulio zmogus. butu nuostabu tave sutikt kokioj saly, visko gali ir buti, nes pasaulis mazas, o mes dideli:) jaigu perskaitytum mano sita pasakojima apie save, ir nepatingetum, begalo noreciau su tavim apsikeist keliais elektroninias laiskais

    pagarbiai, Kasparas

    • Labas, Kasparai, bandėm tau rašyti, bet tavo nurodytas emailas „skkomoi@gmail.com“ neegzistuoja. Kol kas esam Indijoje (iki balandžio galo), tad galėtume čia ir susitikti 😉 Faina kad ruošiesi gyvenimo kelionei! Svarbiausia eiti savo svajonių įgyvendinimo link ir daryti tai kas suteikia didžiausią malonumą. Visa kita – nesvarbu. Jei ruošiesi iš Europos plaukti į Karibų jūra burlaiviu (jachta, katamaranu), tuomet sezonas jau kaip ir baigiasi šį mėnesį. Pavasarį gal pasiseks ir rasi kokią pavienę jachtą kuri plauks link Pietų Amerikos, bet šansų daug mažiau nei sezono metu. Pats supranti – burlaiviams yra svarbu oro sąlygos, kurios yra palankiausios nuo spalio iki sausio. Beje, jachtų reikėtų ieškoti ne Portugalijoj, o Kanarų salose. Pažūrėk šitą burlaivių sezonų kalendorių įvairiose pasaulio vietose. Daugiau nuorodų susijusių su laivais rasi mūsų nuorodų skyrelyje.
      Jei dar turi klausimų – naudok mūsų kontakto formą ir nurodyk teisingą savo el.pašto adresą.

  2. bama sako:

    oi nese pataikeu

  3. marius sako:

    Nuostabi mintis tranzuoti jachtas, tik labai rizikinga juroje su nepazistama igula, bravo 🙂