FAQ: Įranga – ką vežiojamės su savimi

balandžio 10, 2008  
Temos: FAQ / DUK

Gal visko čia nevardysim, tačiau paminėsim, jog aš nešioju 75 litrų Haglofs (Švedija) kuprinę „SEC 75“. tuščios kuprinės svoris turbūt siekia 3kg, o kai sukraunu visą turtą gaunasi apie 20-25kg. Čia įskaičiuoju 2-4 litrus vandens, šiek tiek maisto atsargų (makaronai, ryžiai ir panašiai), primusas/viryklė su dviem nedideliais puodais ir puse litro benzino butelaičiu. Katja pirmus kelionės metus tampė irgi Haglofs kupri

Two times wider and more stable!

Two times wider and more stable!

nę „ShoSho 60“, bet Europoj nupirkom naują, daug lengvesnę – Anglijos gamintojo „Lightwave“ S-54 (nuotrauka). Šita super lengva, 985 gramų. Į ją prikrauname 12-15kg. Kuprinei vežioti Katja vis dar naudoja karutį, kurį pirkome Meksikoje, struktūrą patobulinome Belize ir atlikom galutinį dalių virinimą Gvatemaloje. Karučio evoliucijos nuotraukas rasite čia.

Turime abu po 2 poras batų – rimtam vaikščiojimui ir sandalus. Tiesa, maniškės abi poros jau vertos šiukšlyno, tai 2007 metų gale online JAV parduotuvėj ShoeBuy.com pasinaudojau Thanksgiving (padėkos diena JAV) nuolaida bei affiliate programa ir nusipirkau Merrell Phaser Rush Gore Tex batus vos už $90 = 210 Lt (normali kaina $140 = 325 Lt). O sandalų kol kas nepirksiu, nes keliausim į žiemą (Peru, Čilė, Argentina). Iki šiol keliavau su itališkais Garmont batais (nuotrauką žiūrėti čia), kuriuos pirkau kelionei į Afriką 2004 metais. Karštam klimatui jie buvo puikūs – gerai kvėpavo ir kojos nesmirdėjo. Tačiau pliaupiant lietui jie buvo tikras šūdas, nes ten tik medžiaga. O atvažiavus į Ekvadorą tie batai pradėjo prašyti valgyt. Taip pat pradžioje turėjau Izraelio firmos „Source“ sandalus. Visai patiko. Tik biški juos suvaikščiojau Centrinėje Amerikoje ir palikau viename Hondūro kaime, kad perduotų vienam ūkininkui. Kadangi Cuencoje (Ekvadore, kur gyvenom 5 mėnesius) mano dydžio batų niekas neparduoda ir negali gauti, teko naudotis pigiomis kainomis JAV rinkoje. Katja dabar naudoja savo ilgaamžius Lowa batus bei tarp keliautojų populiarius Tewa sandalus.

Before Playa del Carmen we got rain in Piste (near Chichen Itza)

Before Playa del Carmen we got rain in Piste (near Chichen Itza)

Kelionę pradėjome su MSR kompanijos therm-a-rest‘ais (prisipučiantys kelioniniai matracai), kurie buvo apie 2m ilgio ir 900g svorio, tačiau norėdami sumažinti kuprinių svorį 2007 m. gegužę juos iškeitėm į angliškos Alpkit firmos produktą Wee Airic – kiek trumpesnius (126cm) ir lengvesnius (460g) matracus. Tiesą pasakius, šie paklotėliai ilgai neatlaikė. Po 4 mėnesių intensyvaus naudojimo pradėjo ishsileidinėti. Galiausiai abu matracai suformavo didelius burbulus per centrą (išsiardė vidinė konstrukcija) ir ant jų miegoti beveik neįmanoma. Na gerai, gal tai ir mūsų klaida dėl tų burbulų, nes matracus ilgokai laikėm kaitinančioje saulėje, kas yra nerekomenduojama. Alpkit tokiais atvejais siūlo produktą siųsti jiems pataisymui/pakeitimui, tačiau iš Pietų Amerikos mums tai daryti būt buvę per brangu, ir Alpkit kompanija sutiko sugrąžinti tai ką buvom jiems sumokėję (įskaitant siuntimo išlaidas) be papildomų sąlygų.

Na o miegmaišiai pas mus čekiški. Juos pirkom Brno (Čekija) tiesiai iš gamintojo Prima būstinės. Mums pavyko gauti miegmaišius su 40% nuolaida, nes jie keitė modelius į naujesnius, ir seniems gaminiams vyko stambus išpardavimas. Prima aptikom netyčia kai ieškojom Čekijos gamintojų tinklapių, ir kaip tik užtaikėm ant jų čekiškame puslapyje skelbiamų nuolaidų.

Galų gale, savaime suprantama, jog vežiojamės triūsikus ir maikes. Dar turim po dvi kelnes. Ir dar šio bei to. Karts nuo karto apsiprekinam ir šalyse kur keliaujam, nors man sunkiausia būna rasti ilgas kelnes 🙂 Turbūt Pietų Amerikoj teks ir šiltesnių rūbų nusipirkti, kad nesustiptume Čilės sniege.

Viryklė / Primusas

Kai pradėjome keliauti, turėjome MSR kompanijos Whisperlite Internationale benzinu varomą viryklę (nuotrauka). Prieš kelionę prašymą mus paremti siuntėme keliems kelionių įrangos gamintojams. Kontaktavom pagrindinius ofisus Švedijoj, JAV ir panašiai. Galiausiai teigiamą atsakymą gavom tik iš JAV firmos MSR, kurios viryklės labai norėjom. Ją ir gavom! Deja, jau pirmų metų gale ji ėmė veikti vis prasčiau ir prasčiau. Pirmiausia plastmasinė pompa ir jos gumos kėlė problemas (pasak MSR, dėl to jog naudojome benziną iš degalinių — nors pagal instrukcijas tai neturėtų kelti problemų…), o vėliau ėmė degti net ir metalinė spiralė per kurią keliauja benzas į viryklės patį viršų kur jau gaunam ugnį. Dėl šios problemos vėl klibinom MSR, tačiau jie mus ignoravo. Nusprendėm įsigyti europietišką švedų gamybos viryklę PrimusOmni-Fuel“. Iki šiol šiuo prietaisu esam patenkinti. Beje, jį prašėm vieno anglo nupirkti Anglijos parduotuvėje ir per kitus anglus persiųsti mums į Meksiką. Galiausiai anglas nusprendė, kad tai bus mums Kalėdinė dovana. Ačiū!

Apie tai kokį maistą su šiuo primusu gaminame, skaitykite skyrelyje apie maistą.

Pasakojimų rašymas

Kelionės pasakojimų ir emeilų atsakymų rašymui offline naudojamės Psion 5mx mažais kompiuteriukais. Jie šiek tiek ilgesni nei mano delnas, veikia su dviem AA baterijomis, o informaciją iš jų į interneto kavinių kompus permetam su 32mb atminties CompactFlash kortele. Apie šitą prietaisą mus prieš kelis metus apšvietė mūsų draugas iš Latvijos, autostopininkas ir elektronikos mėgėjas-profesionalas Vitaly. Psion kompanija šitų prietaisų jau nebegamina nuo 2000 me
tų, tad juos, dažniausiai padėvėtus už 60-100 eurus galima įsigyti Vokietijos ir Anglijos eBay aukcionuose. Aparatus kuriuos naudojame dabar, gavom naujus per Anglijos aukcioną. Tiesa, jų operacinė sistema ir klaviatūra – prancūziška, tačiau keletas spec. programų padėjo perprogramuoti klavišus ir sudaryti patogią aplinką spausdinimui.

Deja, nors šitas prietaisas vis dar laikomas vienas geriausių savo kategorijoje, jis turi vieną didelę bėdą. Anksčiau ar vėliau, įtrūksta lanksti jungtis (flexi), kuri sujungia ekraną su pagrindine mikroschema. Tame pačiame eBay galima iš taivaniečio pigiai nusipirkti atsarginių flexi paketą, turim visas instrukcijas kaip tą daiktą pakeisti, bet tam atlikti vis tiek reikia ieškoti smulkių aparatų specialisto, turinčio labai smulkų lituoklį (apie 20 jungčių 2-jų centimetrų plotyje). Tiek Belize, tiek Kosta Rikos sostinėje San Jose turėjom prastą patirtį su tokiais specialistais, galiausiai savo aparatukus pataisėm profesionalų specializuojančių su Psion’ais firmoje Leipcige (Vokietijoje, mūsų 3-jų savaičių europinio vizito 2007 gegužį metu).

Foto ir video

Pirmus metus (2006) keliavom su juostiniu Canon EOS 300 foto-aparatu. Tačiau nebuvom iki galo patenkinti, nes kuprinėje kaupėsi juostelės, o be to labai norėjosi pamatyti nuotraukas iš aplankytų vietų ir sutiktų žmonių. Meksikos mieste vienoje foto laboratorijoje padavėm 10 juostelių nuotraukų pagaminimui. Kai pamatėm kokybę, buvom labai nepatenkinti, o be to ta šūsnis 300 nuotraukų irgi nebuvo patogu tampytis. Galiausiai nusprendėm investuoti į skaitmeninę kamerą. Taip ir padarėme pasinaudodami pigiais pasiūlymais JAV eBay aukcionu Internete. Į pirkimą aišku įtraukėme mūsų pažįstamą meksikietę, kuri gyvena JAV. Fotoaparato taip baisiai norėjome, kad per žioplumą nusipirkome net du aparatus 🙂 Bėda buvo ta, jog Canon 2000 metais yra išleidę modelį pavadinimu D30, o po 5-6 metų pagamino ir kitą modelį, panašiu pavadinimu 30D („D“ gale). Žodžiu, rastas eBay aukcionas daug aprašymo apie kamerą neturėjo, bet užtat siūlė gerą kainą už D30. Paieškojom apie šį gaminį informacijos – vertė jo didelė ir atsiliepimai geri. Tik tą kartą nepastebėjom, jog skaitome naujesnio 30D modelio aprašymą. Kai už „gerą“ kainą laimėjome D30 aukcioną, nujautėme, kad kažkas čia negerai. Dar kartą įsigilinom į pavadinimus, ir jomajo – nusipirkom 6 metų senumo daiktą!!! Su tuo taikstytis negalėjome, ir iš karto puolėm ieškoti ir pirkti Canon EOS 350D (digital) kameros, JAV šis modelis vadinamas Rebel XT. Istorijos gale, neteisingą, primąjį pirkinį už tą pačią kainą pardavėm atgal per eBay kitiems žiopliams (nes į aukciono aprašymą neįdėjom daug detalių), ir vėliau sėkmingai į Meksiką atsisiuntėm tą Rebel XT (kiek panaudotas be objektyvo $420 + $102 siuntimas ir Meksikos muitinės mokesčiai).

2007 metų rudenį dar investavom į Sony video kamerikę DCR-HC48 ($330) su 5 valandų baterija ($100) ir Sigma 18-200mm objektyvą ($260) fotikui.

Daiktų siuntimas į ten kur mums reikia

Jei atidžiai viską skaitėte, pastebėjot, kad kelis kartus daiktus pirkom JAV parduotuvėse. Klausiat kaip gi mes atsisiuntėm iki savęs? Batus į Ekvadorą atvežė mūsų draugė Kat iš JAV. Foto kamerą per brangius kurjerius iki Meksikos mums atsiuntė kita pažįstama Katheryn. Siuntimas kainavo apie 90 dolerių + 12 dolerių importo mokesčiai. Nors kameros vertė yra mažiausiai $500, paprašėm, kad Katheryn į paketą įdėtų raštą teigiantį, jog ji mums tą aparatą parduoda už $50. Meksikos muitinėje, laimei, tai nepasirodė įtartina ir be klausimų uždėjo tik 25% importo mokesčius.

Perkant video kamerą įvyko panašiai. Siuntėm vienam draugui, o jis kitam adresui, galiausiai jį gavo Ekvadore pažįstamo amerikiečio draugas, ir paketą atgabeno iki Ekvadoro…

Kai ruošiamės skrydžiui į Europą (2007.05), bilietą maršrutui [Kosta Rika – Berlynas + Diuseldorfas – Venesuela] gavome už 750 eurus (jie mums buvo padovanoti kaip kvietimas į Europą) ir užsakinėjome per Berlyno agentūrą Traveltopia. Ieškodami gero pasiūlymo išsiuntėm užklausimus 20-iai Vokietijos agentūrų ir sulaukėm tikrai neblogų pasiūlymų. Nors su Traveltopia turėjau nekokią patirtį pirkdamas pigius bilietus į Kinija 2002 metais, tačiau galiausiai viskas įvyko tvarkingai ir be problemų. Tik bilietus reikėjo kažkaip saugiai atsisiūsti į Kostą Riką (nes e-bilietų jie neteikia). Tad nusprendėm ieškoti pagalbos tarp HospitalityClub narių San Jose (sostinėje). Galiausiai vienas vaikinukas sutiko mums padėti. Bilietus Berlyno agentūra išsiuntė per agentą jo adresu, ir po poros savaičių laišką iš mūsų padėjėjo atsiėmėm.

Kartais pirkimo ir siuntimo procedūra yra labai sudėtinga, įtraukianti 4-6 žmones, tačiau ką daryt? 🙂 Juk pasaulyje ir esame tam, kad vieni kitiems padėtume 🙂

Komentarai

  1. Vilmis sako:

    O batus nebaisu pirkti online, nepasimatavus ? Kiek esu pirkęs, tai man tai skirtingų firmų, skirtingos išmeros tinka.

    • Tu teisus. Dydziai skirtingose firmose skiriasi. Merrell batus aptikau Ekvadoro parduotuveje, todel isikirtau i sios firmos dydziu matavimus ir pagal tai bandziau nuspeti kokio numerio reikia. Siaip nesioju 45 dydzio, taciau Merrell uzsakinejau US-13 dydi, kuriuo esu patenkintas, nors ant batu EU atitikmuo nurodomas net 48.

  2. žydrė sako:

    Chi chi, klausimas buvo apie palapinės svorį ;))

  3. žydrė sako:

    Labai naudingi patirties pasidalinimai, pravers ir mums ruošiantis kelionei! 🙂

    Beje, kiek sveria jūsų palapinė? Mūsiškė sveria apie 3 kg., dar miegmaišiai po 1 kg., pripučiami kilimėliai. Bijau, kad sunku bus su tokiais svoriais laisvai judėti… 🙂

    • Augustas sako:

      Labas, sio straipsnio pradzioje minejau kad mano sveria turbut apie 20-25kg, o Katjos 12-15kg. Dar plius turim maza kuprinuke, kur laikom kameras ir greitu uzkandu – vaisiai ir pan.

  4. Lina sako:

    na siuntimas atrodo tikrai sudetingas,bet labai dziugu kad yra zmoniu kurie gali padeti 🙂